Paskelbta

Parkinsono liga

Kas tai yra?

Parkinsono liga – tai lėtinė, neurodegeneracinė liga, kuri paveikia žmogaus judėjimą. Liga pasireiškia drebuliu (tremoru), raumenų įtempimu, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais.

Šie simptomai atsiranda dėl nervinių ląstelių pažeidimo smegenų dalyse, kurios atsakingos už judėjimą – corpus striatum ir substantia nigra. Šiose smegenų dalyse gausu nervinių ląstelių, gaminančių dopaminą.

Dopaminas yra signalinė medžiaga, neurotransmiteris, jo pagalba impulsai siunčiami į galvos smegenis ir į kūno nervines ląsteles. Dopaminas atsakingas už judesius, motyvaciją bei apdovanojimo jausmą. Jo trūkstant,  atsiranda judesio sutrikimai, prislėgta nuotaika, apatija, nuovargio jausmas.

Pirminis Parkinsono ligos simptomas– rankų drebėjimas arba kitaip vadinamas tremoru. Vėliau žmogui darosi sunku atlikti kasdienius veiksmus dėl raumenų įtempimo(rigidiškumo), užtrunka ilgesnį laiką juos atlikdamas, daro tai lėtai, atsiranda raumenų įtempimas rankose, kojose.  Žmogus pradeda mažiau judėti, atsiranda pusiausvyros sutrikimai.

Priežastys

Kodėl žmonės suserga šia liga, nėra tiksliai žinoma, tačiau su amžiumi galimybė susirgti didėja. Galvojama, jog įtakos gali turėti paveldimumas bei tam tikri aplinkos faktoriai- kontaktas su toksinais, galvos traumos.

Kai kuriems žmonėms atsiranda simptomai, panašūs į Parkinsono ligos simptomus, tai vadinama parkinsonizmu. Parkinsonizmas gali būti būdingas sergantiems  Alzheimerio liga,  Lewi kūnelių demencija arba pasireikšti kaip pašalinis vaistų poveikis, ypač vartojant antipsichotinius vaistus.  Parkinsonizmą taip pat gali išprovokuoti smegenų infekcijos ir sužalojimai, smegenų bei kraujagyslių ligos, apsinuodijimas. Skaičiuojama, jog pasaulyje šia liga serga 1-2 proc. virš 60 metų žmonių.

Simptomai

Parkinsono ligos simptomai bei jų pasireiškimo intenysvumas gali labai skirtis. Klasikiniai simptomai – drebėjimas, raumenų įtempimas, sulėtėję judesiai bei pusiausvyros problemos. Šalia fizinių simptomų neretai iškyla ir viena ar keleta psichinių problemų.

Drebėjimas – vienas pagrindinių Parkinsono ligos simptomų. Būdingas ritmiškas drebėjimas, kuris skiriasi kai žmogus dreba iš baimės ar šalčio. Būdingiausias yra rankų drebėjimas (tremoras), o ypač ramybėje. Pacientas dreba mažiau, kai rankos yra judesyje bei miegant. Tremoras gali suaktyvėti išgyvenant baimę, stresą, nerimą. Drebėjimas be kita ko provokuoja seilėtekį.

Raumenų įtempimas (rigidiškumas)– pirmiausiai pajuntamas rankose ir kojose, vėliau jaučiamas visame kūne. Manoma, jog dėl raumenų įtempimo žmogaus kūno padėtis įgauna sulinkusio, pasvirusio į priekį žmogaus pozą. Raumenų įtempimas riboja pacientų judesius ir yra labai nemalonūs. Specialaus tyrimo pagalba stebimi netolygūs ir kapoti raumenų judesiai.

Sulėtėję arba nutrūkę judesiai (hipokinezė) – Parkinsono liga sergantis žmogus pastebi, kad jam reikalingas ilgesnis laikas pradėti atlikti judesį nei anksčiau, judesiai yra ilgiau trunkantys, sunku juos koordinuoti. Tampa sunku vaikščioti. Ėjimas gali prasidėti trypčiojimu vienoje vietoje, o pradėjus eiti, nėra rankų judesių.

Mimikos sumažėjimas veide – tai būdinga pažengusioje Parkinsono ligos stadijoje, todėl jų veidas įgauna tarsi spoksančią išvaizdą.

Susilpnėjęs balsas ir prasta artikuliacija – vėlesnėse ligos stadijose pacientui sunku garsiai ir aiškiai kalbėti, iškyla komunikacijos problemos. Seilėtekis, rijimo sutrikimai sąlygoja, jog žmogus negali nuryti savo seilių ar jas išspjauti, sunku ryti maistą, gerti.

Pusiausvyros problemos – būdingos vėlesnėse stadijose. Dauguma praranda refleksinius judesius, reikalingus pasipriešinimui, pvz.- jei bus pastumti, kris be pasipriešinimo jėgos. Taip pat  pacientai gali skųstis galvos svaigimu, dažnai tai  susiję su AKS kritimu atsistojus iš gulimos padėties.

Seborėja – tai padidintas riebalų išsiskyrimas odoje, todėl oda ir plaukai atrodo riebaluoti, pleiskanoti. Ypač tai pastebima vėlesnėse ligos stadijose.

Susilpnėjusi uoslė – kai kuriems žmonėms sumažėja arba visiškai pradingsta uoslė 1-2 metus prieš atsirandant kitiems Parkinsono ligos simptomams. Ligos metu pakinta skonio pojūčiai, sumažėja apetitas, prastėja mityba. Apetitą mažina ir atsiradę rijimo sutrikimai.

Skausmai – dauguma skundžiasi raumenų skausmais. Šiuos skausmus gali sąlygoti betiksliai raumenų judesiai drebant, raumenų įtempimas bei judesių sulėtėjimas. Dažniausiai skundžiamasi skausmais pečių juostoje, klubo ar kelio sąnario regione. Kai kuriuos kankina kojų mėšlungis, neramių kojų sindromas.

Užkietėję viduriai ir šlapinimosi problemos – susilpnėja žarnyno ir šlapimo pūslės raumenys, žmogus mažiau valgo, sunku nuryti, gauna nepakankamai skysčių ir skaidulų, o taip pat mažiau juda, tai sąlygoja vidurių užkietėjimą. Susilpnėję šlapimo pūslės raumenys sąlygoja, jog net esant nedideliam kiekiui šlapimo pūslėje, reikia keltis ir eiti į tualetą.

Nuovargis, jėgų nebuvimas – priežasčių gali būti daug – netikslingas raumenų naudojimas, psichinis stresas, pergyvenimai dėl savo ligos, pakitimai smegenyse, depresija.

Miego sutrikimai – dauguma pacientų sako, jog miega gerai, tačiau dažnai prabunda dėl poreikio eiti į tualetą, dėl skausmo ar nerimo. Kai kurie patiria kojų mėšlungį nakties metu, todėl prabunda. Dienos metu jaučiasi pavargę, be energijos.

Haliucinacijos – pacientai, vartojantys vaistus Parkinsono ligai kontroliuoti dažnai patiria haliucinacijas. Tai gali būti dėl per didelės vaisto dozės. Parinkti tinkama dozę gydytojui ne visada yra paprasta.  Dažnai susiduriama su dilema – didesnė vaisto dozė gali kontroliuoti ligos simptomus, tačiau sukels haliucinacijas.  Dalis pacientų mano, jog geriau patirti šiek tiek haliucinacijų, nei būti varginanam Parkinsono tremoro ir sukaustymo.

Depresija – ypač dažna Parkinsono ligos atveju. Daugiau nei pusė pacientų išgyvena depresiją vieną ar keletą kartų savo ligos eigoje. Tyrimai rodo, jog depresiją gali sąlygoti organiniai pakitimai smegenyse, o taip pat tai susiję su savo funkcijų ir gebėjimų praradimu.

Demencija – ketvirtadalis pacientų suserga demencija pažengusioje Parkinsono ligos eigoje. Dauguma sergančiųjų yra senyvi, tad panašu, jog statistiškai jie galėtų susirgti demencija, jei ir neturėtų Parkinsono ligos. Demencija sergant Parkinsono liga atsiranda dėl degeneracinių pakitimų tam tikrose smegenų dalyse, todėl simptomai skirsis nuo Alzheimerio ligos. Neretai tokie pacientai serga ir sunkia depresija.

Diagnozė

Specifinių tyrimų Parkinsono ligai nustatyti nėra. Liga nustatoma remiantis klinikiniais, neurologiniais tyrimais, išsamia ligos istorija. Taip pat gali būti atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai, kurie atmestų kitas diagnozes.

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą, kuria programėlę, kurios pagalba būtų galima ankstyvoje stadijoje iš žmogaus balso nustatyti Parkinsono ligos pradžią. Ši programėlė padėtų užbėgti ligai už akių, pradėjus ankstyvąjį gydymą.

Gydymas

Parkinsono liga nėra išgydoma, tačiau vaistų pagalba kontroliuojami ligos simptomai bei pagerinama gyvenimo kokybė.

Levodopa – tai vienas pagrindinių vaistų Parkinsono ligos atveju. Šis vaistas smegenyse paverčiamas dopaminu bei mažina motorinius simptomus, susijusius su šia liga. Šiuos vaistus reikia gerti dažnai, tuo pačiu metu. Tai svarbu, jog vaisto koncentracija kraujyje išliktų tolygi.

Minusas, jog šie vaistai gali sukelti haliucinacijas, įtarumą, klaidingus įsitikinimus, ypač didinant vaisto dozę. Šiuos simptomus galėtų koreguoti antipsichotiniai vaistai, tačiau dažnai jie patys sukelia parkinsonizmą. Atsiradus psichozei, svarbu kad gydytojas apsvarstytų jos priežastys ir įvertintų vaistų dozes. Dažnai levodopa kombinuojama kartu su carbidopa, kad pagerintų gydymo efektyvumą ir sumažintų pašalinių reiškinių poveikį.

Kitos, simptomus lengvinančios priemonės – fizioterapija, ergoterapija, darbas su logopedu. Kai kuriais atvejais taikomas chirurginis gydymas – gilioji smegenų stimuliacija.

Slaugos ypatybės

  1. Teisingas vaistų administravimas – svarbu, kad pacientas reguliariai gertų vaistus nustatytu laiku, tai užtikrins geresnį simptomų valdymą.
  2. Saugios aplinkos sukūrimas – pašalinti nereikalingus daiktus, trukdančius saugiai judėti aplinkoje, batai stabiliais padais, neslystančios kojinės, stabilūs kilimai, geras apšvietimas. Visos šios priemonės mažina griuvimo riziką.
  3. Geros mitybos užtikrinimas – svarbu, kad pacientas valgytų subalansuotą maistą, vartotų pakankamai skysčių, reguliariai tuštintųsi. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda rijimo sutrikimai.
  4. Bendravimo ypatumai – Parkinsono liga paveikia žmogaus artikuliaciją bei gebėjimą bendrauti. Pakinta balsas, sunku reikšti savo mintis, ilgas atsakymo laikas, seilėtekis – visa tai skatina aplinkinius žmones galvoti, jog sergantysis šia liga nepajėgia sekti pokalbio ir jame dalyvauti. Svarbu, kad artimieji bei pacientą prižiūrintys asmenys išmoktų bendrauti su Parkinsono liga sergančiu pacientu. O tam reikia kantrybės, akių kontakto, kalbėti aiškiai ir lėtai, užduoti paprastus klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. O taip pat svarbu stebėti paciento kūno kalbą, stengtis suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
  5. Skausmo valdymas – skausmas Parkinsono ligos atveju yra didelė problema. Skausmą sukelia raumenų rigidiškumas, ribotas judėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, ilgas buvimas vienoje padėtyje ir kt. Svarbu klausti paciento apie skausmą, stebėti veido išraišką, kūno kalbą.
  6. Emocinė pagalba – susidūrimas su liga paveikia žmogų emociškai ir psichologiškai, dažnai šią ligą lydi depresija, todėl svarbu pacientui suteikti kuo daugiau žinių apie šią ligą, jautriai atsakyti, nukreipti pas specialistus.
  7. Fizinė terapija – fizinių pratimų, pagalbinių priemonių pritaikymas.
  8. Pagalba su ADL – ligai progresuojant pacientui prireikia daugiau pagalbos kasdieniniame gyvenime – padėti nusiprausti, apsirengti, nusiskusti, pavalgyti ir kt.

Keletas įdomių faktų

Parkinsono liga pirmą kartą buvo aprašyta 1817 metais britų gydytojo James Parkinson esė “An Essay on the Shaking Palsy“ (Esė apie drebantį paralyžių).

1960 m. levodopos atradimas sukėlė didelę revoliuciją Parkinsono ligos gydyme. Ši medžiaga gebėjo praeiti kraujo smegenų barjerą bei palengvinti ligos simptomus.

Holivudo aktoriui Michael j.Fox Parkinsono liga diagnozuota 1991 metais. Jis tapo vienas iš šios ligos svarbos skleidėju bei remėju pasaulyje.

Šaltiniai:

Demensomsorgens ABC Perm 1 hefte 4,5 Knut Engedal, Vigdis Drivdal Berentsen, 2017

Paskelbta

Terapinis skaitymas

Parengė: prof. dr. Brigita Kreivinienė

Knygų skaitymas gerina mūsų susikaupimą, atmintį, ugdo empatiškumą, bendravimo įgūdžius. Tai ne tik puikus ir prasmingas laiko praleidimas, kartu vienas iš metodų įveikti patiriamą stresą, gerina mūsų psichinę sveikatą. Mokomės skaitydami, taip renkame žinias, kurias paskui įtvirtinti reikia įgūdžių. Taigi, šiandien kalbame apie Terapinį skaitymą ir jo naudą.

Biblioterapija ar Terapinis skaitymas?

Galima diskutuoti, ar biblioterapija ir terapinis skaitymas yra sinonimai, ar šie terminai reiškia skirtingus patyrimus. Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė, biblioterapijos praktikė bei pirmosios Lietuvoje biblioterapijos knygos autorė dr. Daiva Janavičienė sako, kad jai biblioterapijos terminas tikslesnis, tačiau abu jie kone sinonimai. Jos teigimu, „biblioterapija apibūdina tam tikro dokumento skaitymą ar naudojant kitą gilinimosi į turinį metodą, kuomet teikiama pagalba asmeniui. Biblioterapija skirstoma į klinikinę, reabilitacinę ir rekreacinę. Klinikine biblioterapija siekiama emocijų pažinimo ir socialinio elgesio bei santykių kaitos.

Skaitymas iš esmės žmogui teikia rekreacinę, edukacinę naudą“. Tyrėjos teigimu, „biblioterapijos nauda kildinama iš gilias istorines šaknis turinčio fakto, kad užrašas virš įėjimo į senovės biblioteką Egipte skelbė, kad tai „sielos vaistinė“. Tuo tarpu reabilitacinė arba edukacinė biblioterapija besiremianti skaitymu yra orientuota į asmens tobulėjimą, sudėtingesnio etapo įveikimą, kuris turi psichosocialinę naudą žmogui.

Knygų nauda

Knygų skaitymas iš esmės gali būti naudingas kaip žinių ir mokymosi šaltinis, skaitydami sužinome kažką nauja. Kita vertus, knyga ir įsitraukimas į skaitymą gali mus nukelti į naujus, nepatirtus nuotykius, teikti didžiulį pasitenkinimą, leisti išgyventi skirtingų herojų gyvenimus. Moksliniai tyrimai rodo, jog bent 30 minučių skaitymas gali sumažinti kraujospūdį, pulsą ir sumažina psichologinį stresą. Taip pat skaitymas bei dalijimasis mintimis grupėje plečia žmonių emocines, socialines, komunikacines kompetencijas.

Terapinis skaitymas – kas tai?

Margaret E. S. Forrest analizuoja, kad terapinio skaitymo nauda gali būti įvairi. Iš esmės, terapinis skaitymas gali būti suprantamas kaip „terapinis atrinktos literatūros naudojimas kartu su terapeutu“. Dr. D. Janavičienės teigimu, „biblioterapija yra pagalba žmogui per gilinimąsi į tekstus. Šis terminas žinomas jau daugiau nei 100 metų, o metodo kilmė siejama su faktais iš senovės istorijos. Terapinis skaitymas yra pagalba žmogui, tai gali padėti jam prisitaikyti sunkioje situacijoje, sumažinti vidinę įtampą, rasti atsakymus į egzistencinius, savęs pažinimo, vertybių klausimus.“

Mokslinės studijos rodo, kad terapinis skaitymas naudingas ne tik patiriant stresą ar ieškant atsakymų į gyvenimo dilemas. Terapinis skaitymas gali būti sėkmingai naudojamas, siekiant padėti vaikams bei suaugusiems, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui: išsiskyrimu, tėvų skyrybomis, įvaikinimu ar globa. Bei problemomis, kaip pavyzdžiui, esant dėmesio sutrikimui, negaliai, turint sveikatos problemų ir pan. terapinis skaitymas sėkmingai taikomas ir vaikams bei jaunuoliams su Aspergerio sutrikimu, kuomet procesas padeda jiems išplėsti savo ir kitų emocijų supratimą, geriau suprasti ir interpretuoti įvairias socialines situacijas.

Terapinis skaitymas depresijos įveikai

Geštalto terapijos praktikės Sonatos Lygnugarienės teigimu, „terapinis skaitymas gali būti naudingas daugeliui žmonių. Terapinis skaitymas gali būti kaip saviterapija. Unikalumas slypi tame, kad trumpas tekstas leidžia tyrinėti save kaip dvasinę asmenybę, pažvelgti į slapčiausias sielos gelmes. Todėl terapinio skaitymo užsiėmimai orientuoti į savęs pažinimą bei dvasinį augimą“. Štai autorės Forrest teigimu, mokslinė studijų analizė parodė, jog terapinis skaitymas dažniausiai analizuojamas kaip pagrindinis arba papildomas depresijos įveikos metodas, kuris itin svarbus psichinės sveikatos stiprinimui. Tokiais sėkmės atvejais dažniausiai kalbama apie klinikinę biblioterapiją, kuomet medicinos specialisto vedamas skaitymas naudojamas papildomai greta taikomo gydymo, kognityvinės elgesio terapijos bei kitų metodų. Veikiant komplekse, terapinis skaitymas gerina žmonių, sergančių depresija gyvenimo kokybę, bet ir padeda įveikti esančias kitas problemas, kaip: žalingus įpročius, valgymo sutrikimus, gali būti naudinga valdant panikos priepuolius.

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Papildoma literatūra: https://doi.org/10.1046/j.1365-2532.1998.1530157.x

Paskelbta

DEMENCIJA SU LEWY KŪNELIAIS (LEWY BODY DEMENCIJA)

Šia liga sirgo žymus aktorius Robin Williams. Deja, teisinga diagnozė buvo nustatyta tik po jo mirties. Robin buvo gydomas nuo Parkinsono ligos, depresijos, o tai iš esmės dar labiau apsunkino jo psichinę ir fizinę būklę. Aktorius kentėjo nuo įvairių baimių, panikos priepuolių, haliucinacijų. Jo žmona po mirties vyro ligą prilygino teroristui, gyvenančiam vyro galvoje.

Prieš 80-90 metų vokiečių gydytojas vardu Lewy aprašė apvalius baltyminius darinius rastus galvos smegenų ląstelėse po pacientų mirties, kurie šiandien vadinami Lewy kūneliais, o jų sukeliama liga – demencija su Lewy kūneliais.

Demencija su Lewy kūneliais ir Parkinsono liga su demencija turi daug panašumų. Esminis skirtumas – esant Parkinsono ligai su demencija, parkinsonistiniai simptomai tęsiasi daugiau nei vienerius metus iki atsiranda demencijos reiškiniai. Be to, sergant Parkinsono liga ne visada išsivysto demencija.

4 pagrindiniai demencijos su Lewy kūneliais simptomai:

1. Demencija – bendras protinių galimybių sumenkimas, užmaršumas, dezorientacija bei kritinio mąstymo, dėmesio sumažėjimas. Užmaršumas ankstyvose ligos fazėse gali ir nedominuoti. Anksti pastebima, jog žmogus negeba planuoti, koordinuoti, reguliuoti, atlikti įvairius kasdieninius veiksmus. Sunkiai ima orientuotis tiek pažįstamose, tiek nepažįstamose vietose. Sunku atpažinti daiktus iš skirtingų perspektyvų, neskiria kairės ir dešinės.

2. Įvairūs sąmonės sutrikimai – žmogus staiga gali tapti tarsi nutolęs, išėjęs, dezorientuotas, mieguistas, staiga vėl tarsi pabunda ir geba normaliai komunikuoti. Tokie epizodai gali trukti tik akimirką, o kartais keletą valandų.

3. Regos haliucinacijos – būdingos 70-80 proc.pacientų. Dažniausiai trunka trumpai. Kai kuriems būdingos klausos haliucinacijos.

4. Parkinsonizmas – raumenų sustingimas, drebėjimas, nutrūkstantys raumenų judesiai. Būdinga 75 proc.pacientų.

Kiti simptomai patvirtinantys diagnozę:

  • Polinkis griūti – nestabili eigastis, prasta pusiausvyra.
  • Klaidingi įsitikinimai – ypač dažnai žmogus galvoja, jog jį kažkas seka, būdinga 50-60 proc. sergančiųjų.
  • Depresija – būdinga pusei sergančiųjų, gali būti ypač sunki.
  • Baimė – būdinga virš 40 proc.sergančiųjų.
  • Miego sutrikimai – mieguistumas dieną, košmariški sapnai nakties miego metu, daug judama (REM miego fazės sutrikimai).
  • Autonominės nervų sistemos sutrikimai – sutrinka pulso, AKS reguliacija, rijimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas.

Liga pasireiškia 60-80 metų amžiuje, laikui bėgant liga sunkėja, dažnai vystosi sparčiau nei Alzheimerio liga.

Diagnozė nustatoma remiantis išsamia ligos istorija bei klinikiniais tyrimais. Įtarimą, jog žmogus serga demencija su Lewy kūneliais, turėtų kelti didelis jautrumas antipsichotiniams vaistams. Po vaistų pavartojimo parkinsonistiniai simptomai tampa ypač ryškūs.

Pasitaiko, jog sergant šia demencija nuo antipsichotinių vaistų išsivysto  neuroleptinis malignantinis sindromas. Jis pasireiškia ryškiais parkinsonizmo simptomais, aukšta kūno temperatūra (40-41 laipsnis), pulso padažnėjimu, prakaitavimu, nestabiliu AKS, sąmonės sutrikimu, inkontinencija. Kraujo tyrime randama padidėjęs leukocitų kiekis, padidėję raumenų pažeidimo žymuo (CK). Žmogus gali mirti dėl inkstų nepakankamumo. Gydymas turi būti greitas – mažinama kūno temperatūra, nutraukiamas gydymas antipsichotiniais vaistais.

Gydymas

Deja, gydymo šiai ligai nėra. Šiandien žinoma, jog pacientai, sergantys demencija su Lewy kūneliais, turėtų vengti tradicinių antipsichotinių vaistų. O tai didžiulis iššūkis, nes šiuos pacientus dažnai kankina psichozės ir baimės priepuoliai. Šiose situacijose galėtų pagelbėti nerimą mažinantys vaistai, kita alternatyva – atipiniai antipsichotiniai vaistai (Seroquel (Quetiapin), Leponex (klozapin), tačiau irgi vartojami su atsargumu.

Keletas studijų atskleidė, jog palaikyti kognityvinėms funkcijoms bei mažinant haliucinacijų pasikartojimų, geras efektas pasireiškė vartojant vaistą Exelon (Rivastigmin).

Vaistai, mažinantys parkinsonistinius simptomus, gali padažninti haliucinacijų pasikartojimą. Mažiausiai pašalinių reiškinių sukelia Madopar (Levodopa) ir Sinemet.

Esant miego sutrikimams rekomenduojamas melatoninas.

Slauga, priežiūra

  • Pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra – dėl pasikartojančių klausos ir regos haliucinacijų gali susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.
  • Būdingas didelis pargriūvimo pavojus, ypač dėl šiai ligai būdingos šliaužiančios eisenos (eina nepakeldami pėdų), todėl svarbu pašalinti iš jų aplinkos visus kilimėlius, kilimus, ant praėjimo gulinčius daiktus, kliūtis, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
  • Kiekvieną bendravimą su pacientu pradėkite aiškiai pasakydami jo vardą, taip lengviausia atkreipti jo dėmesį. Kalbėkite trumpais sakiniais, su pauzėmis.
  • Nesivelkite į diskusijas su pacientu, kai jį užklumpa haliucinacijos ar klaidingi įsitikinimai. Kai kurie pacientai nurimsta, kai jiems paaiškinama, jog dėl smegenų ligos, jie mato ar girdi tai, ko nėra. Esant regos haliucinacijoms kartais padeda žvilgsnio pasukimas į kitą pusę ir haliucinacijos išnyksta.
  • Šiems pacientams ypač svarbu miego sureguliavimas. Jiems būtinos trumpos miego pertraukėlės prieš pietus ir po pietų. Dažnai reikalinga pagalba atsigulti į lovą (nesupranta kaip tai atlikti). Nežadinti staigiai iš miego ypač kai sapnuoja, gali sužaloti kitus asmenis.
  • Reikalinga pagalba atliekant asmens higieną, valgio metu bei bendraujant. Aiški dienotvarkė šiems pacientams sukuria saugumą ir pasitikėjimą.

Šaltiniai:

www.kloverasen.no

Demensomsorgens ABC hefte 4 , Andre demenssykdommer Knut Engedal, 2017

Paskelbta

Apie afaziją. Paprastai ir aiškiai.

~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.

~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.

Romain Gary „Moters šviesa“

Kas yra afazija?

Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:

  • sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
  • sunku suprasti, ką sako kiti,
  • sunku skaityti,
  • sunku rašyti.

Afazijos atsiradimo priežastys:

  • galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
  • galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
  • išorinės galvos smegenų traumos,
  • Parkinsono liga,
  • Alzheimerio bei kito tipo demencijos.

Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.

Afazijos tipai

Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.

Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.

Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.

Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.

Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:

  • pavargęs ir išsekęs,
  • kai jaučia baimę,
  • kai kamuoja stresas.

Kaip afazija pasireiškia?

Afazija – sunku komunikuoti

  • Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
  • Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
  • Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
  • Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
  • Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
  • Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
  • Kartoja tuos pačius žodžius.
  • Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.

Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti

Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:

  • kitas žmogus kalba labai greitai,
  • vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
  • kalba iš karto keli žmonės,
  • kambaryje daug triukšmo,
  • afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.

Afazija – sunku skaityti ir rašyti

Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
  • gali perskaityti paprastus žodžius,
  • geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
  • negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.

Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • nebegali visiškai nieko parašyti,
  • sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
  • negali ištarti žodžio paraidžiui,
  • užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
  • sunku rašyti pilnus sakinius.

Afazija ir depresija

Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras,  jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.

Slaugytojo vaidmuo

Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.

Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.

Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.

Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.

Logopedo pagalba

Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.

Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.

 

Šaltiniai:

E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017

„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015

„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net

www.logopedinis.lt

 

 

 

Paskelbta

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos

Vis daugiau žmonių džiaugiasi gavę dovanų antrąjį gyvenimą po sėkmingo vėžio gydymo, tačiau apie šio gydymo sukeltas vėlyvąsias komplikacijas kalbama labai mažai arba visai nieko. Manoma, jog tai nutinka dėl medicinos priežiūros specialistų žinių stokos arba nenorima apsunkinti ir taip nelengvo paciento gyvenimo situacijos.

Pašaliniai gydymo reiškiniai

Chemoterapija, švitinimas (radioterapija)  bei chirurginis gydymas – tai pagrindiniai vėžio gydymo elementai, kurie dažnai kartu kombinuojami. Vėlyvosioms vėžio gydymo komplikacijomis priskiriamos tos komplikacijos, kurios atsiranda gydymo metu ir tęsiasi tam tikrą laiką arba tos,  kurios atsiranda praėjus metams ir vėliau po gydymo.

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos neturėtų būti painiojamos su trumpo ar praeinančio poveikio ūmiais pašaliniais šio gydymo reiškiniais.

Iššūkiai tyrėjams

Mokslininkai, tyrinėjantys vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, dažnai susiduria su iššūkiais – antrinis vėžys arba širdies ir kraujagyslių ligos, atsiranda praėjus daugybei metų po vėžio gydymo. Sunku išsiaiškinti, ar vėžį nugalėję žmonės buvo paveikti kitų gyvenimo veiksnių ar tai vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų pasireiškimas.

Vėlyvąsias komplikacijas, kurias matome šiandien pasireiškia tiems pacientams, kurie buvo gydomi nuo vėžio prieš daugybę metų bei jiems buvo taikomi senieji gydymo metodai. Manoma, jog šiandieninio vėžio gydymo vėlyvosios komplikacijos bus matomos po 10-30 metų.

Lėtinis nuovargis, seksualinės problemos, širdies ir kraujagyslių ligos – ypač dažnos vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, o ypač vyresniame amžiuje. Pagal statistiką, didžiausias vėžio paplitimas Lietuvoje fiksuojamas 55 – 74 metų amžiaus grupėse, tad svarbu nustatyti, ar tos pačios ligos būdingos tame pačiame amžiaus tarpsnyje tarp vėžio diagnozės neturėjusių žmonių.

Antrinis vėžys

Daliai žmonių, išgyvenusių vėžį, yra didelė rizika susirgti antriniu vėžiu. Tai gali pasireikšti kaip vėlyvoji pirminio vėžio gydymo komplikacija ir/ar nulemta paveldimumo. Tiek radioterapija, tiek chemoterapija gali iššaukti „naują“ vėžį.

Praėjus 10-30 metų po radioterapinio gydymo visada išlieka grėsmė piktybinio auglio atsiradimui toje vietoje, kurioje buvo švitinama. Rizika tiesiogiai priklauso nuo gautos švitinamos spindulių dozės – kuo didesnė dozė naudota, tuo didesnė rizika antriniam vėžiui. Tipiškas pavyzdys – antrinis krūties vėžys, atsiradęs po radioterapinio gydymo švitinant mediastinumą dėl Hodžkino limfomos.

Chemoterapinis gydymas didina riziką susirgti leukemija, naujų piktybinių auglių atsiradimui.

Tokia radioterapinio ir chemoterapinio gydymo bei antrinio vėžio sąsaja, skatina mokslininkus ieškoti kiek įmanoma mažesnių, tačiau efektyvių gydomųjų dozių, galinčių nugalėti vėžį.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Švitinimas į mediastinumo sritį iš dalies arba visiškai yra nukreiptas į širdį. Tai gali pakenkti širdžiai, širdies vožtuvams bei širdies kraujagyslėms. Po tokio gydymo didėja rizika susirgti širdies infarktu, krūtinės angina, širdies nepakankamumu, galimi širdies vožtuvų pakenkimai.

Chemoterapijoje naudojami antraciklinai, gali būti kenksmingi širdžiai bei sąlygoti miokardo pažeidimą bei širdies nepakankamumą. Pakenkimo dydis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos dozės. Naujesnės kartos vaistai, kaip pvz Herceptin (trastuzumabas), naudojami krūties vėžio gydymui, taip pat gali pabloginti širdies funkciją, tačiau spėjama, jog šie pakenkimai yra grįžtami.

Širdies ir kraujagyslių ligas gali sąlygoti ir vėžio gydymo pasakoje atsiradęs metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingas viršsvoris, hipertonija, padidėjęs  gliukozės ir lipidų kiekis kraujyje. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie buvo gydomi nuo sėklidžių ar kiaušidžių vėžio.

Lytinių liaukų disfunkcija ir nevaisingumas

Dėl vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų gali sutrikti normali kiaušidžių ar sėklidžių funkcija, o tai gali  sąlygoti  nevaisingumą.

Tiek chirurginis gydymas, tiek radioterapinis gydymas, o taip pat chemoterapija gali sukelti pirminį arba antrinį hormoninį sutrikimą sėklidėse ar kiaušidėse. Tai priklauso nuo to, kiek vėžys buvo apėmęs audinio bei kokio lygio intervencija buvo taikyta. Vyrams visiška lytinių liaukų disfunkcija pasitaiko rečiau, moterims ši vėlyvoji komplikacija dažnesnė.

Šiuo metu plačiai naudojamas spermos šaldymas, kuris suteikia galimybę ateityje turėti savų vaikų, prieš pradedant vėžio gydymą.  Lytinei funkcijai atkurti gali būti naudojamas pakaitinis hormoninis gydymas, tačiau šis metodas visiškai netinka žmonėms, išgyvenusiems prostatos ar krūties vėžį.

Periferinė neuropatija

20 – 30 proc. pacientų, gydytų chemoterapiniais vaistais, tokiais kaip cisplatinu, vinca alkaloidais ir taxanu pasireiškė periferinės nervų ligos (neuropatijos). Kai kuriems neuropatija  apsiriboja pėdos ir/ar pirštų galiukų tirpimu, tačiau kitus kamuoja stiprūs kojų skausmai, sutrikdantys naktinį miegą.

Vaistas cisplatinas taip pat kenkia klausai – gali atsirasti ūžimas ausyse, sunkiau atpažįstami aukšti tonai.

Osteoporozė

Osteoporozė kaip vėžio gydymo komplikacija dažnai yra susijusi su kita komplikacija – lytinių hormonų sutrikimu. Tai ypač dažnai nutinka pacientams, kurie buvo gydyti nuo prostatos ar krūties vėžio. Osteoporozė gali būti suvaldyta vitaminu D, kalcio preparatais, vaistais nuo osteoporozės, o  taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.

Nuovargis

Nuovargis – tai būsena, kai žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, išsekęs, neturintis energijos, kurios nepadidėję net pailsėjus, dažnai lydi atminties ir koncentracijos sutrikimai. Nuovargis, užsitęsęs šešis mėnesius ir ilgiau, vadinamas lėtiniu.

Pasaulyje fiksuojama, jog apie 12 proc. žmonių kenčia nuo lėtinio nuovargio. Tarp vėžį išgyvenusių žmonių, kankinamų  nuovargio, skaičiai yra žymiai didesni. Tarp moterų, išgyvenusių krūties vėžį, pacientų po limfomos, vyrų, po prostatos vėžio, kurie buvo gydyti spinduliniu ir/ar hormoninius gydymu, šie skaičiai vyruoja nuo 15 iki 35 proc. Tai vienas dažniausių vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų.

Nuovargio gydymui visada reikalingas išsamus paciento ištyrimas, nes jo priežastys gali būti tiek somatinės, tiek psichinės. Geriausi efektai pasiekiami taikant kompleksinę terapiją, kuri susideda iš fizinės treniruotės, kognityvinės terapijos bei streso valdymo. Ne mažiau svarbu, kad pacientas gautų visą reikalingą informaciją apie lėtinį nuovargį.

Seksualinės problemos

Seksualines problemas, kaip ir nuovargį, gali sukelti tiek somatiniai, tiek psichiniai komponentai. Vėžį išgyvenusiems žmonėms yra svarbu sugrįžti į tą patį seksualinio gyvenimo lygį, kuriame jie buvo prieš gydymą.

Skausmas, nuovargis, depresija, nerimas, lytinio potraukio sumažėjimas neigiamai paveikia seksualinį gyvenimą. Jei gydymo metu pažeidžiami lyties organai arba jų nervai, kraujotaka, tuomet mažėja ir seksualinės galimybės. Ši situacija ypač dažna  po prostatos vėžio, ginekologinių vėžių ar moterims po krūties vėžio.

Pasitaiko, jog po gydymo, žmonės tiesiog sumažina savo seksualinius lūkesčius, tad sumažėjusi seksualinė funkcija, neišgyvenama kaip problema.

Lėtinis skausmas

Po vėžio  gydymo dažnai būdingi funkciniai sutrikimai, randų formavimasis, limfoedema, o tai gali išprovokuoti lėtinius skausmus. Šie negalavimai glaudžiai susiję su depresija ir miego sutrikimais. Adekvatus skausmo malšinimas yra ypač svarbus vėžį išgyvenusiems pacientams.

Baimė

Baimė – tai reakcija į pavojų, kuri yra visiškai natūrali, išgirdus vėžio diagnozę, nes tai susiję su gyvenimo kokybės pasikeitimu bei galima mirtimi. Vėžį išgyvenę pacientai žymiai dažniau kenčia nuo panikos priepuolių, generalizuoto nerimo, įvairių baimių.

Baimė atkristi – tai specifinė, vėžį išgyvenusių pacientų problema. Pacientai, sirgę vėžiu ir pasveikę, nepaisant gerų prognozių, vistiek jaučia didelę baimę susirgti pakartotinai ar kad vėžys gali išplisti.

Depresija

Depresija – tai reakcija, pasireiškianti dėl numanomos ar tikros netekties (praradimo). Vėžį išgyvenę pacientai dažnai susiduria su tam tikros funkcijos praradimu, energijos kritimu bei pablogėjusia sveikata. Pastebėta, jog depresijos paplitimas tarp vėžį išgyvenusiųjų ir neturinčių šios diagnozės žmonių, skaičiai mažai skiriasi. Rizika, susirgti depresija, lygiai tokia pati aukšta tiek vėžį išgyvenusiems pacientams, tiek jų sutuoktiniams ar partneriams.

Miego sutrikimai

Sunku užmigti, anksti prabundama,  prasta miego kokybė – dažniausi nusiskundimai tarp vėžį išgyvenusių pacientų, būdingi 3 iš 10 pacientų. Tai glaudžiai susiję su depresija, baime, skausmu ir vazomotoriniais simptomais, tokiais kaip karščio pylimas. Šios problemos turėtų būti diagnozuojamos ir gydomos, tačiau vaistų, padedančių užmigti, nerekomenduojama naudoti ilgą laiką.

Kognityvinės problemos

Vėžį išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi dėmesio, koncentracijos, atminties sumažėjimu, jiems sunkiau spręsti įvairias užduotis. Tai ypač būdinga po chemoterapinio gydymo. Laimei, didžiąjai daliai šie simptomai išnyksta po metų, tačiau 15 proc. pacientų šios problemos išlieka ilgą laiką.

Sveikatos priežiūros personalui svarbu žinoti, jog neuropsichologiniai testai ne visada teisingai atspindi vėžį išgyvenusių pacientų kognityvinius sugebėjimus. Įvairios kognityvinės treniruotės galėtų ženkliai pagelbėti šiems žmonėms.

Asmenybės pasikeitimas

Vėžį išgyvenusiems žmonėms gali atsirasti neurotizmas, kuris pasireiškia baime, nerimu, liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmu, susierzinimu, vienišumu, susirūpinimu, arogancija, nepasitenkinimu, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi. Neurotizmas plačiai paplitęs ir tarp bendros žmonių populiacijos, tačiau tarp vėžį išgyvenusių žmonių, neurotizmas gali būti dar stipriau išreikštas.

Svarbu, kad sveikatos specialistai, gebėtų atpažinti žmones su aukštu neurotizmo laipsniu ir skirtų pakankamai laiko ir dėmesio atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Laikas ir dėmesys šiems žmonėms gali labai pagelbėti.

Sumažėjęs darbingumo lygis

Žmogaus darbingumo lygis priklauso nuo fizinių, psichinių ir socialinių komponentų, kurie gali būti pažeisti vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip nuovargis, socialinė baimė, matomi randai, ryjimo sutrikimai ir kt.

Daugumai vėžį išgyvenusiųjų reikalingas ilgas nedarbingumo laikotarpis, dalis žmonių visiškai iškrinta iš darbo rinkos. Tokiems žmonėms gali prireikti tiek psichologo, tiek socialinio darbuotojo pagalbos.

Sprendimo būdai

Tai pagrindinės vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, tačiau jos gali pasireikšti ir kitokiu būdu, galimos įvairios jų kombinacijos.

Pacientams, kurie buvo gydyti nuo vėžio ir pasveikę, labai svarbi reguliari skriningo programa. Pavyzdžiui, reguliari mamografija moterims, kurios buvo švitinamos gydant Hodžkino limfomą.

Kita priemonė – sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas, svorio sureguliavimas, mažesnis alkoholio vartojimas. Gyvenimo būdui pakeisti reikalinga ypač stipri motyvacija ir artimų žmonių palaikymas.

Trečia priemonė – laiku pastebėti ir gydyti vėlyvąsias komplikacijas – širdies ir kraujagyslių ligas, hormoninius pakitimus, baimę, depresiją, lėtinį nuovargį ir seksualines problemas.

Pabaigai

Laimei, vis daugiau žmonių po vėžio diagnozės ir pritaikyto gydymo išgyvena ilgiau nei anksčiau. Deja, kartais šis prailgintas gyvenimas sukelia daug fizinių ir psichologinių kančių, kurios paveikia gyvenimo kokybę bei darbingumo lygį.

Slaugytojai bei kitas sveikatos priežiūros personalas, dirbantis su vėžiu sergančiais pacientais, turėtų išmanyti vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, mokėti jas atpažinti, pasiūlyti sprendimo būdus, suteikti reikalingą informaciją pacientui.

Straipsnis parengtas pagal „Seneffekter etter kreftbehandling“ S.L.Hess, A.A.Dahl, C.E.Kiserud, Sykepleien #etter kreften, 2018

 

 

 

Paskelbta

Išsėtine skleroze sergančiųjų slauga

ms-photo
Hannah Laycock fotografija

Išsėtinė sklerozė (IS) – tai lėtinė, autoimuninė liga, pažeidžianti  galvos ir nugaros smegenų nervinių ląstelių mielininį dangalą bei optinius nervus.

IS metu imuninė sistema pradeda atakuoti mieliną – riebalinę medžiagą, kuri apgaubia ir saugo nervines skaidulas. Ligos metu atakuojamos ir nervinės skaidulos. Atsiradę pažeidimai mieline vadinamos sklerozėmis. Dangalas išplonėja, vyksta demielinizacijos procesai.

sveika
Sveika nervinė ląstelė

2-nervine
Pažeista nervinė ląstelė

Mielinas yra atsakingas už elektromechaninių impulsų perdavimą tarp galvos ir nugaros smegenų bei viso kūno. Atsiradus mielino pažeidimams, impulsai nebeperduodami taip efektyviai kaip anksčiau. Ligai progresuojant, impulsai gali būti visiškai blokuojami. Po ilgesnio laiko pažeidžiami ir patys nervai, o tai sukelia negrįžtamus pažeidimus.

Priežastys

Šios ligos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau mokslininkai išskiria tam tikrus faktorius, kurie gali įtakoti IS atsiradimą:

  • Lytis – IS du tris kartus dažniau užklumpa moteris, nei vyrus, todėl manoma, jog tam įtakos turi hormonai.
  • Paveldimumas – ši liga nėra tiesiogiai paveldima, tačiau manoma, jog sergant šia liga pirmos eilės giminaičiams, didėja rizika susirgti ir kitiems šeimos nariams.
  • Amžius – pasaulyje šia liga serga apie 2,5 milijono žmonių, Lietuvoje – daugiau nei 4,5 tūkst.  Daugumai ši liga nustatoma 20 – 50,4 metų, tad ligos vidurkis yra apie 32 metus, tačiau IS gali užklupti įvairaus amžiaus žmones. Šia liga serga ir vaikai, JAV daugiau nei 10 tūkst. vaikų diagnozuota išsėtinė sklerozė.
  • Geografiškumas ir etniškumas – mokslininkai siekia išsiaiškinti ryšį tarp IS ir saulės šviesos. Žmonės, gyvenantys arčiau ekvatoriaus, gauna daugiau saulės spindulių bei daugiau vitamino D, kuris saugo imuninę sistemą bei užkerta kelią imuninę sistemą atakuojančioms ligoms, kaip IS. Labiausiai ši liga paplitusi tarp šiaurės europiečių.

Išsėtinės sklerozės tipai

Išskiriami 4 pagrindiniai išsėtinės sklerozės tipai, kiekviena forma gali būti lengva, vidutinė ar sunki.

  • Recidyvuojanti – remituojanti IS

1-is

Tai  viena labiausiai paplitusių IS formų, 85 proc. diagnozuotų IS yra šios formos. Liga pasireiškia staigiais, netikėtais priepuoliais, pablogėjimais, o vėliau sveikata pagerėja. Vieniems žmonėms priepuoliai būna neintensyvūs, pasireiškiantys po ilgo laiko tarpo, kitiems – dažni, sunkūs.

  • Antrinė progresuojanti IS

antrine-i

Po kurio laiko, daugumai žmonių recidyvuojanti – remituojanti forma pereina į antrinę progresuojančią IS. Šia forma sergantys žmonės tarp priepuolių nebegrįžta į pradinę sveikatos būklę, pradeda vystytis negalia. Tyrimai rodo, jog 50 proc.sergančiųjų recidyvuojančia – remituojančia forma per 10 metų liga pereina į antrinę progresuoajnčią formą, o per 25 metus net 90 proc.sergančiųjų recidyvuojančia – remituojančia forma pereina į antrinę progresuojančią formą. Šie skaičiai po truputį kinta, pradėjus taikyti ligą modifikuojančias terapijas, tačiau vis dar nėra aišku, kiek tai yra efektyvu.

  • Pirminė progresuojanti IS

pirmine-is

Pirminė progresuojanti IS sudaro 10 proc.visų sergančiųjų IS. Liga pasireiškia nuolatiniu funkcijų pažeidimu nuo ligos pradžios bei recidyvų nebuvimu. Šio tipo IS serga vienodai tiek moterys, tiek vyrai. Pirminė progresuojanti IS dažniau pasireiškia vyresniems žmonėms, būdingesnės problemos dėl vaikščiojimo bei reikalinga kasdienė pagalba įprastinėse dienos veiklose.

  • Gerybinė

gerybine

Gerybinė IS yra gana reta IS forma, kuri pasireiškia tik 5 proc.sergančiųjų IS. Liga progresuoja nuo pat ligos pasireiškimo, tačiau simptomai būna neryškūs bei būdingi dideli laiko tarpai tarpai tarp recidyvų.

Kaip liga diagnouojama?

Išsėtinė sklerozė pamėgdžioja  kitas neurologines ligas, tad šios ligos diagnostika gali būti sudėtinga ir ilga. Išsėtinė sklerozė neturi tik jai būdingų simptomų, fizinių ligos išraiškų bei nėra jokių specifinių laboratorinių tyrimų, padedančių nustatyti šią ligą. Liga diagnozuojama vadovaujantis 2001 metais sukurtais „McDonalds kriterijais“, ligos istorija, neurologiniais tyrimais, magnetiniu rezonansu, nugaros smegenų skysčio tyrimu, elektrinio laidumo tyrimais ir kt.

Simptomai

Liga gali pažeisti bet kurią CNS dalį, tad simptomatika būna įvairi bei skirtis kiekvienu atskiru atveju bei skirtingu laiko momentu. Vienas dažniausių šios ligos simptomų – nuovargis. Net 80 proc.sergančiųjų skundžiasi nuovargiu, kuris gali iššaukti depresiją, sumažėjusią motyvaciją.

Kitas, vienas dažniausių nusiskundimų – skausmas, būdingas 55 proc. sergančiųjų. Žmones gali kankinti staigiai atsirandantis ūmus skausmas arba lėtinis skausmas.

Veido, kūno ar galūnių tirpimas, apmirimas, dilgčiojimas dažnai yra vienas pirmųjų IS simptomų. Kitas iš ankstyvųjų ligos simptomų – regėjimo sutrikimai – besiliejantis vaizdas, blogai matomos skirtingos spalvos, kontrastai, jaučiamas skausmas, judinant akis.

80 proc.sergančiųjų pasireiškia šlapinimosi sutrikimai – šlapimo susilaikymas, dažnas šlapinimasis, šlapimo nelaikymas, infekcijos. Šie simptomai gali būti praeinantys, lengvi arba labai rimti, sunkiai pasiduodantys gydymui.

Daugiau nei pusei pasireiškia kognityviniai sutrikimai – sumažėjęs gebėjimas mokytis bei įsiminti informaciją, negebėjimas planuoti, spręsti iškilusias problemas, fiksuoti dėmesį bei tinkamai reaguoti į aplinką. Būdingi emociniai pakitimai – depresija, nuotaikų kaita, susierzinimas, gali užeiti nenumaldomo juoko ar verksmo priepuoliai.

Kiti simptomai – svaigulys, vertigo, kojų spastiškumas, eisenos, pusiausvyros sutrikimai, sensorinis deficitas bei nuovargis, tuštinimosi problemos – vidurių užkietėjimas, išmatų nelaikymas, seksualinės problemos.

Retesni simptomai – kalbos sutrikimai – kalbama neaiškiai, mažėja žodžių. Taip pat gali būti kūno drebėjimas, kvėpavimo problemos, galvos skausmas, ryjimo sutrikimai, klausos praradimas.

Gydymas

Gydymo tikslas – modifikuoti arba pakeisti ligos eigą, gydyti simptomus bei suvaldyti ligos atkryčius. Šie vaistai pagerina IS sergančiųjų gyvenimo kokybę. Išsėtinei sklerozei gydyti naudojami šie vaistai:

  • Aubagio (teriflunomide) – geriamasis vaistas, kuris mažina nervų sistemos patinimus ir uždegimus.
  • Interferonas beta – 1a (Avonex) – leidžiamas į raumenis, sumažina atkryčius.
  • Interferonas beta – 1b (Betaferon) – leidžiamas po oda, padeda organizmui kovoti su virusinėmis infekcijomis.
  • Glatimer acetatas (Copaxone) – leidžiamas po oda, keičia organizmo imuninės sistemos darbą, retina priepuolius.
  • Interferonas beta – 1b (Extavia) – leidžiamas po oda, padeda kovoti su virusinėmis infekcijomis.
  • Fingolimod (Gilenya) – geriamasis imunosupresantas, kuris mažina kai kurių baltųjų kraujo ląstelių (limfocitų) gebėjimą laisvai judėti žmogaus organizme ir apsaugo nuo jų patekimo į galvos ir nugaros smegenis.
  • Mitoksantronas (Novantrone) – į veną lašinamas infuzinis tirpalas, kuris mažina T ląstelių, B ląstelių bei makrofagų aktyvumą, atakuojančių mielininį dangalą. Skiriama labai aktyviai recidyvuojančiai IS formai gydyti, kai sparčiai sunkėja negalia.
  • Peginterferonas beta – 1a (Plegridy) – interferonas suleidžiamas po oda, ilgiau išlieka organizme jo biologinis aktyvumas, reikalingos žymiai retesnis dozavimas.
  • Interferonas beta – 1 a (Rebif ) – vaistas leidžiamas po oda, mažina ligos atkryčius bei lėtina neįgalumo progresavimą.
  • Dimethyl fumaratas (Tecfidera) – geriamasis vaistas, kuris slopina imunines ląsteles ir molekules.
  • Natalizumab (Tysabri) – monokloninių antikūnų preparatas, kuris neleidžia uždegimą sukeliančioms ląstelėms skverbtis į galvos ir nugaros smegenis, taip sumažinamas nervinių ląstelių pažeidimas.

IS atkryčius sukelia uždegimas CNS, jo metu pažeidžiamas mielinas arba nervinių skaidulų dangalas bei sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o tai sukelia anksčiau minėtus IS simptomus. Dauguma atkryčių praeina savaime be gydymo, tačiau kartais atsiradus sunkiai simptomatikai (regėjimo praradimas, stiprus silpnumas, pusiausvyros praradimas), kuri susijusi su paciento mobilumo sumažėjimu bei gyvenimo kokybės prastėjimu, reikalingas gydymas.

Atsiradus išreikštai simptomatikai pacientui skiriama 3-5 dienų intraveninė kortikosteroidų terapija. Jie mažina uždegimą bei stabdo ligos atkryčius, tačiau pačios IS neišgydo. Paprastai skiriamos didelės dozės metilprednizolono arba prednizolono. Taip pat gali būti skiriami geriamieji hormonai.

Šiuo metu pasaulyje plačiai diskutuojama apie kanabinoidų arba medicinės marichuanos vartojimą IS sergantiems pacientams. Tyrimai rodo, jog kanapės gali sumažinti vidutinį ir sunkų raumenų spastiškumą IS pacientams, tačiau kol kas nėra įrodymų, kad jos gali palengvinti kitus IS simptomus.

IS sergančio paciento slauga

Sergantieji išsėtine skleroze susiduria su daugybe sisteminių problemų. Tai gali būti šlapinimosi, tuštinimosi problemos, depresija, galvos svaigimas, vertigo, emociniai pasikeitimai, nuovargis, skausmas, seksualinės problemos, spastiškumas, drebėjimas, eisenos sutrikimai.

Šlapinimosi ir tuštinimosi problemos

Sergantiesiems IS gali būti būdingas dažnas šlapinimasis, staigus noras šlapintis, naktinis šlapinimasis, savaiminis šlapimo tekėjimas, šlapimo nelaikymas ir spastinė šlapimo pūslė – šlapimo pūslė neištuštinama visiškai, likęs šlapimas pūslėje gali sukelti infekciją. Šlapimo pūslės problemoms pašalinti naudojami šie vaistai:

  • tolterodine (Detrusitol) – pernelyg aktyvios šlapimo pūslės simptomatikai mažinti.
  • Oxybutynin (Driptane) – padidina šlapimo pūslės talpumą, mažindami pūslės raumenų susitraukimus.
  • Darifenacin (Emselex) – hiperaktyviai šlapimo pūslei gydyti.
  • Tamsulosin (Flosin) – atpalaiduoja prostatos ir šlaplės lygiuosius raumenis.
  • Terazosin – lengvai hipertenzijai ir prostatos hiperplazijai gydyti, selektyvus alfa 1 adrenoreceptorių blokatorius.

Jei be pagalbos pacientas negali ištuštinti šlapimo pūslės, tuomet slaugytojas turi pamokyti kaip pačiam kateterizuotis, naudojant aseptinę techniką.

Taip pat svarbu mokyti pacientą apie teisingą skysčių vartojimą paros bėgyje. Pacientas per dieną turėtų išgerti 6-8 stiklines vandens (jei nėra kontraindikacijų), tačiau vengti vartoti skysčių 2 val prieš nakties miegą. Reikėtų vengti gėrimų ir maisto,  kurie dirgina šlapimo pūslę – kofeinas, alkoholis bei dirbtiniai saldikliai. Taip pat būtina papasakoti sergančiajam IS apie šlapimo pūslės infekcijos požymius bei simptomus – sumažėjęs šlapimo kiekis, dažnas noras šlapintis, kraujas šlapime. Atsiradus minėtiems požymiams būtina  kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

Kita dažna problema – vidurių užkietėjimas. Jį gali sukelti sumažėjęs fizinis aktyvumas, mažas skysčių vartojimas bei pašalinis kai kurių vaistų poveikis. Jei nepasituštinama daugiau nei 2- 3 dienas, tuomet vartojami vidurius laisvinantys vaistai, žvakutės, mikroklizmutės ir kt.

Sergantiesiems IS būtina sureguliuoti mitybą, pacientai turėtų gauti pakankamai skaidulų su maistu. Rekomenduokite kuo daugiau vartoti vaisių, daržovių, pilnagrūdės duonos, pilno grūdo košes. Skatinkite išlikti aktyviems, sportuoti iki savo tolerancijos lygio.

Depresija

Pasikeitęs gyvenimas dėl išsėtinės sklerozės daugumai žmonių sukelia depresiją. Slaugytojams svarbu stebėti pacientą, laiku pastebėti depresijos simptomus – neviltį, apetito pokyčius, nemigą, pyktį, sumažėjusią energiją – tiek objektyviai, tiek subjektyviai. Sergantieji depresija gydomi tiek „žodžiu“, tiek vaistais. Paprastai vartojami šie vaistai depresijai:

  • Duloxetine hydrochloride (Cymbalta)
  • Venlafaxine
  • Paroxetine (Seroxat)
  • Fluoxetine (Flux)
  • Bupropion (Elontril)
  • Sertraline (zoloft)

Galvos sukimasis (vertigo), svaigulys

Galvos sukimasis, svaigulys dažni išsėtinės sklerozės simptomai, kurie labai pablogina gyvenimo kokybę. Iš vaistų dažniausiai skiriamas Meclizine. Didelę reikšmę atlieka paciento bei jo šeimos mokymas kaip gyventi saugiau su šia problema. Būtina paaiškinti, jog esant galvos svaigimui reikia lėtai, neskubant atsikelti iš lovos, neskubant stotis nuo kėdės, vaikščioti lėčiau. Kartais tokiems pacientams būtinas asistentas, kuris padėtų saugiai judėti. Jei svaigimas užsitęsia ar jaučiamas palogėjimas, būtina kreiptis į gydytoją.

Nuovargis

Nuovargis – taip pat viena dažniausių sergančių IS problema. Jis gali būti gydomas vaistais:

  • Amantadin – didina dopamino išsiskyrimą smegenyse.
  • Modafinil ir metilfenidatas – didina aktyvumą, budrumą, dėmesio koncentraciją.

Be vaistų ne mažiau svarbus kokybiškas miegas bei reguliari mankšta. Patarkite pacientui kasdien eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku, prieš miegą išsimaudyti šiltoje vonioje ar duše, paskaityti knygą ar užsiimti kita ramia veikla. Būtina išlikti aktyviam, pasirinkti fizinę veiklą pagal savo galimybes bei ištvermę.

Judėjimo problemos

IS pažeidžia galvos ir nugaros smegenų nervines ląsteles, o tai sukelia judėjimo problemų. Vaistais ši problema gali būti koreguojama dalfamridine (Ampyra). Taip pat skiriama darbo ir judesio terapija. Pacientas gali naudoti įvairias priemones padedančias judėti –lazdas, vaikštykles, elektrostimuliuojančius įrenginius.

Svarbu paaiškinti pacientui ir jo šeimos nariams kaip saugiai judėti – kuo mažiau nereikalingų daiktų namuose, dėvėti neslystančias kojines, lėtai atsikelti iš gulimos ar sėdimos padėties, lėtai vaikščioti.

Spastiškumas

Spastiškumas yra išsėtinės sklerozės pasekmė. Tai gydoma tiek vaistais, tiek taikomi kiti nemedicininiai būdai. Iš vaistų dažniausiai naudojami:

  • Dantrolen – miorelaksantas
  • Baclosal (Baclofenum) – mažina raumenų įtempimus, spamus.
  • Clonazepam – priešepileptinis vaistas.
  • Gabapentin – priešepileptinis vaistas, o taip pat naudojamas periferiniam neuropatiniam skausmui malšinti.
  • Sirdalud (tizanidine) – mažina padidėjusį raumenų tonusą.
  • Diazepam ( Relanium, Apaurin) – raminamieji, migdomieji, atpalaiduoja raumenis.

Kitos taikomos priemonės – judesio terapija, tempimo pratimai, masažai. Pacientas mokomas judėti lėčiau, atsargiau, taikomos įvarios pagalbinės priemonės. Taip pat būtina pacientui paaiškinti, jog raumenų spastiškumą gali išprovokuoti kūno temperatūros pakilimas, intensyvus fizinis darbas, persipildžiusi šlapimo pūslė, ilgas nesituštinimas, aptempti drabužiai, menstruacijos, alkis, ligos paūmėjimas ir kt.

Tremoras (viso kūno drebulys)

Tai dar viena IS komplikacijų. Ji atsiranda dėl smegenėlių ir jų laidų pažeidimų ar bazalinių ganglijų pažeidimų. Tai vienas iš sunkiausiai gydomų simptomų. Taikoma judesio terapija, reabilitacinės programos. Jei pacientui nėra galūnių parezių, rekomenduojama dėvėti sunkias apyrankes, kurios riboja nevalingus judesius. Dažniausiai vartojami šie vaistai – propranololis, gabapentinas, karbamazepinas, klonazepamas, primidonas, izoniazidas. Deja, medikamentinis šio simptomo gydymas mažai efektyvus, todėl kai kuriais atvejais taikoma talamotomija (rentgeno kontrolėje zondu suardoma tam tikra smegenų dalis) ar gilioji smegenų stimuliacija.

Skausmas

Sergančiuosius išsėtine skleroze kankina tiek ūmus, tiek lėtinis skausmas. Skausmo malšinimas yra būtinas siekiant užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę, sumažinti psichologinį stresą, pagerinti fizinę savijautą. Skausmo įvertinimui naudojami skausmo dienynai, skausmo klausimynai,  skausmo intensyvumui nustatyti naudojamos skausmo skalės. Skausmo malšinimui naudojami šie vaistai – gabapentinas, pregabalinas, amitriptilinas, tramadolis, kai kuriais atvejais morfinas, karbamaepinas ir kt.

Regos sutrikimai

Sergantiesiems IS gali atsirasti įvairių regos sutrikimų – išsiliejęs vaizdas, dvigubas vaizdas (diplopija), sumažėjęs regos aštrumas, regos sutrikimas tam tikroje akipločio dalyje bei nistagmas (greiti akių judesiai). Be to, ši liga gali pažeisti regos nervo skaidulas, o tai gali sąlygoti regos aštrumo praradimą.

Dvejinimuisi mažinti gali būti naudojami prizminiai akiniai, akies raiščio devėjimas keičiant kairę ir dešinę akį kas keletą valandų. Jei regėjimas prastėja būtina akių gydytojo konsultacija.

Seksualinia sutrikimai

Sergančiųjų išsėtine skleroze sutrinka ir seksualinė funkcija. Tai atsiranda dėl seksualinių jutimų ir atsakų pažeidimų, dėl fizinių IS simptomų – nuovargio, silpnumo, raumenų spazmo bei psichologinių priežasčių. Moterys dažniausiai skundžiasi dėl sumažėjusių jutimų genitalijų srityje, vyrai – dėl sunkumų pasiekiant ir išlaikant erekciją bei ejekuliacijos, orgazmo sutrikimų. Seksualiniai sutrikimai nėra pakankamai gerai diagnozuojami ir vertinami. Neurologai turėtų bendradarbiauti su urologais, ginekologais, endokrinologais. Vyrams dažniausiai skiriama Viagra, Cialis ir kt., jei nėra kontraindikacijų. Moterims skiriama lubrikantų, pakaitinė hormonų terapija, raumenų spazmus atpalaiduojantys vaistai. Svarbu, kad ši tema nebūtų tabu ir pacientas galėtų patogiai išsakyti savo rūpesčius.

Kalbos sutrikimai

Kognityvinių funkcijų pažeidimas IS sergantiesiems gali pasireikšti kalbos sutrikimu. Slaugytojai turėtų žinoti, jog kartais disartrija (sutrikusi, neaiški kalba) gali sukelti disfagiją (sunku nuryti). Pastebėjus sutrikusią kalbą, pacientas turėtų būti nukreiptas pas logopedą bei būtina išsiaiškinti, ar pacientas nesusiduria su ryjimo sutrikimais.

Slaugytojų vaidmuo

Išsėtinė sklerozė dažnai pasireiškia staiga ir netikėtai. Ši liga įkalina ne tik kūną bet ir protą. Slaugytojai gali atlikti didžiulį vaidmenį padėdami IS sergantiems  pacientams. Domėjimasis naujovėmis, žinių suteikimas pacientams, glaudus bendradarbiavimas tiek su kitų specialybių atstovais, tiek su paciento šeimos nariais ir pačiu pacientu sukuria profesionaliai kokybišką terapinę aplinką bei užtikrina geresnį gyvenimą sergantiesiems.

Literatūra:

http://nursing.advanceweb.com/Continuing-Education/CE-Articles/Multiple-Sclerosis.aspx

Mickevičienė D., Vaitkus A., Jurkevičienė G., Rastenytė D. „Išsėtinės sklerozės klinikiniai simptomai ir jų gydymo principai“ Metodinės rekomendacijos, Kaunas, 2012

www.vaistai.lt

www.visivaistai.lt

 

Paskelbta

Kai skauda dėl depresijos

vincentas
Vincent van Gogh „Žvaigždėta naktis”

 Skausmas ir depresija yra glaudžiai susiję. Depresija gali sukelti skausmą, o skausmas gali išprovokuoti depresiją. Kartais skausmas ir depresija įsuka žmogų į užburtą ratą – skausmas pasunkina depresijos simptomus, o depresija savo ruožtu dar labiau sustiprina skausmą.

Tyrimai rodo, jog atvejų, kai skausmas ir depresija eina išvien, sutinkama nuo 30-50 %. Jei žmogų kankina abi šios ligos, prastėja gyvenimo kokybė, iškyla neįgalumo grėsmė, o be to šių dviejų ligų derinys sunkiai pasiduoda gydymui. Kita studija atskleidė, jog skausmo sumažėjimas ar padidėjimas tiesiogiai įtakoja depresijos sunkumą. Ir atvirkščiai, depresijos palengvėjimas ar pasunkėjimas įtakoja skausmo jutimą. Žmonės, gyvenantys su abiem šiom ligom, nuo lėtinį skausmą kenčiančių žmonių skiriasi tuo, jog jų jaučiamas skausmas yra intensyvesnis, jie nesugeba valdyti savo gyvenimo, nesugeba susidoroti su iškylančiom problemom.

Depresijos simptomai ir požymiai

  • Slogi nuotaika, nerimas ar tuštumos jausmas;
  • Beviltiškumo jausmas;
  • Kaltės, bejėgiškumo ar nereikalingumo jausmas;
  • Suirzimas ar neramumas;
  • Tampa nebeįdomi ta veikla, kuri anksčiau kėlė susidomėjimą;
  • Nuolatinis nuovargis;
  • Sunku susikoncentruoti, įsiminti detales ar kažką nuspręsti;
  • Sunku užmigti ir miegoti arba miegama visą laiką;
  • Būdingas persivalgymas ar apetito praradimas;
  • Galvojama apie mirtį ir savižudybę ar bandoma žudytis;
  • Kankina nuolatiniai kūno ar galvos skausmai, virškinimo problemos, kurios nepalengvėja gydant.

Kaip depresija ir skausmas susiję?

Milijonai nervų ląstelių yra susijungusios į vieną tinklą, kurios tarpusavyje bendrauja. Informacija impulsais keliauja iš vienos ląstelės į kitą nervinėmis skaidulomis, kurių galiukuose yra neuronų jungtys – sinapsės. Tarp tų galiukų yra mažas plyšys – vadinamas sinapsiniu plyšiu. Impulsas pasiekia sinapsę ir į sinapsinį plyšį išsilieja medžiagos, vadinamos mediatoriais (serotoninas, norepinefrinas, acetilcholinas ir kt). Šios medžiagos užveda chemines reakcijas su gretimos nervinės skaidulos receptoriu bei sukelia naują impulsą. Būtent mediatoriai perduoda informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą.

Susirgus depresija, sumažėja mediatorių – serotonino ir norepinefrino, tad norint perduoti impulsą į gretimą nervinę ląstelę, signalas siunčiamas po kelis kartus. Šis procesas lyginamas su senu žiebtuvėliu, kuris vis spragsi ir spragsi ir tik po daugelio mėginimų pavyksta jį įžiebti.

Sergant depresija signalai pavėluotai keliauja į priekinę smegenų žievę, kur reguliuojama nuotaika ir mąstymas. O taip pat į hipotalamusą (pogumburį), kur reguliuojamas apetitas, miegas bei lytinis potraukis. Tokie vėlavimai atitinkamai sukelia pokyčių žmonių nuotaikai, mąstymui, miego – būdravimo režimui, apetitui ir kt.

Serotinono ir norepinefrino keliai driekiasi ir į nugaros smegenis, kur reguliuojamos visos kitos kūno funkcijos, dėl to ir iškyla problemos. Žmogus ima „jausti“ kaip funkcionuoja jo skrandis, žarnynas, raumenys, skeletas. Normaliai šie jutimai yra užslopinti ir nejuntami, tačiau sutrikus serotonino ir norepinefrino išsiskyrimui, žmogus ima kažką jausti ir šiuos jutimus interpretuoja kaip nemalonius ar skausmingus, nors iš tiesų nieko blogo nėra. Iš čia manoma, atsiranda ir nepaaiškinami skausmo pojūčiai įvairiose kūno vietose.

Tiek serotoninas, tiek norepinefrinas atsakingi ne tik už nuotaikos reguliavimą, bet ir skausmo pojūčio priėmimą ir perdavimą. Tad ne paslaptis, jog dauguma vaistų, kurie būdavo paskiriami depresijai gydyti, kartu sumažindavo ir skausmą.

Ką skauda dažniausiai?

Vienas dažniausių pasitaikančių nusiskundimų sergant depresija – lėtinis nugaros skausmas. Skausmas trukdo miegoti naktimis, apriboja judrumą dieną, žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, suirzęs. Dėl riboto judėjimo, mažiau bendrauja su kitais žmonėmis, mažiau išeina iš namų, tampa socialiai izoliuotas. Nuolat geriant daug priešuždegiminių vaistų skausmui malšinti, gali atsirasti virškinimo sutrikimų, opų. Dėl nuolat varginančio skausmo prastėja žmogaus atmintis, koncentracija. Gali tapti sunku rūpintis namais, vaikais, eiti į darbą. Iškilusios finansinės problemos, dar labiau pagilina skausmą ir depresiją.

Antras pagal dažnumą, esant depresijai, pasireiškia kaklo skausmas. Šis skausmas taip pat trukdo miegui, apriboja judrumą. Dėl skausmo gali sumažėti apetitas, o geriant vaistus nuo skausmo, atsirasti pykinimas, žmogus gali netekti daug svorio. Apetito sumažėjimas taip pat yra vienas iš depresijos simptomų.

25 % sergančiųjų migrena taip pat kenčia nuo depresijos bei nerimo. Tai ypač būdinga sergantiems chroniška migrena – kai priepuoliai trunka 15 ir daugiau dienų per mėnesį ilgiau nei 3 mėnesius. Galvos skausmas apriboja kasdienę žmogaus veiklą, socialinį gyvenimą. Kenčiantiems nuo depresijos su galvos skausmu paprastai būdingas stabilus, spaudžiantis, veržiantis, bet ne pulsuojantis skausmas. Skausmas stipriausiai jaučiamas rytais arba vakarais, dažnai tuo pačiu metu – savaitgaliais, per atostogas. Kartais žmogus skundžiasi, jog jam galvą skauda jau kelis metus ar visą gyvenimą. Kartu gali kamuoti nemiga ar mieguistumas, energijos sumažėjimas, prasta koncentracija.

Taip pat depresija gali pasireikšti raumenų skausmu, kojų skausmu, skrandžio skausmais. Skausmas gali būti vienintelis depresijos simptomai, tad neradus fizinės skausmo priežasties, nereikėtų pamiršti, jog skausmo priežastis gali glūdėti giliau ir slėpti paciento psichologines problemas.

Kaip įveikti depresiją ir skausmą?

Jei depresija nėra labai sunki, galima pabandyti susidoroti su ja savarankiškai.

  • Judėkite. Skausmas depresijos atveju apriboja žmogaus norą judėti, tačiau net ir nedidelis fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką bei pagerina savijautą. Tai sąlygoja fizinio aktyvumo metu išsiskyrę endorfinai – geros savijautos cheminės medžiagos. Jų dėka greičiau atsistato smegenų veikla, mažėja skausmas. Pasivaikščiojimas gamtoje, lengvas bėgimas ristele, plaukiojimas baseine ar tempimo pratimai – svarbu pasirinkti tai, kas teikia malonumą.
  • Būkite gryname ore. Sergantiems depresija reikalinga kuo daugiau šviesos. Saulės šviesa pakels nuotaiką bei papildys organizmą vitaminu D. Praleiskite kasdien nors pusvalandį gryname ore.
  • Sveikai maitinkitės. Stenkitės valgyti reguliariai, gliukozės svyravimai kraujyje sukelia ir nuotaikos pokyčius. Venkite maisto, kuriame daug angliavandenių ir tuščių kalorijų – bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai tik dar labiau pagilina depresiją ir varo į neviltį. Valgykite natūralų, šviežią maistą. Rinkitės produktus, didinančius serotonino kiekį- tai maistas, kuris turtingas omega -3 sočiųjų rūgščių ( laukinė lašiša, skumbrė, silkė, sardinės, ančiuviai), naudokite maistui kokosų aliejų bei kuo daugiau baltymų (kalakutiena). Gerkite žuvų taukų.
  • Išsimiegokite. Dėl depresijos gali būti sunku miegoti. Nusistatykite miego režimą – kelkitės ir eikite miegoti tuo pačiu laiku. Stenkitės nesnūduriuoti dienos metu. Pašalinkite iš miegamosios zonos televizorių, kompiuterį ir nesinaudokite jais prieš miegą. Stenkitės išmiegoti 6-8 valandas naktį. Poilsis būtinas, kad smegenys galėtų sveikai funkcionuoti.
  • Gerkite jonažolių arbatą – ši arbata kelią nuotaiką, šalina baimes, ramina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Galite išbandyti ir jonažolės preparatus. Tik verta prisiminti, jog ši žolė mažina kontraceptinių priemonių efektyvumą, be to jonažolės reikėtų nevartoti prieš einant į saulės vonias.

Jei jaučiatės, jog vieni su savo depresija ir skausmu nesusidorojate, nelikite vieni, neužsidarykite, prašykite artimųjų pagalbos, kreipkitės į specialistus.

 Pats didžiausias skurdas – yra vienišumas bei jausmas, jog esi nemylimas. ~Motina Teresė

Paskelbta

Kaip reaguojame į orus?

Oro poveikiu mūsų sveikatai domimasi jau gana senai. III a. pr. Kr. Babilonijos molinėse lentelėse dantiraščiu aprašyta kaip vėjas sukelia žmonėms akių ligas. Garsiausias Antikos gydytojas Hipokratas kiekvienoje savo knygos apie epidemines ligas pratarmėje rašė apie oro poveikį žmonių sveikatai. Be to Graikijoje kalnuose buvo įrengtos metereologinės apžvalgos aikštelės ir kaupiami duomenys apie orus. Šiandien orai mus domina taip pat, tiek žiemą, tiek vasarą. Apie jį patogu kalbėti su mažai pažįstamu žmogumi, apie jį kalbame, kai sunku surasti tinkamų temų pokalbiui. Mokslininkai apie jį kalba taip pat, tačiau jie teigia, jog tam tikras oras bei klimatas gali nulemti žmogaus ligas, nuotaikas, būsenas. Iš to net atsirado atskiras mokslas – biometeorologija, tirianti, kaip oras, klimato pokyčiai veikia mūsų sveikatą. Manoma, jog šios žinios vėliau padės nuspėti tam tikras ligas bei užbėgti joms už akių. Tad keletas faktų apie orus ir mus gali iš tiesų praversti, norint apsaugoti save ir savo artimuosius.

Šiek tiek žinių…

Dauguma žmonių painioja „oro“ bei „klimato“ sąvokas. Klimatas – tai tam tikros orų savybės būdingos tam tikroje teritorijoje ilgą laiką, oras – tai yra tai, ką mes matome per langą – saulėta, lyja, sninga ir t. t. Ligų atžvilgiu klimatas turi įtakos ligų atsiradimui arba jų išnykimui, tuo tarpu oras nulemia, kiek laiko ligos tęsis ir kokio jos bus sunkumo. Tad klimatas suteikia ligoms motyvą, o oras galimybę.

Gripas. Tiek oras, tiek klimatas turi įtakos gripo viruso išplitimui arba jo išnykimui. Paspaudus pirmajam šaltukui, užregistruojami pirmieji gripo atvejai. Yra žinoma, jog gripo protrūkiai yra didesni šaltą ir labai šaltą žiemą. Tai nulemia sumažėjusi oro cirkuliacija. Atšalus orams, kambariai nebevėdinami, prasideda šildymo sezonas. Namai šiltėja, o oras juose sausėja. Kartu sausėja mūsų nosies, burnos gleivinės, taip susidaro geros sąlygos virusams bei bakterijoms kauptis. Siekiant gripo išvengti, patariama vėdinti patalpas, orą namuose drėkinti drėkintuvų pagalba, daugiau vartoti skysčių, atlikti nosies praplovimus.

Alergija ir astma. Alergiški ar astma sergantys žmonės taip pat gali priklausyti nuo orų malonės. Prasidėjus audrai, daugumai tokių žmonių pasunkėja kvėpavimas. Taip yra todėl, jog didelis vėjas išjudina dulkes, žemes bei žiedadulkes, tai pasunkina alergijas. Antra, smarkus lietus žiedadulkes suskaldo į mažesnes daleles, tad jos įkvepiamos dar giliau į kvėpavimo takus ir tai sukelia sunkius alerginius simptomus.

Sergantiems astma pavojinga būti karščio sukeltose gaisravietėse, nes tai gali sukelti rimtus kvėpavimo sutrikimus. Taip pat tokiems ligoniams pavojingas sausas ir šaltas oras, tokio oro poveikyje kraujagyslės susitraukia, daugiau kraujo priteka į organus, o tai gali išprovokuoti dusulį. Barometro spaudimo kritimas dažnai gali paaštrinti alergines reakcijas. Astma bei alergija sergantiems žmonėms gali padėti oro kondicionieriai, filtracinės sistemos. Kada ore sklandančių žiedadulkių ypač daug, rekomenduojama prieš miegą išsimaudyti po dušu, taip nuplausime visas susikaupusias per dieną žiedadulkes ir miegas bus ramesnis. Tuo tarpu šaltomis dienomis astma sergantiems ligoniams reikėtų kvėpuoti šiltu, šiek tiek drėgnu oru inhaliatoriaus pagalba.

Kaulų ir sąnarių ligos. Visi pažįstame žmonių, kuriems keičiantis orams ima skaudėti sąnarius ar kaulus. Dažniausiai tai būna pagyvenę asmenys, tikri vaikščiojantys barometrai. Yra net gi keletas įrodymų, jog sergantiems reumatoidiniu artritu, osteoartritu ar žmonėms, patyrusiems kaulų lūžių, skausmas sustiprėja keičiantis barometro spaudimui arba didėjant oro temperatūrai, drėgmei. Taip pat sergantieji osteoartritu dažniau skausmą jaučia lietingomis dienomis. Pastebima, jog tai labiau būdinga moterims, o skausmo jutimo priežastis yra temperatūros ar barometro spaudimo pasikeitimas, kurie ir sukelia diskomfortą. Taip pat manoma, jog raumenys tampa jautresni, labiau linkę į spazmus, blogiau aprūpinami krauju šaltame, drėgname klimate. Kai spaudimas ar temperatūra stabilizuojasi, skausmas paprastai aprimsta. Daugeliui pacientų, kankinamų sąnarių ir kaulų ligų, šaltomis bei darganotomis dienomis ypač gelbsti šildyklė, dedama ant skaudamų vietų.

Širdies ir kraujagyslių ligos. Tiek širdis, tiek kraujagyslės jautriai reaguoja į ekstremalias temperatūras. Beveik pusė mirčių esant labai aukštai arba labai žemai temperatūrai yra susijusius su infarktais ir insultais. Staiga nukritus temperatūrai, per 24 val. labai padidėja širdies infarktų bei smegenų insulto atvejų. Priežastis nėra visiškai aiški. Tačiau mokslininkai pastebėjo, jog šaltis išprovokuoja mūsų kraujo sudėties pasikeitimus – padidėja eritrocitų bei trombocitų kiekis, kraujas pasidaro klampesnis, pakyla cholesterolio lygis plazmoje, padaugėja fibrinogeno, trombocitų lipumas, o bendras kraujo kiekis sumažėja. Tad kraujas sutirštėja, o tai išprovokuoja stenokardiją, miokardo infarktą. Be to šiomis ligomis dažniausiai sergama rudenį bei žiemą. Tačiau šaltis ne vienintelis faktorius, nulemiantis širdies bei kraujagyslių ligas, net 10 proc. žaibo sukeltų mirčių įvyksta dėl širdies elektrinio laidumo pokyčių.

Vėžiniai susirgimai. Kai kurios vėžinės ligos ypač priklauso nuo klimato. Pavyzdžiui, odos vėžio paplitimas didžiausias šilto klimato juostose. Mat saulė yra pagrindinis odos vėžio provokatorius. Taip pat šilto klimato juostose labiau paplitęs gimdos kaklelio bei plaučių vėžys, tačiau šio ryšio priežastis nėra visiškai aiški. Virškinamojo trakto vėžys dažnesnis šalto klimato juostose, manoma, jog tai nulemia mažesnis šviežių vaisių ir daržovių vartojimas žiemos mėnesiais. Taip pat egzistuoja sezoninis ryšys tarp žmogaus papilomos viruso bei gimdos, gimdos kaklelio vėžio. Šių ligų daugiausia nustatoma vasario mėnesiais. Tačiau tokio ryšio priežastis  taip pat dar neatskleista.

Infekcinės ligos. Kiekviena gamtos katastrofa yra didžiausias siaubas infekcinių ligų kontrolės darbuotojams. Potvynių metu ypač padidėja infekcinių susirgimų – dažniausiai leptospirozės atvejų. Sausros metu ypač agresyvūs būna grybeliniai susirgimai. Tad stichinių nelaimių metu ypač svarbi tampa rankų higiena, švaraus geriamojo vandens vartojimas, tai gali apsaugoti nuo infekcinių viduriavimų, vėmimų. Šiltos žiemos nulemia erkių populiacijos didėjimą, o jos savo ruožtu didina galimybę užsikrėsti erkiniu encefalitu. Šiuo atveju gali padėti tik skiepas. Tai ypač aktualu turėtų būti žmonėms dirbantiems miškuose ar dažnai juose besilankantiems. Vasaros metu padidėja maisto toksikoinfekcijų atvejų. Reikėtų vengti vartoti blogai termiškai apdorotų žuvies bei mėsos produktų, nevartoti netinkamai laikomų kreminių pyragaičių.

Migrena. Apie 50 proc. žmonių, sergančių migrena teigia, jog keičiantis orams juos užklumpa galvos skausmai. Pastebėta, jog tam turi reikšmės teigiamų ir neigiamų jonų santykio pasikeitimas ore, kuris kinta kartu su barometro spaudimu. Tokie pasikeitimai gali įtakoti serotonino – cheminės medžiagos, susijusios su migrena – kiekį organizme. Tad kenčiantiems nuo migrenos patartina nuolat sekti orų prognozes, o artėjant orų pasikeitimams vengti migrenos provokatorių ( šokolado, sūrio, stiprios kavos ar arbatos, ryškių šviesų, stipraus garso, didelių emocijų, streso ir kt. ) bei visuomet po ranka turėti vaistų.

Imunitetas. Susirgsime ar ne tam tikra liga, nulemia mūsų imunitetas, o jis sąveikauja su oru bei klimatu. Mūsų atsparumą ligai nusako baltųjų kraujo kūnelių – leukocitų – kiekis organizme. Kai jų būna mažai, imunitetas silpnėja ir mus ima atakuoti įvairiausi virusai ir bakterijos. Pastebėta, jog daugumai žmonių leukocitų kiekis padidėja rugpjūtį bei gruodį, tuomet esame atspariausi infekcinėm ligom. Tuo tarpu labiausiai pažeidžiami esame balandį bei spalį. Sakoma, jog ypač kruopščiai reikia plauti rankas bei vengti kontakto su sergančiaisiais kovo bei rugsėjo mėnesiais arba mėnesį prieš imuniteto susilpnėjimą.

Nuotaika. Pastebėta, jog rimtos psichinės ligos žmones dažniau užklumpa po įvairių gamtos negandų. Tai susiję su namų, artimųjų netektimis, finansiniu nestabilumu. Taip pat manoma, jog vėjuotos dienos skatina susijaudinimą, nerimą, jautrumą, apatiją, depresiją. Sezoniniai afektiniai sutrikimai ( depresija-manija ) ypač priklauso nuo metų laikų, tai nulemia hormonas melatoninas. Ypač daug jo pasigamina mūsų organizme tamsiuoju paros metu bei žiemą, tai sąlygoja mieguistumą, nenorą bendrauti su kitais žmonėmis. Natūrali ar dirbtinė saulės šviesa slopina melatonino gamybą, tokiu būdu pagerėja mūsų psichinė sveikata. Ilgą laiką buvo manoma, jog savižudybės dažniausiai įvyksta apniukusiu oru, tačiau statistai, ilgą laiką sekę savižudžių dėsningumus, nustatė, jog savižudybių ypač daug užregistruojama keičiantis orams, o taip pat giedromis, saulėtomis dienomis. Didžiausias jų skaičius balandžio mėnesiais.

Elgesys. Tikėsite tuo, ar ne, tačiau oras turi įtakos net gi mūsų elgesiui. Esant aukštai temperatūrai ir didelei drėgmei daugelis žmonių jaučiasi blogai, sulėtėja jų mąstymas, užklumpa apatija, tingumas, neveiklumas. Tuo tarpu ypač šaltas oras provokuoja agresyvumą, norą rizikuoti. Du kanadiečiai kelis dešimtmečius tyrę didžiausias pasaulyje vertybinių popierių biržas, nustatė, jog kuo žemesnė temperatūra, tuo akcijų kainos aukštesnės. Šaltomis žiemomis akcijos pasiekia ypač aukštą kainą, o karštą vasarą akcijų kursas krenta. Manoma, jog tai susiję su žmonių nuotaikomis. Pavyzdžiui, saulėtomis dienomis akcijų kursas pakyla, nes manoma, jog saulė didina žmonių optimizmą. Tad prieš perkant didelį pirkinį, žvilgtelėkite į termometrą.

Sakoma, jog žmogaus rūbai, namai, skėčiai, kondicionieriai, centrinės šildymo sistemos iškraipė žmogaus suvokimą apie orą bei gamtą. Tačiau nepaisant viso to, mes jautriai reaguojame į orus. Jis yra geras sveikatos testas, įvertinantis mūsų organų tinkamumą toliau dirbti. Pats oras sveikam žmogui ligų niekada nesukels, gal tik šiek tiek pablogins savijautą ar nulems nuotaiką. Tai gali būti paaiškinama, kaip prisitaikymas prie naujų oro sąlygų. Tuo tarpu sergančiam žmogui oras gali smogti į pačią silpniausią organizmo vietą. Tačiau ne šaltis sukelia miokardo infarktą, o gyvenimo būdas, oras dažnai esti tik paskutinis lašas ligų taurėje.

Ką dar reikėtų žinoti…

  • Rūkaliai bei širdies ligomis linkę sirgti žmonės turėtų vengti kalnų. Žemas oro slėgis juose tokiems žmonėms gali būti mirtinas.
  • Jei turite skrandžio opą venkite drėgno ir karšto klimato, tai palankios sąlygos opai imti kraujuoti.
  • Nepatartina sudėtingas operacijas, o ypač širdies, atlikti audros metu. Perkūnijos, audros metu suaktyvėja kraujo krešėjimas.
  • Šaltuoju metų laiku reikėtų vilkėti keletą sluoksnių rūbų, kad sušilus, būtų galima ką nors nusivilkti. Vasarą patartina dėvėti laisvus, plonus rūbus, kurie užtikrintų gerą oro cirkuliaciją.
  • Jei dėl netinkamo jūsų sveikatai klimato nutarėte pakeisti gyvenamąją vietą, gerai viską apsvarstykite. Sakoma, jog adaptacija prie naujos aplinkos, persikraustymo stresas gali atsverti klimato teikiamą naudą.