Paskelbta

Mergaitė berniukų pasaulyje: apie mergaičių autizmą

Dr. Brigita Kreivinienė

Autizmo spektro sutrikimas yra raidos sutrikimas, kuris dažniausiai pastebimas per komunikavimo, elgesio ir socialinio bendravimo problemas. Mokslinės studijos skelbia, kad autizmo spektro sutrikimo diagnostikoje vyrauja lyties faktorius: autizmo spektro sutrikimas ženkliai dažniau nustatomas berniukams nei mergaitėms. Dažniausiai minima, kad berniukų ir mergaičių, diagnozuotų autizmo spektro sutrikimu proporcija yra 4:1, yra ir mokslinių studijų, kurios skelbia proporciją net 16:1, tačiau šios proporcijos yra labai diskutuojamos.

Trumpai apie autizmo spektro sutrikimą

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) dažniausiai stebimas 1-3 vaiko gyvenimo metais, tačiau užsienio patirtis rodo, jog gali būti nustatomas žymiai anksčiau. Šis sutrikimas priklauso psichikos ir elgesio sutrikimų grupei ir galima teigti, kad itin plačiai tyrinėjamas, siekiant padėti žmonėms kuo geriau socializuotis bendruomenėje, tyrinėjami didžiausią naudą turintys metodai ir pagalbos priemonės. Autizmo atveju lengviausiai pastebimi įvairūs sąveikos su kitais kitoniškumai. Tai gali būti socialinės ir emocinės sąveikos sutrikimai. Pavyzdžiui, vaikai gali bendrauti, žaisti su daug vaikų, tačiau kontaktas atrodo „paviršutiniškas“, atrodo, kad trūksta emocinio gylio, dalijimosi jausmais, emocijomis, prieraišumo, vaikas gali negebėti pats inicijuoti kontakto su kitais vaikais. Autizmo spektro sutrikimas dažniausiai lydimas fizinio ir socialinio raštingumo iššūkių – vaikams su metais vis sunkiau suprasti žmogaus kūno kalbą, gali nesuprasti įvairiausių veido mimikų, netiesioginės kalbos, pajuokavimų, anekdotų. Todėl socialinėse situacijose gali kilti problema, kai vaikas ar jaunuolis nežino kokio atsako iš jo norima situacijoje ir susidurs su sunkumu ją nuspėjant.

Lyčių skirtumai diagnostikoje

Egzistuoja itin daug įvairiausių teorijų dėl ko galėtų skirtis mergaičių ir berniukų diagnozuojamas ASS. Dažniausiai keliamos hipotezės, jog tai gali būti genetiniai skirtingumai, smegenų funkcijų veiklos skirtingumai, mokymosi skirtingumas bei ne visi berniukams taikomi diagnostikos įrankiai tinka mergaičių vertinimui. Mokslinėse studijose diskutuojama, jog, jei mergaitėms nustatomas ASS dažniausiai jos turi ir žymų intelekto sutrikimą. Tuo tarpu nesant intelekto sutrikimo nustatyti gali būti sudėtingiau būtent dėl egzistuojančio lyčių skirtumo. Lyginant skirtingumus tarp mergaičių ir berniukų su ASS yra pastebima, jog mergaitės turi žymiai daugiau socialinių įgūdžių, komunikacinių gebėjimų, imitavimo, geresnį dėmesio sukaupimą, o elgesio problemos joms dažniausiai nebūdingos. Būtent dėl tokių priežasčių mergaičių autizmo spektro diagnostika gali būti žymiai vėlesnė nei berniukų. Kaip ir JAV autizmo tyrinėtojos Allison B. Rato nuomone, mergaitėms gali būti ne tik žymiai vėliau nustatomas autizmas, bet ir klaidingai nustatoma ASS diagnozė dėl pačios diagnostikos specifiškumo. Pavyzdžiui, kaip teigia ši neuropsichologė, berniukams būdinga stereotipinė elgsena, kas praktiškai visai nepasireiškia mergaitėms ASS atveju arba pasireiškia itin retai.

Kokie lyčių skirtumai pasireiškia paauglystėje?

Kaip jau buvo minėta, daugelis mokslininkų diskutuoja dėl lyčių skirtingumo nustatant ASS diagnozę. Dažniausiai mergaičių ASS pastebimas prasidėjus paauglystei. Tuo metu bendravime su bendraamžiais yra būdingas abipusis santykių palaikymas, dalijimasis jausmais, išgyvenimais, nuolatinio socialinio kontakto palaikymas, reikalingi problemų sprendimo įgūdžiai. Mergaitėms paauglystėje iškyla socialiniai sunkumai greitai atreaguoti bendravime su grupe vaikų – stebima, kad joms reikia laiko suprasti pasakytą sakinį, perprasti socialinę situaciją. Dėl to vadinamos „greito-tempo“ situacijos kelia labai daug sunkumų, ypač išlaikant ilgalaikes draugystes. Tuo tarpu berniukams paauglystėje svarbiau „daryti“ nei daug kalbėti ar dalintis išgyvenimais, todėl jiems gali būti lengviau palaikyti draugystės santykius.

Skirtingi konfliktavimo būdai

JAV autorių grupė, Cridland E.K. ir kiti mini, jog jeigu pažiūrėtume į neurotipinės raidos berniukų ir mergaičių komunikavimo skirtingumus paauglystėje, didžiausi skirtingumai matomi konfliktų sprendimo situacijose. Pavyzdžiui, berniukų konfliktai yra dažniausiai atviresnio tipo, lengvai matomi – tai gali būti pasistumdymas, žodinė agresija ar pan., kas matoma santykyje tarp dviejų vaikų ar jaunuolių. Mergaitės dažniau naudoja subtiliai paslėptus konfliktavimo būdus platesnėje grupėje. Tai gali būti – kikenimas, akių vartymas, apkalbos ir pan., dažniausiai įtraukiant trečią asmenį. Mergaitėms, turinčioms ASS dažniausiai toks sudėtingas komunikavimo būdas gali būti neperprantamas, dėl to jos patiria didesnę socialinės izoliacijos riziką bei joms gali išsivystyti kiti psichikos sutrikimai, kaip depresija, nerimo sutrikimas, valgymo sutrikimai ar įtakoti jų žemą savivertę.

Straipsnis atspindi tik VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ nuomonę. Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Straipsnis remiasi moksliniais šaltiniais:

Cridland, E.K., Jones, S.C., Caputi, P. et al. Being a Girl in a Boys’ World: Investigating the Experiences of Girls with Autism Spectrum Disorders During Adolescence. J Autism Dev Disord 44, 1261–1274 (2014). https://ezproxy.biblioteka.ku.lt:4073/10.1007/s10803-013-1985-6.

Fombonne, E. Epidemiological trends in rates of autism. Mol Psychiatry 7 (Suppl 2), S4–S6 (2002). https://doi.org/10.1038/sj.mp.4001162. Ratto A.B. (2021). Commentary: What’s so special about girls on the autism spectrum? – a commentary on Kaat et al. (2020). Journal of Child Psychology and Psychiatry, 62(1), 107–109. https://doi.org/10.1111/jcpp.13284

Paskelbta

Erdvių kūrimas žmonėms su autizmo spektro sutrikimu

Prof.dr. Brigita Kreivinienė

Alfonso Mažūno fotografija

Kodėl tai svarbu?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) apima raidos sutrikimus, kurie matomi kaip elgesio, bendravimo, komunikacijos, kalbos ir pažintinių procesų sunkumai. Kone visi žmonės su autizmo spektro sutrikimu turi sensorinės integracijos ypatumų, kurių supratimas ir atliepimas gali įtakoti sėkmingą arba nesėkmingą žmogaus dalyvavimą. Taip yra todėl, kad žmogus aplinką suvokia kaip saugią arba nesaugią. Šiandien pamažu kalbame apie erdvių pritaikymą ir yra puikių iniciatyvų kuriant sensorinius sodus, tačiau specialiai pritaikytų erdvių kūrimas, kuriose žmonės su ASS jaustųsi gerai – mūsų visuomenės ateities iššūkis. Juk žmonės su ASS gali būti itin skirtingi savo simptomatika, jautrumu tam tikriems stimulams bei funkcionavimo lygmeniu.

Tatiana Syrikova fotografija

Pasikartojančios stereotipijos – aplinkos ir asmens disbalansas

Žmonės su autizmo spektro sutrikimu kur kas jautriau reaguoja į aplinką nei mums atrodo. Pavyzdžiui, net aukštesnė temperatūra patalpoje mums gali atrodyti pakenčiama, o žmogui su padidintu jutimu gali iššaukti labai daug stereotipinių judesių, kuriais jis mėgins susidoroti su kylančiu stresu dėl šio perdėto dirgiklio. Svarbu pastebėti, kad šis sutrikimas yra labai individualus, todėl kylantis disbalansas tarp aplinkos ir žmogaus poreikių gali labai apsunkinti dalyvavimą. Tam, kad susidorotų su iš aplinkos sklindančiais sensoriniais stimulais, žmogus su ASS gali atlikti daug pasikartojančių elgesio modelių. Nežinant šios specifikos, gali atrodyti, kad tiesiog žmogus daro tą patį veiksmą (pvz., linguoja, atlieka save žalojančius veiksmus, spragsi pirštais, plasnoja rankomis, juda chaotiškai erdvėje, tikslinasi tą patį klausimą, į kurį jau gavo atsakymą, ar pan.). Vis tik nesąmoningo ar neprasmingo elgesio nėra, todėl pastebėjus besikartojančius veiksmus reiktų analizuoti, ką galima padaryti, kad aplinka žmogui nekeltų streso dėl jo padidinto jautrumo aplinkos stimulams. O aplinką perstruktūravę galime sumažinti žmogaus stresą. Užsienio šalių tyrimai parodė, kad paprastai toks elgesys kyla, kai žmogus pasiekia sensorinę perkrovą ir nori sumažinti aplinkos dirgiklius, nuo jų apsisaugoti.

Suprantama ir atliepianti poreikius aplinka

Aplinkos pritaikymas sėkmingam žmogaus funkcionavimui yra itin didelis iššūkis ne tik architektūros ar dizaino prasme, tačiau ir dėl erdvių struktūros, daiktų išdėstymo bei tinkamos personalizuotos aplinkos sukūrimo. Juk per santykį su aplinka mes konstruojame savo žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, mielinių blynų kvapas mus gali grąžinti į vaikystės prisiminimus, atkurti šilto santykio su mama vaizdus; arba išgirstas garso ritmas gali priminti dainą, kuri irgi grąžina mus į prisiminimus. Lygiai taip pat žmonėms su ASS matomi, girdimi ar užuodžiami stimulai aplinkoje gali būti sietini su pozityviomis patirtimis arba su negatyviomis – tuomet stimulas, kuris asocijuosis su skausmą ar kitas nemalonias patirtis sukeliančiomis patirtimis gali iššaukti žmogaus staigų pykčio priepuolį, kartais vadinamą pagal anglų kalbą „tantrumu“.  Papildomai aplinkoje būtina vertinti ir asmens vestibulinės sistemos (judėsesos) bei proprioceptinius stimulus (t.y., erdvėje išdėstytus objektus vertinant kartu su asmens judėsenos specifika).

Stimuliuojanti, ne užgožianti aplinka

Max Vakhtbovych fotografija

Kalbant apie autizmo spektro individualumą, galime įsivaizduoti, kad labai sunku sukurti įgalinančią aplinką. Daugiau galimybių yra namų aplinkoje, tačiau bendruosius principus būtina taikyti mokykloje ar centre, kuriame vaikas ar suaugęs įsitraukia į mokymo/ugdymo procesą. Svarbu aplinkos pritaikymo nesuprasti kaip hiperglobos, kuomet „pridėliojame pagalvėlių, kad vaikas nesusižalotų“. Ne, anaiptol – aplinka turi būti pakankamai stimuliuojanti, atliepianti žmogaus sensorinius poreikius ir saugi. Pavyzdžiui, namuose pati svarbiausia erdvė žmogui su ASS yra jo miegamasis, nes tai – poilsio erdvė, kuri turi kelti tik malonias asociacijas. Parenkant sensorinius stimulus būtina įvertinti ar žmogus turi didesnį jautrumą (hiper-jautrus) ar sumažintą jautrumą (hipo-jautrumą). Sakykime, jei lietimui yra padidintas jautrumas, paprastai gyvenime jie nemėgsta dėvėti tam tikrų rūbų, gali būti pernelyg išrankūs maistui, nepatinka, jei kiti žmonės juos liečia, labai blogai jaučiasi, jei reikia laukti parduotuvėje stovint eilėje tarp kitų žmonių ir pan. Tuo tarpu hipo-jautrumo požymiai būtų – peržengia kitų asmeninę erdvę (prisiartina per arti), nejaučia jei kiti juos paliečia, dažnai kažką deda į burną ar burnoje „žaidžia“ seilėmis, į skausmą susižeidus reaguoja menkiau, nesureikšmina įsidaužimo ir pan. Tačiau tai tik padidinto/sumažinto jutimo pavyzdžiai, o būtina vertinti ir kitus aspektus.

Miegamasis – svarbiausia

Taigi, kaip jau minėjau, miegas yra svarbiausias žmogaus periodas, per kurį atstatome savo resursus, smegenys išrūšiuoja dienos patirtis ir pailsėję keliaujame į kitą dieną. Žmonėms su padidintu jautrumu prisilietimams dažniausiai pasireiškia nenoras būti apkabintiems, bijo vandens patekimo ant veido ir pan. Todėl jiems yra tiesiog būtina miegamajame turėti galimybę rinktis giluminių prisilietimų jutimus – pasunkintas antklodes ar kitas papildomas pasunkintas priemones. Kas liečia tekstūras, šiuos sensorinius poreikius turintiems žmonėms, mažiausiai nemalonių pojūčių sukelia organinė medvilnė ir bambukas. Vaikams ir jaunuoliams siekiantiems kuo daugiau lietimo pojūčių, dažnai norisi miegamajame itin daug švelnių ir minkštų tekstūrų, todėl nereiktų nustebti, jog ir į lovą sukeliaus kone visi turimi minkšti žaisliukai.

Viktoria Borodinova fotografija

Aiški struktūra – mažiau streso

Iš esmės kalbant apie erdvių struktūravimą tiek namuose, tiek įstaigose, svarbus zonų atskyrimas. Dažnai geriausiai ASS poreikius atliepia aiškios kvadrato/stačiakampio formos erdvės su aiškiais baldų išdėstymais. Jeigu yra poreikis, galima įvesti vaizdinių priemonių, kurios padės žmogui orientuotis (pvz., PECS paveikslėlių). Kartais naudojamos skirtingos grindų dangos, siekiant sukurti aiškų zonavimą. Svarbūs visi veiksniai, pavyzdžiui, mes galime norėti kuo daugiau natūralios šviesos ir įsivaizduosime, kad kambarys su dideliais langais yra gėris, tačiau žmogui, kuris turi padidintą jautrumą šviesai tai bus betikslis parinkimas, nes jis komfortiškiausiai jausis prislopintoje šviesoje. Vis tik natūrali šviesa visada geriau toleruojama už dirbtinę. Vyraujančios spalvos irgi svarbu – šaltos, blankios spalvos sukuria didesnių erdvių pojūtį, o lengvos ir šiltos – teikia jaukumą. Vis tik žmonėms su ASS intensyvių spalvų parinkimas gali itin neraminti, kaip ir pernelyg didelis spalvų koloritas. Labai svarbu, kad kuriamos erdvės žmogų įgalintų savarankiškumui – jis jaustųsi gerai erdvėje, galėtų joje lengvai orientuotis, vyrautų sistema. Stebima, kad gerai organizuotose erdvėse žmonės su ASS yra mažiau priklausomi nuo aplinkos. Taip pat reikia nepamiršti, jog dažnai žmonės su autizmo spektro sutrikimu menkai toleruoja pokyčius. Dėl šios priežasties erdvėje esančios spintos/lentynos geriausiai būtų uždaromos. O jei naudojamos atviros – geriausia pieštukus, priemones ir kt. sudėlioti į organizacines dėžutes, taip išvengsime nereikalingo vizualinio blaškymo.

Paskelbta

AUTIZMO ABC – PAPRASTAI APIE SVARBIAUSIA

Doc. dr. Brigita Kreivinienė

KAS TAI?

Autizmas yra raidos sutrikimas. Dažnai tėveliai pasakoja, kad ankstyvoje raidoje nepastebėjo vaiko autizmo bruožų, todėl sieja autizmo požymių atsiradimą su trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaiko raidos specialistai autizmo bruožus gali pastebėti ženkliai anksčiau, net ir nuo 6 mėnesių amžiaus. Tačiau ne specialistui matomus vaiko judesius bei elgesio bruožų visumą gali būti sudėtinga susieti su raidos sutrikimu. Labai svarbu pabrėžti, kad visose visuomenėse autizmo spektro sutrikimas pasitaiko panašiu dažniu.

POŽYMIAI

Ne kartą kalbantis su tėveliais išgirstu frazę – „viskas gerai, tik nekalba“. Taip atrodo, kai nesusieji tam tikrų elgesio modelių su šiuo sutrikimu. Pagrindiniai autizmo požymiai yra: socialinių įgūdžių stoka, pasikartojantis elgesys (vadinami stimai) ir kalbos bei neverbalinio komunikavimo problemos. Beveik visi tėvai, kurie augina vaiką su autizmo spektro sutrikimu gali pasakyti, kad pirmasis įtarimas kilo dėl vaiko negirdėjimo. Dažniausiai visi pasakoja, jog šaukiant vardu vaikas nereaguodavo arba reaguodavo selektyviai – ne visuomet.

KĄ PAVEIKIA?

Autizmas yra raidos sutrikimas, tai reiškia, kad jis yra įvairialypis ir gali paveikti įvairias sritis. Mūsų smegenų žievėje yra motorikos ir emocijų zonos, kurios atsakingos už gautos informacijos atpažinimą. Stebima, kad žmonėms su autizmo spektro sutrikimu, neuronų aktyvumas šiose zonose yra žemesnis nei įprastos raidos žmogui. Tai leidžia paaiškinti, kodėl judesių kopijavimas, arba „padaryk kaip aš“ žmogui gali nesigauti, ypač jei pratimas įtraukia „veidrodinį“ judesį – priešingos rankos ir kojos. Vertinime dažnai pakeliama tos pačios pusės ranka ir koja.

Vaikai su autizmo sutrikimu kartais gali atrodyti neempatiški, emociškai šalti, tačiau taip manyti yra klaidinga. Dažniausiai jų viduje emocijos “verda”, o tai išreiškiama vadinamaisiais stimais arba ritualiniais veiksmais, kuriais jie užpildo socialinio nesupratimo tarpus. Žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali susidurti su problema „perskaityti“ emocijas kito žmogaus veide.

KĄ DARYTI?

Norėtųsi pabrėžti, jog kuo ankstesnė diagnostika, tuo anksčiau galima taikyti tikslinę intervenciją. Visiems tėveliams išgirsti autizmo diagnozę yra labai sunku, taip pat dar vis trūksta paties palaikymo ir darbo su šeimomis, patiriančiomis perdegimo riziką. Pagalba vaikui pirmiausiai konstruojama nuo tikslios diagnozės. Pats autizmo spektras yra platus. Specialistui būtina susipažinti su detaliu asmens vertinimu visose jo srityse, neturint bendro vaizdo, teikiama pagalba bus segmentuota. Ankstyvosios pagalbos konstravimas pirmiausiai turėtų vykti sensorinių poreikių atliepime, komunikacijos vystyme, socialinių įgūdžių formavime.

SENSORINIAI POREIKIAI

Ne kartą esu kalbėjusi apie sensorinius poreikius – tai sudaro žmogaus funkcionavimo pagrindą. Centrinė nervų sistema integruoja gautus stimulus iš: taktilinės (arba jutiminės), vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos. Tačiau, nereikia pamiršti, jog žmogaus smegenys yra vienos ir asmuo yra vienas, o jutimų daug – būtina vertinti visumą stimulų, su kuriais žmogui tenka susitvarkyti, o smegenims „išrūšiuoti“.

Vertinimo metu galima nustatyti padidintą/sumažėjusį šių trijų sričių jutimą. Pavyzdžiui, valgant nuolat išsitepa zoną aplink burną ir nenusivalo – gali būti sumažintas taktilinis jutimas, naujoje vietoje puola viską liesti, siekia paliesti – dažniausiai sumažintas jutimas, tik sensoriškai ieškantis tipas; be perstojo juda, pasodintas ant kėdės gali suptis ant kėdės 1-2 kojų – gali būti sumažintas vestibulinis jutimas, o šis elgesys padeda išlaikyti „neužmigusią“ vestibulinę sistemą. Čia tik keletas pavyzdžių, tačiau bendrąja prasme, poreikių vertinimas padeda nustatyti esančias problemas, o sensorinės dietos sudarymas ženkliai gali pagerinti gyvenimo kokybę.

KOMUNIKACIJA

Jei sensoriniai poreikiai yra mažiau matoma problema, kuriai reikia daugiau analizavimo, tai kalba ir komunikacija pastebima gan anksti. Augantis vaikas su autizmo spektro sutrikimu kuria komunikaciją, tačiau dėl negalėjimo komunikuoti įprastu būdu, gali įgyti savitų gestų bei komunikacijos būdų, kuriuos nelengva perprasti. Pirmiausia, reikia akcentuoti, jog komunikacijos reikia visiems,  ir tai yra sritis, kurią būtina plėtoti. Komunikacijos palaikymas sukuria aiškumą – ko žmogus nori, išsiaiškinami interesai, poreikiai ir užtikrinama galimybė abipusiam ryšiui. Tuomet žmogus mažiau stresuoja Jei aplinka jo nesupranta – žmogus gali reaguoti itin jautriai.

Dažnai vaikams su autizmo spektro sutrikimu yra naudojamos vadinamosios PECS kortelės ar paveiksliukai. Jų naudojimas yra įvadas į verbalinę kalbą. Nereikia bijoti, kad vaikas išmoks parodyti paveiksliukus ir dėl to nekalbės visai. Žmogaus kalbėsena sudaryta iš etapų: girdėjimas, ką sako, supratimas, ką sako ir atsakas, į tai, ką sako. Paprastai tariant, žmogaus komunikacijos mokymasis apima daug sekų, tačiau nesudėtingai paaiškinant, per ausies kanalą pasiekiama girdimoji informacija suaktyvina mūsų smegenų regos (būtent, regos) zoną ir sukuria girdimos informacijos „paveiksliuką“. Tai formuoja girdimosios informacijos supratimą bei sąlygoja motorinį atsaką – burnos pravėrimą atsakui. Žinoma, čia itin supaprastinta schema, nes smegenyse per milisekundę vyksta begalė procesų vienu metu. Tačiau esmė yra ta, kad jeigu tas vadinamasis „paveiksliukas“ nesurišamas su girdimąja informacija arba jį reikia padėti suformuoti, tuomet naudojami PECS paveiksliukai, kurie sukuria komunikacijos struktūrą arba „surišimą“ tarp girdimosios informacijos ir paveiksliuko: baldai (kas jų kategorijoje), emocijos (kokios jos yra), skauda (kokias kūno dalis)…

SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Paprastai vaikai su autizmo spektro sutrikimu būna puikiai fiziškai išsivystę, judrūs ir tik atliekant sensorinį vertinimą, galima stebėti specifinių sensorinių iššūkių, pvz., atlikti darbą panaudojant dvi rankas, atkartoti kryžminius veiksmus, atlikti akių-rankų sujungimą veikloje ir kt. Šie atrodytų ne visai reikšmingi dalykai gali sumažinti socialinių įgūdžių mokymosi galimybes. Tačiau socialinių įgūdžių ugdymas būtinas, skatinant savarankišką funkcionavimą visuomenėje ir tai didina socializacijos galimybes. Visiems tėveliams sunku paleisti vaiką. Tačiau ir nuo trejų metų vaikas jau gali atlikti mini darbelius, minimaliai save apsitarnauti. Kaip ir itin svarbu nepraleisti besiformuojančio įgūdžio – jei matome, kad vaikas siekia atlikti naują įgūdį pats (nors ir negrabiai, klystant) – leiskite mėginti tiek kartų, kiek nori.

PABAIGAI

Na, o pabaigai norėtųsi paskatinti tėvelius ieškoti pagalbos kuo anksčiau, o ir patiems nelikti vieniems. Tai sudėtinga situacija, būna daug kaltės jausmo, nesutarimų dėl auklėjimo stiliaus. Autizmo atveju tėvai gali perdegti dėl miego stokos – jei vaikas miega tik po 5-6 valandas kasnakt, emocinių tantrumų (arba lūžių), nuolatinės priežiūros dėl moduliacijos sutrikimo (ribų kiek daug ko galima) arba ribos nejautimo, nuolatinės įtampos, kad vaikui kažkas gali nutikti (nukris, išbėgs į gatvę neįvertinęs rizikos…) bei komunikacijos sunkumo – kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau gali kilti streso.

Glenn Gameson- Burrows fotografija iš fotografijų projekto”Magpie”, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones su autizmo spektro sutrikimais.

Paskelbta

DELFINŲ ASISTUOJAMA TERAPIJA II DALIS

Neringos ir Vidmanto Girdvainių fotografija

Doc.dr. Brigita Kreivinienė

Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos sk. vedėja

b.kreiviniene@muziejus.lt tel.: (8 46) 46 10 10

 

Pirmoje dalyje kalbėjome apie terapiniame procese dalyvaujančius smalsius, protingus ir žingeidžius delfinus, ją galite skaityti čia. Šioje dalyje kalbėsime apie delfinų asistuojamą terapiją bei dažniausiai pasitaikančius klausimus: kas, kur, kaip ir kuo šiuo metu gyvena Delfinų terapijos centras bei ką veiksime ateityje. Taigi, apie viską nuo pradžių, tiesa, ši dalis labiau informacinio pobūdžio.

Delfinų asistuojama terapija: pradžia

Delfinų asistuojamos terapijos pradžia Lietuvoje laikomi  2001- ieji metai. Dar vadovaujant a.a. Aloyzui Každailiui kilo minčių sekti pasaulyje esančiomis tendencijomis bei pradėti delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus. Buvo užmegzti mokslo bendradarbiavimo santykiai su delfinų asistuojamos terapijos pradininku JAV – prof. Deividu Natansonu (David Nathanson – angl.) bei Vokietijos delfinų asistuojamos terapijos tyrinėtoju Lorenzo Ferzenu (Lorenso von Fersen – vok.). Lemiamu postūmiu tapo Lenkijoje gyvenančio tėvelio, auginančio vaiką su autizmo sutrikimu, skambutis tuometiniam Lietuvos jūrų muziejaus vadovui. Žinant sėkmingą šios terapijos pritaikymą pasaulyje, buvo nutarta kartu bendradarbiaujant su vaiko tėvais, pradėti užsiėmimus su delfinais. Šie pirmieji užsiėmimai viršijo tėvų lūkesčius: pagerėjo berniuko socialinė elgsena, miegas, susikaupimas ties užduotimis, sumažėjo neigiamų emocijų. Tai davė postūmį burti mokslinę komandą platesniems tyrinėjimams bei pradėti pirmąjį biomedicininį tyrimą kartu su Klaipėdos Universiteto moksline komanda bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojais.

Terapinis poveikis grindžiamas mokslu

Lietuvos jūrų muziejaus vizija tik pradėjus delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus buvo tyrinėti delfinų teikiamą naudą ir praktinius užsiėmimus grįsti moksliniais faktais, kurti metodikas bei ieškoti veiksmingiausio terapinio modelio. Tokiu būdu pirmojoje mokslinėje grupėje buvo išdiskutuota, kad delfinai dėl savo aukšto socialinio iniciatyvumo bei žaidybinės elgsenos galėtų turėti teigiamą poveikį vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei elgsenai. 2003–2006 m. buvo atliktas pirmasis mokslinis biomedicininis tyrimas „Delfinų terapijos įtaka vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei reabilitacijai“. Šis tyrimas patvirtino, kad delfinų asistuojama terapija turėjo teigiamą poveikį daugiau nei 80 proc. dalyvavusių vaikų. Mokslinio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Lietuvos bioetikos komitetui, o po šio tyrimo pradėtos tyrinėti įvairios delfinų asistuojamos terapijos poveikio kryptys, tai ir poveikis šeimų vidinei darnai, ir žmogaus su negalia motorinėms funkcijoms, sensorikai, psichoemocinei ir psichosocialinei sferai. Šiandien lietuvių ir anglų kalbomis jau galima ne mažai pasiskaityti Lietuvoje atliktų mokslinių studijų, kuriose pristatomi tyrimų rezultatai. Taip pat tenka pasidžiaugti tuo, kad dvejus metus planuotas pasidalijimo patirtimi vizitas į JAV West Palm Beach įsikūrusį Hipokrato Sveikatos Institutą (Hippocrates Health Institute – angl.) pagaliau šiemet įvyko. Jį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Šiame institute buvo skaitomos paskaitos apie delfinų asistuojamą terapiją, mūsų atliktus mokslinius tyrimus bei dalyvaujama praktikumuose, konsultuojant klientus tarpdisciplininėje komandoje.

Šis terapijos pagrindimas mokslu dar 2013 metais tapo akstinu įteisinti Sveikatos apsaugos ministerijoje higienos normą HN 133:2013, pagal kurią ir dirbama šiuo metu Delfinų terapijos centre. Kol kas tai vienintelė gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje registravusi higienos normą.

Ką tyrinėsime ateityje?

Turbūt viena iš mano, kaip tyrėjos, įdomiausių patirčių buvo vykdant mokslinį tyrimą su Klaipėdos universiteto komanda bei tyrinėjant delfinų asistuojamos terapijos poveikį žmonėms po hemoraginio smegenų insulto. Tyrinėjant terapinį poveikį raidos sutrikimus turintiems vaikams labai ženklus poveikis buvo matomas jaunesnėje nei 7 metų vaikų amžiaus grupėje, kas dar kartą patvirtina, kad ankstyvoji intervencija ir visapusė pagalba vaikui ir šeimai yra kritinė ankstyvuoju periodu. Nepaisant jau atliktų ne mažų mokslinių studijų norisi tyrinėti kažką įdomesnio, kas menkai ištirta ir nauja. Turbūt vedant šio noro ir gimė projekto paraiška „Moksliniais tyrimais pagrįstos gyvūnų terapijos metodikos sukūrimas ir integravimas į holistinės medicinos sveikatos koncepciją“ (projekto Nr. 01.2.1-LVPA-V-835-01-0008). LR Ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) šią paraišką pripažino sveikatos biotechnologijos inovacija ir skyrė projekto įgyvendinimui 769 878 Eur iš Europos Sąjungos 2014-2020 m. struktūrinių fondų programos pagal priemonę „Ikiprekybiniai pirkimai LT“. Bendra projekto vertė – 895 146 Eur. Dalį, apie 120 000 Eur turės prisidėti Lietuvos jūrų muziejus.

Ką veiksime praktiškai ir kodėl tai svarbu?

Paprastai galima pasakyti, kad minėto mokslinio projekto lėšos bus skirtos vykdyti Delfinų terapijos centrui kooperuotus su mokslininkų tarpdisciplininėmis komandomis tyrinėjimus gyvūnų (šiuo atveju, ne tik delfinų, bet ir žirgų, šunų) asistuojamos terapijos srityje. Tai svarbu, kad sukurtume gyvūnų terapijos metodikas ir gyvūnų asistuojančių terapijoje gerovės vertinimo skales, atliktume mokslinius tyrinėjimus. Delfinų asistuojama terapija yra įtraukta į naujojo Papildomosios ir alternatyviosios medicinos įstatymo projektą (planuojama, jog jis įsigalios nuo 2020-11-01), todėl įgyvendinamos inovacijos ypatingai svarbios, siekiant sukurti mokslu ir praktika grįstą gyvūnų asistuojamos terapijos metodiką konkrečioms susirgimų grupėms. Daugiausia gyvūnų asistuojamos terapijos paslaugomis naudojasi vaikai ir suaugę, kurie turi psichikos ir elgesio arba nervų sistemos ligas. Mokslinis tyrimas būtent ir apims šias dvi vaikų ir suaugusių grupes. Planuojama, kad Lietuvos jūrų muziejus Delfinų terapijos centre priims apie 200 klientų su šiomis diagnozėmis (t.y., pagal TLK-10 sisteminį ligų klasifikatorių F00-F00 bei G00-G99 grupė).

Ką turėčiau daryti, jeigu noriu dalyvauti delfinų asistuojamoje terapijoje arba moksliniame tyrime?

Tuo atveju, jeigu žmogus ar jo artimasis turi ligos diagnozę, priskiriamą F arba G grupei, turėtų sekti informaciją Lietuvos jūrų muziejaus tinklapyje www.muziejus.lt skyrelyje Delfinų terapijos centras bei atsiradus registracijos į tyrimą formai, ją pildyti. Tai tinka, jeigu: 1) atitinka registruojamos grupės F ar G grupės patikslinta diagnozė; 2) žmogus nėra dalyvavęs delfinų asistuojamos terapijos programoje; 3) norima registruoti vaiką nuo 7 metų; 4) nėra kontraindikacijų dalyvavimui. Suaugusiems amžiaus riba nėra nustatyta, tiesiog reiktų atsižvelgti į galimas kontraindikacijas. Šiandien dienai vyriausia mūsų klientė delfinų asistuojamoje terapijoje buvo 80-ies metų ponia. Labai svarbu žinoti, kad visai nesvarbu, ar užsiregistruosite pirmieji, ar paskutiniai. Galite būti atrinkti dalyvavimui tyrime, nes atitiks Jūsų kiti tyrimo kriterijai arba neatrinkti, nes jie neatitiks. Registracija į mokslinį tyrimą negarantuoja priėmimo. Mokslinis tyrimas numatytas vykdyti 2019 liepa – 2020 m. gruodis.

Į tyrimą nenoriu, noriu atvykti į delfinų asistuojamą terapiją

Kasdien sulaukiame daug skambučių dėl delfinų asistuojamos terapijos programos. Pirmiausia, svarbu paminėti, jog delfinų asistuojama terapija yra organizuojama tik žmonėms su negalia ar turintiems įvairių sutrikimų. Tikrai suprantame norą pabendrauti su delfinais tų, kurių tai buvo/yra svajonė, nori sužinoti daugiau apie delfinus ir kt. Jiems reikia kreiptis ne į Delfinų terapijos centrą, nes tokių paslaugų nevykdome, o į Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyrių, kur siūlomos bendravimo su delfinais paslaugos nuo sausumos.

Žmonių, turinčių negalią registraciją į delfinų asistuojamą programą vykdome kasmet kartą metuose, t.y., apie spalio-lapkričio mėn. Su prisiregistravusiais klientais dirbame apie 1-1.5 metų. Šiems (2019) metams laisvų vietų delfinų asistuojamoje terapijoje nėra.

Kaip vyksta delfinų asistuojama terapija?

Delfinų asistuojama terapija yra planuojama 2 savaites, kuomet terapiniai užsiėmimai vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį šeima turi galimybę nemokamai apsilankyti Lietuvos jūrų muziejaus komplekse. Terapiniai užsiėmimai vyksta vandenyje, klientas privalo dėvėti hidrokostiumą. Jis nemokamai suteikiamas Delfinų terapijos centre. Išskirtiniais atvejais, kuomet klientas yra labai mažo ūgio (pvz., žemesnis nei 90 cm) ar pan., galima dalyvauti ir su savo atsivežtu švariu hidrokostiumu. Tačiau įprastais atvejais visuomet rekomenduojame naudotis Delfinų terapijos centro hidrokostiumu, nes jie parinkti pagal mūsų aplinką. Delfinų terapijos centre laukiamas klientas su savo šeima, pašaliniai asmenys paprastai nedalyvauja. Klientui bendraujant su delfinais vandenyje, šeimos nariai gali stebėti visą procesą šalia baseino už stiklo sienelės. Su klientu dirba tik savo srities profesionalai, t.y., medicininį ar socialinį išsilavinimą turintys specialistai. Gyvūno gerovę užtikrina kartu baseine dalyvaujantis biologas. Vienam klientui yra organizuojama 10 užsiėmimų su delfinais, 6 papildomi užsiėmimai (judesio, sensorinės integracijos, dailės užsiėmimų, muzikos ir pan.) pagal poreikį bei konsultacijos. Nuo šio mėnesio atvykstančios šeimos bus įtraukiamos ir į Miško pajautos programas, todėl dalis papildomų užsiėmimų gali persikelti ir į lauką. Ši nauja paslauga taip pat atsidaro iš tikslinio KA1 projekto „Miško pajauta per 5 kūno pojūčius“ bei buvo finansuota Švietimo ir mainų paramos fondo.

Kokių naujovių klientai sulauks ateinančiais metais?

Pirmiausia labai norisi pasidžiaugti sensorinės integracijos mobilia laboratorija, kuri jau pradėta kurti didelėje, net 85 kv. m. salėje Delfinų terapijos centre, įgyvendinant tarpsieninio bendradarbiavimo projektą (Nr. LLI-336 „Sėkminga vaikų ir suaugusių, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų psichologinė ir sensorinė reabilitacija“ SUPER), kurį iš dalies remia 2014-2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Ši laboratorija atlieps visus sensorinius žmogaus poreikius per judesį, taktiliką, kinestetiką ir kt. Planuojama, kad laboratorijos atidarymas įvyks šių metų rugsėjo mėnesį. Klientams bus išplėstos paslaugos bei turėsime galimybę kur kas daugiau paslaugų teikti ir suaugusiems. Paskutinis etapas, kuriam dar ieškoma finansavimo – socialinių įgūdžių kabinetai, kurių poreikis yra neabejotinas, siekiant klientų savarankiškumo įgūdžių ugdymo. Tikimės, jog šią idėją pavyks įgyvendinti jau 2020-aisiais.

Iki naujų susitikimų!

 

Taigi, tiek šį kartą informacijos apie Delfinų terapijos centrą ir terapinius užsiėmimus. Trečioje dalyje apžvelgsiu įdomiausius mokslinius delfinų asistuojamos terapijos tyrimus, vykdytus pasaulyje ir pas mus bei pasidalinsiu naujienomis, aktualijomis ir sėkmės istorijomis.

Fotografija- Neringa ir Vidmantas Girdvainiai