Paskelbta

Parkinsono liga

Kas tai yra?

Parkinsono liga – tai lėtinė, neurodegeneracinė liga, kuri paveikia žmogaus judėjimą. Liga pasireiškia drebuliu (tremoru), raumenų įtempimu, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais.

Šie simptomai atsiranda dėl nervinių ląstelių pažeidimo smegenų dalyse, kurios atsakingos už judėjimą – corpus striatum ir substantia nigra. Šiose smegenų dalyse gausu nervinių ląstelių, gaminančių dopaminą.

Dopaminas yra signalinė medžiaga, neurotransmiteris, jo pagalba impulsai siunčiami į galvos smegenis ir į kūno nervines ląsteles. Dopaminas atsakingas už judesius, motyvaciją bei apdovanojimo jausmą. Jo trūkstant,  atsiranda judesio sutrikimai, prislėgta nuotaika, apatija, nuovargio jausmas.

Pirminis Parkinsono ligos simptomas– rankų drebėjimas arba kitaip vadinamas tremoru. Vėliau žmogui darosi sunku atlikti kasdienius veiksmus dėl raumenų įtempimo(rigidiškumo), užtrunka ilgesnį laiką juos atlikdamas, daro tai lėtai, atsiranda raumenų įtempimas rankose, kojose.  Žmogus pradeda mažiau judėti, atsiranda pusiausvyros sutrikimai.

Priežastys

Kodėl žmonės suserga šia liga, nėra tiksliai žinoma, tačiau su amžiumi galimybė susirgti didėja. Galvojama, jog įtakos gali turėti paveldimumas bei tam tikri aplinkos faktoriai- kontaktas su toksinais, galvos traumos.

Kai kuriems žmonėms atsiranda simptomai, panašūs į Parkinsono ligos simptomus, tai vadinama parkinsonizmu. Parkinsonizmas gali būti būdingas sergantiems  Alzheimerio liga,  Lewi kūnelių demencija arba pasireikšti kaip pašalinis vaistų poveikis, ypač vartojant antipsichotinius vaistus.  Parkinsonizmą taip pat gali išprovokuoti smegenų infekcijos ir sužalojimai, smegenų bei kraujagyslių ligos, apsinuodijimas. Skaičiuojama, jog pasaulyje šia liga serga 1-2 proc. virš 60 metų žmonių.

Simptomai

Parkinsono ligos simptomai bei jų pasireiškimo intenysvumas gali labai skirtis. Klasikiniai simptomai – drebėjimas, raumenų įtempimas, sulėtėję judesiai bei pusiausvyros problemos. Šalia fizinių simptomų neretai iškyla ir viena ar keleta psichinių problemų.

Drebėjimas – vienas pagrindinių Parkinsono ligos simptomų. Būdingas ritmiškas drebėjimas, kuris skiriasi kai žmogus dreba iš baimės ar šalčio. Būdingiausias yra rankų drebėjimas (tremoras), o ypač ramybėje. Pacientas dreba mažiau, kai rankos yra judesyje bei miegant. Tremoras gali suaktyvėti išgyvenant baimę, stresą, nerimą. Drebėjimas be kita ko provokuoja seilėtekį.

Raumenų įtempimas (rigidiškumas)– pirmiausiai pajuntamas rankose ir kojose, vėliau jaučiamas visame kūne. Manoma, jog dėl raumenų įtempimo žmogaus kūno padėtis įgauna sulinkusio, pasvirusio į priekį žmogaus pozą. Raumenų įtempimas riboja pacientų judesius ir yra labai nemalonūs. Specialaus tyrimo pagalba stebimi netolygūs ir kapoti raumenų judesiai.

Sulėtėję arba nutrūkę judesiai (hipokinezė) – Parkinsono liga sergantis žmogus pastebi, kad jam reikalingas ilgesnis laikas pradėti atlikti judesį nei anksčiau, judesiai yra ilgiau trunkantys, sunku juos koordinuoti. Tampa sunku vaikščioti. Ėjimas gali prasidėti trypčiojimu vienoje vietoje, o pradėjus eiti, nėra rankų judesių.

Mimikos sumažėjimas veide – tai būdinga pažengusioje Parkinsono ligos stadijoje, todėl jų veidas įgauna tarsi spoksančią išvaizdą.

Susilpnėjęs balsas ir prasta artikuliacija – vėlesnėse ligos stadijose pacientui sunku garsiai ir aiškiai kalbėti, iškyla komunikacijos problemos. Seilėtekis, rijimo sutrikimai sąlygoja, jog žmogus negali nuryti savo seilių ar jas išspjauti, sunku ryti maistą, gerti.

Pusiausvyros problemos – būdingos vėlesnėse stadijose. Dauguma praranda refleksinius judesius, reikalingus pasipriešinimui, pvz.- jei bus pastumti, kris be pasipriešinimo jėgos. Taip pat  pacientai gali skųstis galvos svaigimu, dažnai tai  susiję su AKS kritimu atsistojus iš gulimos padėties.

Seborėja – tai padidintas riebalų išsiskyrimas odoje, todėl oda ir plaukai atrodo riebaluoti, pleiskanoti. Ypač tai pastebima vėlesnėse ligos stadijose.

Susilpnėjusi uoslė – kai kuriems žmonėms sumažėja arba visiškai pradingsta uoslė 1-2 metus prieš atsirandant kitiems Parkinsono ligos simptomams. Ligos metu pakinta skonio pojūčiai, sumažėja apetitas, prastėja mityba. Apetitą mažina ir atsiradę rijimo sutrikimai.

Skausmai – dauguma skundžiasi raumenų skausmais. Šiuos skausmus gali sąlygoti betiksliai raumenų judesiai drebant, raumenų įtempimas bei judesių sulėtėjimas. Dažniausiai skundžiamasi skausmais pečių juostoje, klubo ar kelio sąnario regione. Kai kuriuos kankina kojų mėšlungis, neramių kojų sindromas.

Užkietėję viduriai ir šlapinimosi problemos – susilpnėja žarnyno ir šlapimo pūslės raumenys, žmogus mažiau valgo, sunku nuryti, gauna nepakankamai skysčių ir skaidulų, o taip pat mažiau juda, tai sąlygoja vidurių užkietėjimą. Susilpnėję šlapimo pūslės raumenys sąlygoja, jog net esant nedideliam kiekiui šlapimo pūslėje, reikia keltis ir eiti į tualetą.

Nuovargis, jėgų nebuvimas – priežasčių gali būti daug – netikslingas raumenų naudojimas, psichinis stresas, pergyvenimai dėl savo ligos, pakitimai smegenyse, depresija.

Miego sutrikimai – dauguma pacientų sako, jog miega gerai, tačiau dažnai prabunda dėl poreikio eiti į tualetą, dėl skausmo ar nerimo. Kai kurie patiria kojų mėšlungį nakties metu, todėl prabunda. Dienos metu jaučiasi pavargę, be energijos.

Haliucinacijos – pacientai, vartojantys vaistus Parkinsono ligai kontroliuoti dažnai patiria haliucinacijas. Tai gali būti dėl per didelės vaisto dozės. Parinkti tinkama dozę gydytojui ne visada yra paprasta.  Dažnai susiduriama su dilema – didesnė vaisto dozė gali kontroliuoti ligos simptomus, tačiau sukels haliucinacijas.  Dalis pacientų mano, jog geriau patirti šiek tiek haliucinacijų, nei būti varginanam Parkinsono tremoro ir sukaustymo.

Depresija – ypač dažna Parkinsono ligos atveju. Daugiau nei pusė pacientų išgyvena depresiją vieną ar keletą kartų savo ligos eigoje. Tyrimai rodo, jog depresiją gali sąlygoti organiniai pakitimai smegenyse, o taip pat tai susiję su savo funkcijų ir gebėjimų praradimu.

Demencija – ketvirtadalis pacientų suserga demencija pažengusioje Parkinsono ligos eigoje. Dauguma sergančiųjų yra senyvi, tad panašu, jog statistiškai jie galėtų susirgti demencija, jei ir neturėtų Parkinsono ligos. Demencija sergant Parkinsono liga atsiranda dėl degeneracinių pakitimų tam tikrose smegenų dalyse, todėl simptomai skirsis nuo Alzheimerio ligos. Neretai tokie pacientai serga ir sunkia depresija.

Diagnozė

Specifinių tyrimų Parkinsono ligai nustatyti nėra. Liga nustatoma remiantis klinikiniais, neurologiniais tyrimais, išsamia ligos istorija. Taip pat gali būti atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai, kurie atmestų kitas diagnozes.

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą, kuria programėlę, kurios pagalba būtų galima ankstyvoje stadijoje iš žmogaus balso nustatyti Parkinsono ligos pradžią. Ši programėlė padėtų užbėgti ligai už akių, pradėjus ankstyvąjį gydymą.

Gydymas

Parkinsono liga nėra išgydoma, tačiau vaistų pagalba kontroliuojami ligos simptomai bei pagerinama gyvenimo kokybė.

Levodopa – tai vienas pagrindinių vaistų Parkinsono ligos atveju. Šis vaistas smegenyse paverčiamas dopaminu bei mažina motorinius simptomus, susijusius su šia liga. Šiuos vaistus reikia gerti dažnai, tuo pačiu metu. Tai svarbu, jog vaisto koncentracija kraujyje išliktų tolygi.

Minusas, jog šie vaistai gali sukelti haliucinacijas, įtarumą, klaidingus įsitikinimus, ypač didinant vaisto dozę. Šiuos simptomus galėtų koreguoti antipsichotiniai vaistai, tačiau dažnai jie patys sukelia parkinsonizmą. Atsiradus psichozei, svarbu kad gydytojas apsvarstytų jos priežastys ir įvertintų vaistų dozes. Dažnai levodopa kombinuojama kartu su carbidopa, kad pagerintų gydymo efektyvumą ir sumažintų pašalinių reiškinių poveikį.

Kitos, simptomus lengvinančios priemonės – fizioterapija, ergoterapija, darbas su logopedu. Kai kuriais atvejais taikomas chirurginis gydymas – gilioji smegenų stimuliacija.

Slaugos ypatybės

  1. Teisingas vaistų administravimas – svarbu, kad pacientas reguliariai gertų vaistus nustatytu laiku, tai užtikrins geresnį simptomų valdymą.
  2. Saugios aplinkos sukūrimas – pašalinti nereikalingus daiktus, trukdančius saugiai judėti aplinkoje, batai stabiliais padais, neslystančios kojinės, stabilūs kilimai, geras apšvietimas. Visos šios priemonės mažina griuvimo riziką.
  3. Geros mitybos užtikrinimas – svarbu, kad pacientas valgytų subalansuotą maistą, vartotų pakankamai skysčių, reguliariai tuštintųsi. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda rijimo sutrikimai.
  4. Bendravimo ypatumai – Parkinsono liga paveikia žmogaus artikuliaciją bei gebėjimą bendrauti. Pakinta balsas, sunku reikšti savo mintis, ilgas atsakymo laikas, seilėtekis – visa tai skatina aplinkinius žmones galvoti, jog sergantysis šia liga nepajėgia sekti pokalbio ir jame dalyvauti. Svarbu, kad artimieji bei pacientą prižiūrintys asmenys išmoktų bendrauti su Parkinsono liga sergančiu pacientu. O tam reikia kantrybės, akių kontakto, kalbėti aiškiai ir lėtai, užduoti paprastus klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. O taip pat svarbu stebėti paciento kūno kalbą, stengtis suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
  5. Skausmo valdymas – skausmas Parkinsono ligos atveju yra didelė problema. Skausmą sukelia raumenų rigidiškumas, ribotas judėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, ilgas buvimas vienoje padėtyje ir kt. Svarbu klausti paciento apie skausmą, stebėti veido išraišką, kūno kalbą.
  6. Emocinė pagalba – susidūrimas su liga paveikia žmogų emociškai ir psichologiškai, dažnai šią ligą lydi depresija, todėl svarbu pacientui suteikti kuo daugiau žinių apie šią ligą, jautriai atsakyti, nukreipti pas specialistus.
  7. Fizinė terapija – fizinių pratimų, pagalbinių priemonių pritaikymas.
  8. Pagalba su ADL – ligai progresuojant pacientui prireikia daugiau pagalbos kasdieniniame gyvenime – padėti nusiprausti, apsirengti, nusiskusti, pavalgyti ir kt.

Keletas įdomių faktų

Parkinsono liga pirmą kartą buvo aprašyta 1817 metais britų gydytojo James Parkinson esė “An Essay on the Shaking Palsy“ (Esė apie drebantį paralyžių).

1960 m. levodopos atradimas sukėlė didelę revoliuciją Parkinsono ligos gydyme. Ši medžiaga gebėjo praeiti kraujo smegenų barjerą bei palengvinti ligos simptomus.

Holivudo aktoriui Michael j.Fox Parkinsono liga diagnozuota 1991 metais. Jis tapo vienas iš šios ligos svarbos skleidėju bei remėju pasaulyje.

Šaltiniai:

Demensomsorgens ABC Perm 1 hefte 4,5 Knut Engedal, Vigdis Drivdal Berentsen, 2017

Paskelbta

Įvadas į demenciją

Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.

Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:

  1. Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
  2. Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
  3. Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
  4. Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
  5. Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
  6. TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.

Kokios ligos sukelia demenciją?

Degeneracinės smegenų ligos:

Alzheimerio liga –  ankstyva (iki 65 metų) arba vėlyva pradžia

Įvairios rūšies frontotemporalinės demencijos

Lewy kūnelių demencija

Parkinsono liga su demencija

Hantingtono liga su demencija

Kitos degeneracinės neurologinės smegenų ligos

Kraujagyslinė demencija:

Smulkiųjų kraujagyslių liga

Smegenų insultas ir multiinfarktinė demencija

Hipoksinė demencija

Kitos kraujagyslių ligos ir demencija

Alzheimerio ligos ir kraujagyslinės demencijos mišinys.

Antrinė demencija:

Alkoholio sukelta demencija (vitamino B1 trūkumas)

Encefalitas ir demencija

Herpes, sifilis, ŽIV, Laimo liga

Creutzfeldt – Jakob liga

Smegenų auglys ir demencija

Galvos trauma ir demencija (boksininkų demencija)

Hematoma smegenyse ir demencija

Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija

Kitos ligos

Demencijos eiga

Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.

Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:

Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.

Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:

  • Lengva demencijos forma

Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.

Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.

  • Vidutinio sunkumo demencija

Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.

  • Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija

Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.

Berger skalė

Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:

  1. Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
  2. Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
  3. Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
  4. Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
  5. Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
  6. Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.

Demencijos simptomai

Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:

  1. Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
  2. Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
  3. Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.

Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.

  1. Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas

Susilpnėjęs dėmesys

Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.

Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali  nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.

Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.

Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis

Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.

Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.

Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:

  • Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba  tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
  • Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
  • Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.

Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.

Kalbos sutrikimai

Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:

  • Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
  • Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
  • Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.

Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas

Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.

Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.

Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.

Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.

2. Neuropsichiatriniai simptomai

Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.

Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.

Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.

Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.

Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.

Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.

Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.

Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.

Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.

Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.

Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.

3. Motoriniai simptomai

Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.

Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus,  pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.

Literatūra:

A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo

Demensomsorgens ABC,  Demens og Alzheimer sykdom Knut Engedal, hefte 3, 2014

Paskelbta

Alzheimerio liga

Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.

Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.

Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:

  1. Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
  2. Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)

Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.

Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.

Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.

Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga

Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.

hipoc

Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:

  1. Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
  2. Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
  3. Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).

plakk
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles

Cheminiai pažeidimai smegenyse

Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas  sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.

Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga

Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.

Paveldimumas

Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:

  • 14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
  • Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
  • Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.

Polinkis įgyti Alzheimerio ligą

Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga  Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.

Dauno sindromas

Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.

Senyvas amžius

Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.

Numanomi rizikos faktoriai

  • Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
  • Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
  • Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
  • Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.

Spėliojami rizikos faktoriai

Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja,  kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.

Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos

Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.

Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.

Alzheimerio ligos simptomai

Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)

Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo  ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog  atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.

Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)

Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.

Diagnostika

Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.

Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra  įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.

Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.

Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.

Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.

Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.

Medikamentinis gydymas

Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą

Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.

Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.

Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.

Simptominis gydymas

Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.

Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.

Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.

Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.

Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.

Šaltinis:

K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017