Ikimokyklinio amžiaus vaikų saugių judesių atlikimo pagrindai

Straipsnį parengė leidinio „Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinis raštingumas“ autorės Daiva Mockevičienė ir Inga Šimkutė

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikams, būtina žinoti:

  • Ar jie padeda įgyvendinti siekiamus tikslus?
  • Ar vaikai gali juos atlikti saugiai?
  • Ar jie atitinka vaiko fizinį ir motorinį išsivystymą?

Kas žinoma apie fizinius pratimus?

ŽINOMA, kad fiziniai pratimai yra naudingi.

Kas dažnai pamirštama apie fizinius pratimus?

PAMIRŠTAMA, kad netaisyklingai atliekami judesiai gali sukelti sveikatos problemų.

Nesaugiai atliekami pratimai gali sukelti traumas, kurios gali pakenkti vaiko sveikatai.

Negalima visų pratimų kategoriškai skirstyti į draudžiamus ar leidžiamus ‒ tai dažnai priklauso nuo to, kas, kada ir kaip juos atlieka. Galima pakenkti sveikatai, jeigu visas pratimas ar kai kurie jo elementai atliekami netaisyklingai. Tas pats judesys gali būti ir visiškai saugus, ir žalingas, tai priklauso:

  • nuo vaiko amžiaus: judesių, kuriuos laisvai atlieka 5‒7 metų vaikai, kokybiškai negali atlikti 3 metų vaikas;
  • sportininkui tam tikras atitinkamos sporto šakos pratimas gali būti saugus, o vaikui arba nesportuojančiam žmogui ‒ jau rizikingas;
  • tas pats pratimas, atliekamas vienoje užsiėmimo dalyje, gali nesukelti jokių problemų, o kitoje ‒ būti pavojingas.

Pratimų saugumas turėtų būti vertinamas pagal žmogaus anatomijos, fiziologijos, kineziologijos ir biomechanikos dėsnius.

Pratimas netinkamas vaikui, jei jis neįstengia atlikti kokybiškai. Kas yra judesio kokybė?

Judesio kokybė ‒ tikslūs ir techniškai atliekami judesiai.

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikų užsiėmimams, reikia atidžiai išanalizuoti, ar jie:

  • saugūs;
  • veiksmingi;
  • atitinka vaikų parengtumą;
  • atitinka vaiko amžiaus galimybes.

Nuodugniau patyrinėjus kai kuriuos pratimus, kuriuos mėgstama atlikti, pastebimas trauminis poveikis organizmui. Reguliariai atliekant tokius pratimus, po kelerių metų išryškėja pasekmės. Šiuos pratimus galima vadinti rizikingais pratimais, nes nuolat juos atliekant žalojama žmogaus sveikata. Kad pratimo judesiai nedarytų žalos, reikia vadovautis šiais principais:

  • Nepertemti kelio raiščių (1 pav.). Atliekant visiškus atsitūpimus pertempiami kelio raiščiai ir apatinių galūnių raumenys, o atliekant pritūpimus (90 laipsnių kampas kelio ir klubo sąnariuose) įsitempia visi apatinių galūnių ir liemens raumenys.
  • Pritupiant nesukti kelių į vidų.

1 pav.

  • Netempti jau ir taip ilgų (silpnų) raumenų, netrumpinti jau ir taip trumpų (stiprių) raumenų (2 pav.). Pvz., gimnastikos pratimas „Tiltelis“ ir pan.

  • Vengti per didelės amplitudės judesių, dėl kurių pertempiami sąnariai, raiščiai (3 pav).

  • Vengti staigių spyruoklinių (balistinių) judesių darant tempimo pratimus (4 pav.). Greiti spyruokliniai judesiai pasaulinėje literatūroje vadinami „asilo mostais“. Atliekant tempimo pratimus reikia mokyti vaikus užfiksuoti judesį.

  • Atliekant pratimą nesulaikyti kvėpavimo.
  • Vengti judesių, kuriuos atliekant itin stipriai spaudžiami tarpslanksteliniai diskai (5 pav.). Pavyzdžiui, tuo pačiu metu atsilošti ir sukti liemenį, sukti liemenį ir galvą ratu, staiga atlošti galvą, gulint ant nugaros kelti abi ištiestas kojas arba atsirėmus klūpint, stovint ar gulint ant pilvo atsilenkiant moti atgal koja.

 

  • Vengti judesių, kuriuos atliekant galima sutrenkti sąnarius. Labai svarbu taisyklingai spyruokliuoti atliekant šuoliukus, pašokus į viršų nusileisti ant priekinės pėdos dalies; atlikę prisitraukimus prie skersinio vaikai turėtų ne nušokti, o užlipę ant kėdės nulipti.
  • Atliekant pratimą ugdyti taisyklingą laikyseną. Stengtis neišryškinti laikysenos trūkumų: palenktos pirmyn galvos, išpūsto pilvo, apvalios nugaros, išlinkio per juosmenį, pasuktų į vidų šlaunų ir pėdų; daugelis žmonių turi daryti papildomus krūtinės, priekinės, užpakalinės ir vidinės šlaunies pusių, blauzdos ir juosmeninės nugaros dalies raumenų tempimo pratimus; dažniau stiprinti pilvo preso, pečių lanko, viršutinės nugaros dalies ir tarp menčių esančius raumenis, išorinės šlaunies dalies raumenis.
  • Labai atsargiai naudotis kitų žmonių pagalba, įrankiais, priemonėmis (6 ).

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikams būtina atsižvelgti:

  • Pratimai turi būti priderinti prie vaiko galimybių ir gebėjimų.
  • Pratimai turi būti ne per sunkūs ir ne pernelyg sudėtingi.
  • Pratimai turi atitikti vaiko fizinio bei psichinio išsivystymo lygį, tačiau juos atliekant reikalingos pastangos.
  • Kitų pagalba atliekant judesius reikia naudotis labai atsargiai, t. pratimus atliekant poromis būtina atsižvelgti, kad vaikai būtų vienodo pajėgumo.
  • Per užsiėmimus pratimai turi laipsniškai sunkėti.
  • Sunkesnius, didelių fizinių ar psichinių pastangų reikalaujančius pratimus reikia kaitalioti su lengvesniais.
  • Būtina raumenų grupių veiklos kaita.
  • Atliekant pratimus visuomet turi būti akcentuojama taisyklinga laikysena ir kvėpavimas.
  • Pratimų atlikimo formos: žaidimo, mėgdžiojimo ir atvaizdavimo judesiai.

Vaikams atliekant pratimus reikia atkreipti dėmesį į kvėpavimą:

  • Vaikai dažnai stengiasi sulaikyti kvėpavimą atlikdami judesį.
  • Kvėpavimas turi būti natūralus.
  • Iškvėpimas turi būti ilgesnis už įkvėpimą.
  • Svarbu, kad atliekant sudėtingesnius pratimus nenukentėtų kvėpavimo kokybė.
  • Judesys gali padėti arba trukdyti kvėpuoti.
  • Paprastai įkvepiama, kai judesys skatina krūtinės ląstos išsiplėtimą, iškvepiama suspaudžiant krūtinės ląstą.
  • Kvėpavimo pratimai atliekami ramiai.
  • Iškvepiant galima tarti garsus arba niūniuoti mėgstamą melodiją.
  • Iškvėpimas turi suteikti lengvumą visam kūnui.
  • Kvėpavimo pratimus galima derinti su atsipalaidavimu.

 

Šlaunikaulio lūžis

 

Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.

Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.

kaulas

Šlaunikaulio lūžis

Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.

Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?

Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija,  sergantys osteoporoze.

Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra  didesnėje  rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.

Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.

Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.

Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?

Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis,  koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.

Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.

Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?

95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.

Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

Gydymas

Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.

Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.

Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.

Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.

Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos

Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli  arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.

Galimos komplikacijos ir prognozė

Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.

Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.

Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.

Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.

Profilaktika

Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.

Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje  aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.

Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.

Šaltiniai:

https://nhi.no/sykdommer/muskelskjelett/beinbrudd/larhalsbrudd/

https://sites.google.com/site/mantvydaskrikstaponis/referatas