Paskelbta

5 MITAI APIE ANTIBIOTIKUS

Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.

Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.

#Mitas nr.1 Nebaigus pilno antibiotiko kurso, bakterijos taps atsparios

Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.

Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.

Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.

Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.

#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais

Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.

Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.

#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams

Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.

Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos –  po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.

#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų

Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.

Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.

#Mitas nr.5 Alkoholis silpnina antibiotiką veikimą

Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.

Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021

Paskelbta

Kodėl taip sunku kovoti su pneumokokine infekcija?

Pneumokokų gebėjimas pasiglemžti kitų bakterijų genus, kelia didžiulius iššūkius tiek gydytojams, taikantiems gydymą antibiotikais, tiek mokslininkams, kuriantiems vakcinas nuo pneumokokinės infekcijos.

Pneumokokai – tai plačiai paplitusios bakterijos, žinomos Streptococcus pneumoniae vardu. Pneumokokai paprastai yra nepavojingi. Kartu su kitomis bakterijomis jie gyvena mūsų ryklės gleivinėje. Tyrimai rodo, jog 5-10 proc.suaugusiųjų bei 40-50 proc.vaikų iki šešerių  metų yra šios bakterijos nešiotojai.

Kai kuriais atvejais, nekaltai tūnojusi ši bakterija,  tampa pavojinga bei gali sukelti tokias infekcines ligas kaip plaučių uždegimą, meningitą, kraujo užkrėtimą, vidurinės ausies uždegimą bei sinusitą. Kodėl taip nurinka, nėra visiškai žinoma, tačiau manoma, jog tam įtakos turi audinių pažeidimas bei neseniai persirgtos virusinės infekcijos.

Karas prieš bakterijas nugalėtas?

Iki 1940 metų pneumokokų sukelti plaučių uždegimai nusinešė daugelio žmonių gyvybes visame pasaulyje, tačiau atradus peniciliną ir pradėjus jį taikyti gydymui, mirtingumas ženkliai sumažėjo.

Po antrojo pasaulinio karo buvo atrasta ir daugiau antibiotikų, kurie efektyviai gydė pneumokokų sukeltas ligas. Tuo metu  buvo galvojama, jog ši infekcija yra nugalėta.  2000 metų pradžioje sukuriama vakcina prieš pneumokokines infekcijas, ir tai mokslininkams suteikė vilties, jog ateityje šios infekcijos visai nebeliks. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog kasmet ši infekcija pasiglemžia 1-2 milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šią bakteriją įtraukė į pavojingųjų bakterijų sąrašą, kaip keliančią didžiulę grėsmę visuomenei.

Užgrobia kaimynų genus

Pneumokokai pasižymi dideliu genetiniu lankstumu. Jie geba užgrobti kitų bakterijų genus ir juos pasisavinti, tad jie gali tapti  sunkiai įveikiami antibiotikams ir vakcinoms.  Tai vadinama natūralia genetine transformacija. Pneumokokai pirmiausia užmuša šalia esančias bakterijas bei išlaisvina jų DNR. Išlaisvintą DNR pneumokokai prisijungia prie savo genetinės medžiagos ir taip įgyja naujų genų.

Tai yra horizontalaus genų perdavimo pavyzdys, kuomet genai perduodami ne motininės- dukterinės ląstelės keliu, o tarp bakterijų ląstelių.  Toks genų perdavimas yra dažnas reiškinys bakterijų pasaulyje, tačiau tik maža dalis bakterijų atlieka tai, taip efektyviai, kaip pneumokokai. Natūrali genetinė transformacija lemia, jog pneumokokai yra ypač genetiškai lankstūs. Jų genetinė informacija labai greitai gali kisti, todėl ne visada pneumokokinė infekcija bus išgydoma standartiniai antibiotikai, ne visada ta pati vakcina apsaugos nuo šios infekcijos.

Atsparumas antibiotikams

Penicilinas vis dar laikomas pirmo pasirinkimo antibiotiku, gydant pneumokokines infekcijas. Deja, dėl besaikio penicilino bei kitų antibiotikų vartojimo penkiasdešimt paskutiniųjų metų, šiandien tenka grumtis su antibiotikų atsparumo problema. Pneumokokai tampa lengvai atsparūs antibiotikams dėka natūralios genetinės transformacijos, kurios metu  pasisavina kitų bakterijų genus.

Atsparumas antibiotikams nereiškia, jog pneumokokų visiškai neveiks antibiotikai, tačiau gali būti, jog juos sunaikinti reikės didesnių antibiotikų dozių ar ilgesnio gydymo kurso. Tai komplikuoja gydymą – žmonėms reikia daugiau laiko pasveikti ir atstatyti jėgas, ilgesnis laikas praleidžiamas ligoninėse, didėja mirtingumo rizika, o taip pat didesnės gydymo išlaidos gula ant visuomenės pečių.

Netikslingas, gausus antibiotikų vartojimas ypač didina atsparių bakterijų formų atsiradimą, todėl labai svarbu, kad gydytojai antibiotikus skirtų tikslingai ir atsakingai.

Nuo nežalingo prie pavojingo

Vakcinos nuo pneumokokinių infekcijų atsiradimas laikomas dideliu laimėjimu kovoje su šia infekcija. Vakcinos dėka mūsų imuninė sistema ima atpažinti pneumokokų ląstelių paviršius ir pradeda gaminti prieš juos antikūnus. Šių bakterijų viršutinį sluoknį sudaro kapsulė su ilgomis cukraus molekulėmis. Kaip kapsulė atrodys, apsprendžia bakterijos genai, esantys jos DNR.

Dėl didelio genetinio lankstumo egzistuoja daugybė pneumokokų kapsulių tipų. Iki dabar yra žinoma 90 skirtingų pneumokokų kapsulių rūšių. Vakcinos, kurios naudojamos šiandien, apsaugo nuo 13, dažniausiai pasitaikančių ir sukeliančių sunkias infekcijas, kapsulių rūšių. Tad mokslininkai turi nuolat budėti bei stebėti pneumokokų elgesį, juk bet kada šios bakterijos gali pakeisti savo kapsulę bei tapti  atsparios vakcinoms.

Kas didžiausioje rizikoje užsikrėsti pneumokokine infekcija?

Didžiausioje rizikoje susirgti pneumokokine infekcija yra vaikai iki 2 metų bei vyresni žmonės virš 65 metų, o taip pat žmonės su nusilpusiu imunitetu. Šių metų pavasarį fiksuotas didžiulis pneumokokinės infekcijos protrūkis Norvegijos laivų statykloje. Ir nors susirgusieji nepriklausė nė vienai rizikos grupei, manoma, jog dėl šio protrūkio kalta ypatinga pakitusi pneumokokinė bakterija, kuria ypač lengvai užsikrečiama bei kuri sukelia sunkias infekcines ligas.

Šiandieniniai antibiotikai bei vakcinos įgalina suvaldyti pneumokokines infekcijas, tačiau visiškai jų įveikti nepavyks niekada. Mokslininkai nuolat privalo būti budrūs bei dėti didžiules pastangas, kuriant naujus antibiotikus bei vakcinas.

Šaltinis:

„Aftenposten“ Derfor klarer vi ikke å utrydde pneumokokkinfeksjoner, M.Kjos, D.Straum, L.S. Håvarstein, 2019 04 16

 

 

 

Paskelbta

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – kas tai?

kraujas1

Nedidelis dūris į pirštą, keli kraujo lašai ir greitas atsakymas, parodantis, ar jūsų organizme tūno uždegimas ar ne. Paprastas, greitas ir informatyvus – štai toks yra CRB tyrimas.

Kas yra CRB?

C – reaktyvinis baltymas (CRB) – tai baltymas, kuris gaminasi kepenyse. CRB kiekis padidėja prasidėjus uždegimui. Užklupus infekcijai ar uždegimui mūsų kūnas ima gaminti įvairias medžiagas, kurios siunčiamos kaip imuninis atsakas į pažeistą vietą. CRB – viena iš tokių medžiagų, nors nėra tiksliai žinoma, kokį tikslų vaidmenį šis baltymas atlieka, tačiau CRB dalyvauja uždegiminiame procese bei naudojamas diagnostikoje nustatant  infekcijos išplitimo  mastą.

CRB kiekis plazmoje padidėja po 6-12 val prasidėjus uždegimui ir palaipsniui gali pakilti nuo normalaus kiekio 5 mg/l ir mažiau iki 200 mg/l. Uždegimui mažėjant, staigiai krinta ir CRB kiekis.  CRB skilimo pusperiodis kraujo plazmoje yra 15-25 valandos.

Šio baltymo kiekis kraujo plazmoje didėja susirgus ligomis, kurių metu pasireiškia ląstelių žūtis arba nekrozė – tai bakterinės infekcijos, sterilios nekrozės – ūmus širdies infarktas, po chirurginių operacijų. CRB rodo  taip pat lėtinius uždegimus, gali atspindėti vėžio išplitimo lygį.  CRB nepadidėja arba padidėja nedaug esant nekomplikuotom virusinėm infekcijom, gali šiek tiek padidėti nėštumo metu.

Kada atliekamas CRB tyrimas?

Paprastai CRB tyrimas atliekamas įtariant uždegimą organizme. Deja, CRB tyrimas nėra specifinis, todėl esant padidėjusiam CRB nėra parodoma, kur tiksliai uždegimas slypi. Panašus tyrimas, rodantis uždegimą organizme, yra kraujo nusėdimo greičio tyrimas. Skirtumas tik tas, jog CRB greičiau padidėja esant uždegimui ir greičiau krinta, uždegimui rimstant.

CRB tyrimas vertingas šiais atvejais:

  • Įtariant bakterinę infekciją
  • Siekiant nustatyti infekcijos kilmę –  bakterinė ar virusinė
  • Nustatant gydymo efektyvumą. CRB sparčiai mažėja, traukiantis infekcijai
  • Po operacijų, aptikti komplikacijas.

Kaip tyrimas atliekamas?

Tai gana dažnas tyrimas, kuris atliekamas tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, tiek ligoninėse. Įduriama į pirštą, paimama keli lašai kraujo, kurie surenkami į ploną stiklinį vamzdelį ir po kelių minučių gaunamas atsakymas. CRB taip pat galima tirti paimant kraujo iš venos, kartu su kitais biocheminiais tyrimais.

CRB rodiklio pokyčiai

Paprastai sveikiems, nesergantiems vyrams ir moterims CRB būna mažiau 5 mg/l.

Esant bakterinėms infekcijoms:

  • Sąnarių uždegimas, galvos smegenų dangalų uždegimas ir plaučių uždegimas – CRB svyruoja nuo 80 iki 200 mg/l ir daugiau.
  • Tuberkuliozinė infekcija – būdingas mažesnis CRB rodiklis.
  • Inkstų geldelių uždegimas – CRB svyruoja nuo 60 iki 200 mg/l ir daugiau.Vaikams, sergantiems šlapimtakių uždegimu, aukštas CRB rodiklis gali byloti  apie  inkstų uždegimą.
  • Gerklės uždegimas – CRB – 30-60 mg/l
  • Ausų uždegimas, bronchitas, gerklės kataras – 10-40 mg/l.

Virusinės infekcijos:

  • Virusinis plaučių uždegimas, virusinis smegenų dangalų uždegimas, gripas – CRB – 10-20 mg/l. Gripo atveju 3-5 ligos dieną CRB rodiklis gali padidėti iki 50.
  • Viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos – CRB -10 -15.

Grybelių arba parazitų sukeltų infekcijų metu, CRB pakyla nežymiai arba šiek tiek aukščiau normos.

Uždegiminės ligos be infekcijos:

  • Sąnarių reumatas – CRB – 30-200 mg/l. Ūmiu ligos periodu CRB randamas padidėjęs tik 70-80 proc. pacientų, todėl šis tyrimas nėra labai informatyvus, nustatant ligos aktyvumą. Papildomai atliekamas kraujo nusėdimo greičio tyrimas.
  • Sisteminė raudonoji vilkligė, smilkininis arteritas, reumatinė polimialgija – CRB – 10-30. Šių ligų atvejais CRB rodiklis retai būna aukštas, tačiau kraujo nusėdimo greitis beveik visada būna padidėjęs.
  • Krono liga – CRB rodiklis būna padidėjęs.
  • Opinis kolitas – retai padidėję CRB.

Kitos būsenos:

  • Didelė trauma arba didelė chirurginė intervencija – CRB gali svyruoti nuo 30 iki 300 mg/l. CRB aukščiausią tašką pasiekia 3 parą ir po savaitės nukrinta iki normalaus kiekio.
  • Širdies infarktas ar kitų audinių infarktas – CRB – 10-30 mg/l
  • Vėžiniai susirgimai – CRB-10-40 mg/l. Aukštesni rodikliai būdingesni išplitus vėžiui arba pacientams sergantiems mielomatoze ar Hodžkinso limfoma.

Kaip vertinamas CRB?

CRB pakilęs aukščiau 40 mg/l vertinama kaip bakterijų sukelta infekcija, nors kai kurių virusinių infekcijų atvejų, CRB taip pat gali pakilti aukščiau 40. Tad kuo aukštesnis CRB, tuo didesnė tikimybė, jog infekcija bakterinės kilmės.

Šis rodiklis padeda apsispręsti dėl būtinybės vartoti antibiotikų. Antibiotikai virusų neveikia, tačiau esant bakterinei infekcijai jie yra būtini. Virusinių infekcijų atveju mūsų imuninė sistema yra pajėgi pati susidoroti su infekcija. Gerėjant paciento būklei, traukiantis infekcijai, mažėja ir CRB rodiklis.