APIE GYDYMĄ ŽIRGAIS, DAR VADINAMĄ HIPOTERAPIJA: „ŽIRGAS YRA DIDELIS GYVŪNAS SU BEGALINE MEILE NEŠANTIS MAŽĄ ŽMOGŲ“

Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.

Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?

Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu.  Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.

Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?

Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia  įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.

Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?

Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.

Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.

Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?

Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.

Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „.  Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.

Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?

Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.

Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi  pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą.  Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.

Alexander Dummer fotografija

Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.

Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė