Komfortas slaugoje

Kartą į mūsų skyrių atvyko užsienio slaugos studentai pagal mainų programą. Kadangi tik nedaugelis dirbančiųjų gebėjo su jais bendrauti anglų kalba, tai dialogo užmegzti nelabai sekėsi, o ir medicininio darbo jiems niekas nepatikėjo. Neilgai trukus jie niekieno neraginami pasiraitojo rankoves ir priėję prie sunkiai sergančių, gulinčių pacientų ėmė masažuoti jų kojas. Iš pradžių toks elgesys šiek tiek nustebino, o vėliau atėjo supratimas, jog iš tiesų, tai geriausia, ką galima pasiūlyti sunkiai sergančiam žmogui – prisilietimą, švelnumą, supratimą, komfortą. Ir tai buvo stipriau už bet kokius žodžius.

Komforto poreikis įgimtas dalykas, jo siekiame visi – ką tik gimęs kūdikis nurimsta paimtas ant rankų ir pasūpuotas, didesnis vaikas susižeidęs koją laukia, kol mes jį apkabinsime ir „papūsime“ nubrozdinimą, senyvas žmogus atsipalaiduoja, kai jį švelniai paimam už rankos ir ją paglostom. Komfortas vienas svarbiausių gyvenimo poreikių ir neatsiejamas holistinės slaugos elementų. Komfortiškai besijaučiantys pacientai greičiau pasveiksta, lengviau susidoroja su iškilusiom problemom, greičiau reabilituojasi, o išeinantieji taikiau pasitinka mirtį. Deja, dažnai slaugytojai atsieja save nuo komforto koncepcijos. Daugumai komfortas asocijuojasi su moteriškumu, silpnumu, pataikavimu pacientams.

Kas yra komfortas?

Žodis „komfortas“ gali būti apibūdinamas kaip fizinė ir dvasinė gerovė, skausmo ir problemų nebuvimas, kūno poreikių patenkinimas, parama ar nuraminimas kenčiant psichines kančias. Tai žmogaus nuraminimas, kai jis kenčia, psichinės įtampos sumažinimas, bendravimas, paguoda, paskatinimas, padrąsinimas, pagalba, parama.

Komforto svarba bei jo vaidmuo medicinos priežiūroje nuolat kito. Nuo 1900 iki 1929 m. komfortas slaugoje traktuojamas kaip vienas svarbiausių moralinių elementų slaugoje. Nuo 1930 iki 1959 m. komfortas suprantamas kaip strategija pagrindinių tikslų slaugos priežiūroje siekimui, nuo 1960 iki 1980 m. komforto sąvoka slaugoje nublanksta, ji tampa nebe tokia svarbi. Tuo metu manoma, jog komfortas reikalingas tik tiems pacientams, kuriems netaikomas medicininis gydymas. Vėliau, sekančius tris dešimtmečius, komforto reikšmė slaugoje ėmė šiek tiek didėti, o ypač slaugant mirštančius pacientus. Deja, mirštančiųjų slauga prilyginama paprastai priežiūrai, kurią vykdyti gali neprofesionalūs slaugai.

Šiandien komfortas išlieka vienas pagrindinių poreikių visų mūsų gyvenime. Komforto sąvoka nėra jokia naujovė, apie tai kalbėjo Florence Nightingale „Slaugos užrašuose“, kur pabrėžiama, jog sergantiesiems yra labai svarbu sveikatos stiprinimas ir komforto didinimas. Tačiau iki šiol komforto siekimas slaugoje vis dar nėra deramoje vietoje. Slaugos literatūroje abstrakčiai nagrinėjama komforto sąvoka ir pabrėžiama ypatinga jos reikšmė mirštančių pacientų slaugoje. Susidaro įspūdis, jog komfortas pacientų slaugoje tampa svarbus tik tada, kai medicininis gydymas tampa nebereikalingas. Dauguma slaugos tyrinėtojų nagrinėja tik lingvistinę komforto reikšmę, nepateikdami jokių konkrečių būdų, kaip realiai pacientams padidinti komforto jausmą slaugoje. Konkrečiau apie komforto suteikimą kalbama onkologinių pacientų slaugoje. Siūlomos lengvos mankštos programos moterims po chemoterapijos, muzikinių vaizdų peržiūra jaunesniems pacientams, tačiau tiesa tokia, jog komfortas reikalingas visiems pacientams visuose slaugos etapuose.

Komforto teorija

1990 metais Katharine Kolcaba sukūrė komforto teoriją, kuri yra viena iš slaugos teorijų.

Kolcaba išskyrė 3 komforto formas:

• Nuraminimas- pacientas po operacijos kenčia skausmą, gavęs nuskausminamųjų jis nusiramina.
• Atsipalaidavimas – pacientas jaučiasi patenkintas, komfortiškas, jis ką tik išsprendė jo pečius slėgusias problemas.
• Transcendencija – tai komforto būsena, kai pacientas sugeba „pakilti“ aukščiau savo diskomforto, kai jo neįmanoma išvengti ar panaikinti.

Komforto slauga – tai slaugos menas, kuris apima slaugytojo atliekamus komfortiškus veiksmus pacientui. Pacientams komfortas ypač reikalingas atsidūrus stresinėse sveikatos priežiūros situacijose. Pacientų namiškiai, draugai gali patenkinti kai kuriuos pacientų poreikius, tačiau ne visus. Likusius nepatenkintus poreikius gali identifikuoti slaugytojai bei pritaikydami komforto priemones, patenkinti paciento poreikius. Komforto priemonės padės pacientui nusiraminti, atsipalaiduoti arba įgalins „pakilti“ aukščiau savo ligos.

Komforto poreikiai atpažįstami keturiose paciento patirties kontekstuose:

• Fizinis – siejasi su kūno jutimais ir homeostaze. Tai skausmo malšinimas, reguliarus tuštinimasis, skysčių/elektrolitų balansas, pakankamas deguonies įsotinimas, kūno padėties keitimas.
• Psichoemocinis – siejasi su savęs suvokimu, pasitikėjimu, seksualumu, kiek žmogus svarbus kitiems. Tai pasitikėjimo palaikymas, didinimas, nepriklausomubės išlaikymas, atsipalaidavimas, religinių praktikų pritaikymas.
• Aplinkos – tai žmogaus patirties išorinis pagrindas. Tai triukšmo mažinimas, šviesa, spalva, temperatūra, vaizdas pro langą, galimybė pabūti gamtoje, natūralumas prieš sintetiką.
• Sociokultūrinis – tai tarpasmeniniai, šeimos ir visuomeniniai santykiai, šeimos tradicijos, ritualai. Tai požiūris į slaugą, slaugos tęstinumas, informacija ir mokymas, šeimos ir draugų paramos stiprinimas, kultūriniai papročiai.

Komforto slaugos tipai

Techniniai – skirti homeostazės palaikymui:

• skausmo stebėjimas, valdymas, pykinimo mažinimas, kvėpavimo gerinimas
• komplikacijų prevencija
• vaistų skyrimas
• pašalinių reiškinių stebėjimas.

Treniravimas – nerimo mažinimas ir sveikimo planavimas:

• Informacijos suteikimas
• Vilties suteikimas, išklausymas
• Pagalbos planas sveikatos palaikymui
• Padrąsinimas.

Nuraminimas – nesuplanuoti veiksmai, kurie padeda pacientams ir jų šeimos nariams jaustis komfortiškai:

• Pasirenkamas transcendencijos objektas
• Gerinama aplinka – muzika, užsiimama menu
• Masažas, rankos palaikymas
• Padrąsinimas
• Prisiminimai, ramybė
• Dabartiniai ir buvę ryšiai su žmonėmis.

Slaugytojai, kurie savo praktikoje vadovaujasi holistiniu požiūriu į pacientą, paciento komforto poreikius atpažįsta nejučiomis, specialiai negalvodami apie nuraminimą, atsipalaidavimą ir/ar transcendenciją. Slaugos problemos įvertinimas gali judėti nuo vieno poreikio prie kito, kol surandamas pagrindinis, esminis poreikis. Kintant paciento būklei svarbu nustatyti, kokiame kontekste (fiziniame, psichoemociniame, aplinkos, sociokultūriniame) pacientas ir jo šeima tikisi pagalbos. Paprastai parinkus tinkamas komforto priemones iš paciento norimo konteksto, kiti poreikiai iš dalies taip pat patenkinami arba tampa mažiau svarbūs.

Komfortas pacientų akimis

Sunkiai susirgus, praradus tam tikras kūno funkcijas, pacientai gali jausti, jog jų kūnas tapo jiems svetimas. Jis nebefunkcionuoja taip kaip anksčiau, o žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir silpnas. Paciento kūnas tampa tyrimo objektu, jam nustatoma diagnozė, jis gydomas. Vėliau sveikstant pacientas ima jausti, jog jo funkcijos grįžta, jis vėl gali pasitikėti savo kūnu. Per savo kūną žmogus jaučiasi komfortiškai. Komfortas – tai jaustis geriau, būti sveikam, aktyviam. Būdamas sveikas žmogus nejaučia diskomforto, gali būti ramiai namuose, dirbti, užsiimti savo mėgstama veikla. Jis vėl tampa atviras pasauliui. Tačiau kaip visa tai pasiekiama?

Bendravimo svarba – pacientams labai svarbu, jog slaugytojai su jais pabūtų, pabendrautų kaip su žmonėmis, o ne tik pacientais, kuriems reikia atlikti injekcijas ar atnešti vaistų. Svarbu paklausti, kaip jie jaučiasi, ką būtų galima dar padaryti, kad pasijutų geriau, patarti, pasiūlyti pagalbą. Net ir nedidelis komforto suteikimas pacientui, didina pasitikėjimą slaugytoju kaip profesionalu.

Buvimas kartu – tai ne visada turėtų būti supranta, kaip realus buvimas, sedėjimas šalia paciento lovos. Tai rūpinimasis pacientu, globojimas. Pacientai jaučiasi saugūs, jie nebijo parodyti savo skausmo, jaučiasi įvertinti kaip žmonės, pasitiki slaugytoju. Pacientas jaučia, jog slaugytojas visada bus šalia, kai jam jo prireiks ir suteiks reikiamą pagalbą.

Ramus pokalbis – „aš čia, šalia tavęs“, „aš tave girdžiu“, „viskas bus gerai“, šie žodžiai nuramina daugelį mažesnių vaikų, o ypač jei jie tariami atitinkamu ramiu balsu ir tonu. Tai ne tik paprasti žodžiai, bet ir mamos meilės išraiška savo vaikui. Pacientui, atsidūrus ligoninėje, tenka išgyventi įvairias intervencijas, kurios gali atrodyti pacientui bauginančios ir grėsmingos. Paprastas slaugytojo pokalbis su pacientu intervencijos metu (pasiruošimas operacijai, šlapimo pūslės kateterio vedimas ir kt.) gali ženkliai sumažinti paciento patiriamą stresą. Galima paklausti apie jo šeimą, vaikus, pasidalinti juokinga istorija arba tiesiog paprastais žodžiais paaiškinti apie atliekamą procedūrą ir jos naudą. Tai padės pacientui pasijusti komfortiškiau. Tačiau ne kiekvienas pokalbis su pacientu gali nuteikti komfortiškai. Skubėjimas, nepagarba, arogancija, pašaipa pacientui suteiks priešingą efektą, pacientas jausis nepatogiai. Tad mūsų pokalbis su pacientu turėtų priminti mamos ir vaiko ramų pašnekesį. Tai buvimas su kitu žmogumi bei galimybė pasisemti kito žmogaus stiprybės ir gauti komforto.

Rankų prisilietimas – užklupus ligai, pacientams rankų prisilietimas tampa be galo svarbus komforto šaltinis. Prieš narkozę slaugytojas švelniai paliečia ir raminančiai paglosto paciento ranką, tos pačios rankos išlygina raukšles paciento lovoje, padeda pakeisti kūno padėtį, išmaudo ir nušluosto, apglebia pečius sunkiu metu. Visi šie veiksmai padeda pacientui pasijusti patogiau, komfortškiau. Jei pacientas jaučia, jog tai atliekama tik jam ir su juo kartu, o ne rutiniškai, tai dar labiau padidina komforto lygį. Ranka turi liesti ne paciento odą, raumenis, kraujagysles ar nervus, o patį žmogų. Toks prisilietimas vadinamas komfortišku.

Namų komfortas – „daktare, o kada mane išleisite namo?“, šį klausimą girdime ypač dažnai iš pacientų ir kaip bebūtų keista, jis dažnai supykdo medikus. Neretai atsakoma – „tai ko tada čia važiavote, reikėjo ir gydytis namie“. Tačiau tiesa tokia, jog ligoninės aplinka niekada neprilygs patiriamam komfortui namuose. Ligoninėje pacientą supa jam svetimi daiktai, jis turi paklusti įstaigos taisyklėms ir laikytis jos režimo. Ryškios šviesos, triukšmas darbo metu, metalinės lovos, medicininė įranga ir lygiai tokia pati palata už sienos depersonalizuoja pacientą. Kai kurios įstaigos stengiasi palatas įrengti panašesnes į namų aplinką, sušvelninti šaltą aplinką pasirinkdami minkštesnius baldus, šiltesnes spalvas, ne tokį ryškų apšvietimą, tačiau ar tikrai tai padeda pasijusti komfortiškiau? Tiesa tokia, jog dauguma pacientų nori jaustis autonomiški, patys viską kontroliuoti, net ir užklupus ligai. Slaugytojai gali paklausti :“ar valgysite vakarienę?, gal arbatos puodelio norėtumėte?, gal reikalinga dar viena pagalvė?, gal atidaryti/uždaryti langą?“ ir kt. Slaugytojas neįsakinėja, nenurodo, bet pataria, siūlo, o pacientas renkasi. Tai padeda pacientui pasijusti svarbiu, jis jaučiasi labiau atsipalaidavęs, o slaugytojams pavyksta viską ką reikia atlikti, tik švelnesniu būdu.

Daiktai iš namų – galimybė dėvėti savo rūbus ligoninėje taip pat didina pacientų komfortą. Neaiškaus dydžio, nublukę, ne kartą lopyti, keisto kvapo ligoninės baltiniai pacientą nuasmenina, būtent todėl dauguma mieliau renkasi savo pižamas, chalatus. Taip jie labiau jaučiasi savimi, arčiau namų. Savi rūbai yra tarsi skydas, saugantis pacientus nuo šaltos ligoninės aplinkos.

Komforto laikas – liga pacientus supažindina su skausmu, kuris yra nepageidaujamas ir jo nelaukiama. Susidūrus su sunkia liga, pacientai vėliau suvokia, jog kiekvienas nepatogumas, pykinimas, skausmas turi savo pabaigą. Komfortas patiriamas žinant, jog nemalonumai baigsis. Slaugytojai negali sustabdyti ligos progresavimo ar chemoterapijos pašalinių reiškinių, tačiau jis gali nuraminti pacientą, palengvinti jo nemalonią patirtį. Kiekvienas diskomfortas suteikia galimybę atsirasti komfortui. Būtent todėl daugumos pacientų poreikis komfortui gali nesutapti su ligoninės režimu. Pavyzdžiui, pacientas jaučia skausmą, tačiau paskirtą analgetiką jis galės gauti tik po dviejų valandų arba pacientas pažadinamas tam, kad jam būtų paduota tabletė miegui. Komforui laikas yra labai svarbus elementas. Jis turėtų būti suteikiamas ne „ligoninės režimu“, o „paciento režimu“, o ypač kai kalbama apie skausmą ar pacientų pažeidžiamumą.

Tad komfortas yra vidinė būtinybė, įgimtas poreikis, kuris dėl ligos, nuovargio, išsekimo nuo mūsų nutolsta. Patirdami komfortą mes jaučiamės vėl susiję su pasauliu, su gyvenimu. Tai mūsų gyvenimo tiltas.

Šaltiniai:

Bottorff Joan „The lived experience of being comforted by a nurse“, phenomenologyonline.com

Lin Chia – Chin „Comfort: a value forgotten in nursing“, 2010 Cancer nursing

http://currentnursing.com/nursing_theory/comfort_theory_Kathy_Kolcaba.html

http://comfortcareinnursing.blogspot.com/

aspmn.org/documents/…/SandraMerkelFull.pdf