Paskelbta

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.

 

 

 

 

Paskelbta

Multitaskingas arba kodėl pavojinga būti Barbe tridarbe

Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.

Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui  į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.

Multitaskingo pavojai

Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:

  • Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti  imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
  • Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
  • Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla  klaidų pavojus.

Multitaskingas ir klaidos

Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo  6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.

Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:

  • Bloga rankų higiena
  • Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
  • Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
  • Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
  • Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.

Multitaskingas – mitas?

Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių  išprovokuoti klaidas.

Kaip sau padėti?

Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:

  • Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
  • Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
  • Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
  • Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?

 

Naudoti šaltiniai:

www.psychologytoday.com

http://www.strategiesfornursemanagers.com/expert_content/221844.cfm#

https://www.americannursetoday.com/how-to-make-the-most-of-your-nursing-minutes/

http://www.americansentinel.edu/blog/2015/09/15/patient-safety-the-dangers-of-multitasking/

https://www.researchgate.net/publication/42253476_Interruptions_and_Multitasking_in_Nursing_Care

 

Paskelbta

Kaip gyventi su endometrioze

asara
Liberty  Antonia Sadler iliustracija

-Daktare, man labai skauda, – dejuoja moteris perbalusiu veidu.

-O ko jūs norite, endometriozė – labai skausminga liga,- atšauna gydytoja.

(Iš nugirsto pokalbio priėmimo skyriuje)

 Endometriozė – tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys veša už jos ribų, susidaro endometriozės židiniai. Šie židiniai kaip ir vidinis gimdos sluoksnis reaguoja į hormoninius pokyčius menstruacinio ciklo metu. Jie padidėja, kraujuoja, tačiau kraujas iš šių židinių pasišalinti negali, tad susidaro uždegimas, formuojasi sąaugos, cistos. Dažniausiai endometriozės židiniai susidaro kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos paviršiuje, žarnyne, šlapimo pūslėje. Retais atvejais šie židiniai gali išplisti už pilvo ribų.

Endometriozė – jaunų moterų liga, kuri dažniausiai baigiasi kartu su menopauze. Tai viena labiausiai paplitusių nevaisingumo priežasčių. Manoma, jog 30-40 proc. moterų, sergančių endometrioze, yra sunku pastoti.

Kaip pasireiškia endometriozė?

Vienas dažniausių požymių, sergant endometrioze, yra skausmas pilvo, dubens srityje. Skausmas neretai būna susijęs su menstruacijomis, tačiau ne visada, skausmas gali kankinti ir kitomis dienomis.

Kartais skausmas būna toks stiprus, jog moteris negali gyventi įprasto gyvenimo. Skausmas gali pasireikšti:

  • Prieš/per/po menstruacijų
  • Ovuliacijos metu
  • Šlapinantis
  • Lytinių santykių metu arba po jų
  • Gali kankinti skausmas apatinėje nugaros dalyje
  • Jaučiami spazminiai žarnyno skausmai per menstruacijas

Kiti simptomai:

  • Tepimas rudomis išskyromis prieš ir po menstruacijų
  • Viduriavimas arba vidurių užkietėjimas (dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Pilvo pūtimas (taip pat dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Gausios, nereguliarios menstruacijos
  • Nuolatinis nuovargis, depresija
  • Nevaisingumas

Kas sukelia šią ligą?

Šios ligos priežastys nėra žinomos, egzistuoja tik hipotezės. Populiariausia vyravusi hipotezė – jog dalis menstruacinio audinio per kiaušintakius grįžta atgal į pilvo ertmę ir ten veša (retrogradinė teorija). Deja, paskutiniai tyrimai rodo, jog net 90 proc. moterų menstruacinis kraujas grįžta atgal, nesukeldamas endometriozės. Spėjama, jog endometriozės išsivystymas labiau priklauso nuo moters imuninės sistemos ar hormonų pusiausvyros. Yra žinoma atvejų kai endometriozė atsirado moterims po gimdos pašalinimo ir net retais atvejais vyrams po prostatos operacijos, kai jie buvo gydomi estrogenais.

Nustatyta, jog endometriumo audinio fragmentai gali keliauti po organizmą kraujo ar limfos keliu, ypač po chirurginių operacijų (pv.: Cezario pjūvio), tai paaiškina retus atvejus, kai šis audinys išplinta plaučiuose, smegenyse, akyse, odoje.

Neatmetama genetinė teorija. Manoma, jog jei šia liga sirgo moters pirmos eilės giminaičiai, didelė tikimybė, jog ji taip pat sirgs šia liga.

Kai kurios moterys, sergančios endometrioze, turi imuniteto sutrikimus, imunines ligas. Šiuo metu vis dažniau prabylama, jog endometriozė – autoimuninė liga.

Yra teorijų teigiančių, jog endometriozė išsivysto dėl kenksmingų aplinkos faktorių – užterštos aplinkos, nesveiko maisto. Šie faktoriai sutrikdo imuninę sistemą bei hormonų pusiausvyrą. Šiuo metu ypač pabrėžiama ksenoestrogenų žala, kurie savo molekuline struktūra labai primena estrogenus ir perima estrogenų funkcijas, tad organizme atsiranda jų perteklius, prasideda nenormalus ląstelių augimas. Ksenoestrogenai randami hormonais maitintų gyvulių mėsoje bei piene,   paukštienoje. Taip pat ksenoestrogenai gali pakliūti į organizmą šildant  maistą plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėse, valgant pesticidais purkštas daržoves, vaisius, geriant vandenį iš plastikinių butelių.

Kaip diagnozuojama endometriozė?

Endometriozė dažnai diagnozuojama vėlyvose stadijose, kai ši liga būna toli pažengusi. Ji neturi jai būdingų specifinių požymių, todėl neretai simptomai „nurašomi“ žarnyno sutrikimams arba tiesiog skausmingoms mėnesinėms. Endometriozės diagnozavimo vėlyvose stadijose pavyktų išvengti, jei kiekviena moteris profilaktiškai kartą per metus apsilankytų pas ginekologą bei atliktų ultragarsinį tyrimą.

Tiksliausia endometriozė diagnozuojama atliekant laparoskopiją bei paimant dalį endometriozinio audinio gabalėlį biopsijai. Tai brangus, invazinis diagnostinis būdas bei atliekamas kraštutiniais atvejais. Dažniausiai liga nustatoma pagal pacientės nusiskundimus, ligos istoriją, atliekama ginekologinė apžiūra, echoskopija, magnetinis rezonansas.

Kaip gydoma endometriozė?

Vaistų išgydyti endometriozei vis dar nėra. Skiriamas gydymas palengvina ligos sukeltus simptomus bei pagerina gyvenimo kokybę. Dažniausiai gydoma:

  • Nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, kurie mažina skausmą bei uždegimą
  • Hormoninis gydymas – nors ligos priežastys nėra aiškios, tačiau žinoma, jog estrogenai turi reikšmės šios ligos vystymuisi, tad skiriami hormonai, slopinantys estrogenų gamybą. Dažniausiai – geriamieji kontraceptikai, progestinai/progesteronai, danazolis, gonadotropinus atpalaiduojančio hormonų agonistai, Mirenos spiralė. Šios priemonės laikinai sumažina endometriozės sukeliamus simptomus, tačiau jei moteris planuoja pastoti, tai nėra geriausias pasirinkimas. Hormoniniai preparatai sukelia daug pašalinių reiškinių.
  • Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama laparoskopija, kurios metu pamatomas tikrasis endometriozės vaizdas bei pašalinami endometriozės židiniai bei sąaugos. Sunkiais ligos atvejais pašalinama gimda.

Kaip sau padėti?

Pakeiskite savo mitybą

Mitybos sureguliavimas neišgydo endometriozės, tačiau tai labai padeda mažinant šios ligos sukeliamus nemalonius simptomus – mažėja skausmas, uždegimas, pilvo pūtimas, stiprėja imunitetas, moteris jaučiasi geriau. Tad keletas patarimų:

  • Daugiau vartokite omega-3 riebiųjų rūgščių, jos mažina uždegimą. Tai natūralios riebiosios žuvys, graikiški riešutai, linų sėmenys, chia, moliūgų sėklos, žaliosios lapinės daržovės. Per dieną rekomenduojama suvalgyti valgomą šaukštą šviežiai grūstų linų sėmenų (sveiki linų sėmenys šiuo atveju netinka).
  • Daugiau vartokite skaidulinio maisto. Tai pilnagrūdės kruopos (išskyrus kviečius), įvarios pupos, žirniai, rudieji ryžiai, avižos, daržovės, vaisiai, uogos. Skaidulos žarnyne suriša estrogenus ir neleidžia jiems patekti atgal į kraują, jie pasišalina su išmatomis.
  • Kasdien vartokite produktų, pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu – tai žaliosios lapinės daržovės, salierai, burokėliai, mėlynės, natūrali lašiša, brokoliai, graikiški riešutai, ananasai, kokosų aliejus, chia sėklos, linų sėmenys, imbieras, ciberžolė.
  • Išsivirkite tikro buljono iš kaulų – tai gerina žarnyno veiklą, sureguliuoja hormonų pusiausvyrą, praturtina organizmą amino rūgštimis, kalciu bei kolagenu. Manoma, kad tai gali padėti išsaugoti moters vaisingumą. Šaltiena tinka taip pat.
  • Vartokite produktų, turinčių magnio – moliūgų, saulėgrąžų sėklų, migdolų, bananų, avokadų, juodųjų pupelių, špinatų. Magnis ramina gimdą bei skausmą.
  • Vartokite kuo daugiau organiškų produktų. Jei abejojate dėl vaisių ar daržovių kokybės, prieš valgant,  nulupkite jų odelę.
  • Gerkite žaliąją arbatą, ji padeda pašalinti toksinus iš organizmo.
  • Gerkite pakankamai vandens.

Venkite:

  • Kviečių – duonos, pyragų, makaronų. Jų sudėtyje yra fitino rūgšties, kuri gali iššaukti endometriozės simptomus. Be to, galvojama, jog šia liga sergančios moterys dažnai netoleruoja gliuteno.
  • Raudonos mėsos – didina uždegimą bei gali turėti augimo hormonų.
  • Rafinuotų, perdirbtų angliavandenių – baltos duonos, baltų miltų, pyragų.
  • Rafinuoto cukraus ir dirbtinio medaus – rūgština organizmą, o tai didina uždegimines reakcijas.
  • Kofeino – arbatoje, kavoje, saldžiuose gėrimuose. Kofeinas provokuoja pilvo spazmus, didina estrogenų kiekį organizme. Jis žinomas kaip fitoestrogenas.
  • Pieno produktų – pieno, grietinėlės, sūrio, sviesto – didina uždegimą.
  • Kiaušinių, nebent vartojami organiški, ekologiški. Nemaža dalis kiaušinių užteršta dioksinu.
  • Keptų, skrudintų, riebaluose virtų produktų.
  • Hidrintų taukų ir riebalų, sukelia uždegimus.
  • Sojos produktų – turi savyje fitoestrogenų.
  • Žemos maistinės vertės produktų, turinčių daug cheminių priedų.
  • Mažiau vartoti konservuotų produktų – išimtis – konservuoti pomidorai, kokosų pienas, pupelės.
  • Alkoholio – net ir nedidelės alkoholio dozės didina estrogenų kiekį. Taip pat jis mažina kepenyse vitamino B kiekį, o geras kepenų darbas mums yra reikalingas, kad efektyviai būtų pašalintas estrogenų perteklių.

Kokios žolės tinka?

av

Sergant endometrioze namuose būtina turėti aviečių lapų arbatos. Ši arbata turi ferulininės rūgšties, kuri slopina gimdos susitraukimus, atpalaiduoja spazmus, tonizuoja mažojo dubens raumenis, palengvina mėnesinių skausmus. Kasdien išgerkite 1-2 puodelius šios arbatos.

Jau kuris laikas Lietuvoje Jadvygos žolės siūlo arbatą nr.11 endometriozės simptomams lengvinti.

Taip pat tinka įvarios žolės bei jų mišiniai gerinantys kepenų darbą. Tai pagerina virškinimą, gerėja nereikalingų medžiagų bei toksinų pašalinimas, mažėja riebalų, estrogenų perteklius, rimsta skausmas. Gerkite kiaulpienių šaknų, šlamučių, pipirmėtės,  kraujažolių arbatas. Kraujažolė taip pat malšina pilvo spazmus, mažina pilvo pūtimą, veikia priešuždegimiškai, ramina.

Pastebėta, jog endometriozės skausmai paaštrėja patiriant stresą, jaučiant įtampą, nervingumą, tad prieš miegą išgerkite mėtų, melisos, ramunėlių ar kitos raminančios arbatos.

Ežiuolė – ji stiprina imunitetą bei didina baltųjų kraujo kūnelių kiekį. Ežiuolę patariama vartoti su pertraukomis, tuomet pasireiškia stipresnis jos poveikis. Siūloma 10 dienų vartoti ežiuolės preparatus, po to 3 dienas padaryti pertrauką, po jos vėl vartoti 10 dienų ir taip kelis kartus.

Vitaminai, papildai

  • Vartokite gerąsias bakterijas (probiotikus). Kepenys suskaldo estrogenus ir siunčia juos į žarnyną pašalinti, tačiau bakterijos, esančios žarnyne, šias suskaidytas medžiagas vėl gali paversti estrogenais, o tada per žarnų sieneles hormonai vėl atgal įsiurbiami į kraują. Gerosios bakterijos gali padėti kovoti su hormonus gaminančiomis bakterijomis, tad bus išlaikomas normalus estrogenų kiekis kraujyje. Gerąsias bakterijas vartokite kasdien ir ilgai. Paprastai teigiamas efektas pajaučiamas tik po 1-3 mėnesių. Pradėjus vartoti pirmą savaitę pilvo pūtimas gali suintensyvėti, žarnynas bandys prisitaikyti prie bakterinio krūvio. Rinkitės patikimus probiotikus ir geriausiai tuos, kuriuose daugiau bakterijų rūšių (štamų).

flo

Vartokite vitaminus, mineralus – jie svarbūs jūsų imuninei sistemai. Svarbiausi šie:

  • B grupės vitaminai – šie vitaminai reikalingi geram kepenų darbui bei nervų sistemai palaikyti. Vitaminas B6 mažina menstruacijų sukeliamus skausmus. Taip pat šie vitaminai paverčia riebiąsias rūgštis į geruosius prostaglandinus, kurie pasižymi priešuždegiminiu bei pilvo raumenis atpalaiduojančiu poveikiu.
  • Vitaminas E – mažina menstruacijų skausmus.
  • Vitaminas C su bioflavonoidais– mažina kraujavimus, stiprina kapiliarus bei apsaugo nuo mažakraujystės. Taip pat svarbus imuninei sistemai palaikyti. Endometriozės atveju būtina, kad imuninė sistema dirbtų pilnu pajėgumu ir vos pastebėjusi endometriozinio audinio fragmentą ne vietoje, jį sunaikintų. Bioflavonoidai taip pat mažina estrogenų kiekį organizme.
  • Magnis – tai raumenų relaksantas, padeda esant skausmingom mėnesinėm, mažina nugaros skausmus.
  • Omega 3 riebiosios rūgštys – jos ypač svarbios žmogaus reprodukcinei sveikatai ir normaliam hormonų kiekiui išlaikyti.

 

Išbandykite ricinos aliejaus kompresus

Daugelis moterų, sergančių endometrioze, išbandė ricinos aliejaus kompresus ir džiaugiasi pagerėjimu. Ricinos aliejus gerina kraujo ir limfos cirkuliaciją, mažina skausmą, uždegimą bei stimuliuoja imuninę sistemą vartojant jį išoriškai. Pastebėta, jog šis aliejus stimuliuoja limfocitų gamybą, kurie padeda kovoti su ligomis.

Kompresui reikės:

¼ puodelio ricinos aliejaus

8 lašelių levandų aliejaus (nebūtinai)

Flanelės, marlės ar drobės audinio

2 rankšluosčių

Stikliniame kepimo inde sumaišykite ricinos aliejų su levandų aliejumi, į šį mišinį įmerkite audeklą, kad apsemtų ir įkiškite 20 min į 180 laipsnių orkaitę. Audeklas turi būti pakankamai šiltas bet nedeginti. Pasiklokite rankšluostį ten, kur gulėsite. Šiltą audeklą užsidėkite ant pilvo apačios bei pridenkite kitu rankšluosčiu, kad išlaikytų šilumą kuo ilgiau. Galima užsidėti ir šilto vandens pūslę. Atsipalaiduokite ir pagulėkite ramiai 30  -60 min. Pasistenkite tuo metu nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti telefonu ar kompiuteriu, tiesiog atsijunkite, pamedituokite. Žvelkite į tai kaip į savo gydymo procesą. Kartokite šias procedūras 3 kartus per savaitę ilgą laiką. Tik atminkite, ricinos aliejus labai klampus ir neišsiplauna, tad procedūros metu dėvėkite senus marškinius, naudokite senus rankšluosčius, kurių būtų negaila sugadinti. Indą su audeklu bei aliejumi laikykite pridengtą kambario temperatūroje, tik kaskart prieš naudojimą įpilkite šiek tiek naujo ricinos aliejaus.

Po procedūros pilvą nusišluostykite popierine servetėle.

Išlikite fiziškai aktyvios

Sergant endometrioze yra labai svarbu išlikti fiziškai aktyvioms. Tai derėtų daryti dėl 3 priežasčių:

  1. Sportuojant smegenys išskiria chemines medžiagas – endorfinus, kurie malšina skausmus bei padeda geriau jaustis. Užtenka 10 min vidutinio intensyvumo treniruotės, kad išsiskirtų endorfinai.
  2. Sportuojant gerėja kraujo apytaka. Širdis ima intensyviau pumpuoti kraują, tad ir kiti organai geriau aprūpinami krauju, į juos daugiau patenka deguonies bei maisto medžiagų.
  3. Reguliariai sportuojant mažėja estrogenų kiekis organizme. Vienas iš endometriozės gydymo tikslų – mažinti estrogenų kiekį, tad reguliariai užsiimant sportu, mažėja endometriozės sukeliamų simptomų.

Sergant endometrioze rinkitės tas sporto šakas, kurios jums teikia malonumą ir nėra labai intensyvios. Tai gali būti joga, tai – či, pilatesas, plaukiojimas baseine, važiavimas dviračiu, ilgi pasivaikščiojimai gryname ore. Išsikelkite tikslą bent 3 kartus per savaitę 30 min skirti fiziniam aktyvumui. Stebėkite, kaip į tai reaguoja jūsų kūnas. Vėliau didinkite fizinio aktyvumo krūvį, tačiau nepersistenkite. Aminkite, jog labai intensyvus fizinis krūvis endometriozės simptomus gali dar labiau sustiprinti. Tad judėkite su saiku.

 

Literatūra :

Endometriosis.org

http://www.endo-resolved.com/diet.html

https://draxe.com/endometriosis-symptoms/

http://www.marilynglenville.com/womens-health-issues/endometriosis/

http://www.myendocoach.com/

http://youngwomenshealth.org/2012/06/12/endometriosis-nutrition-and-exercise/

 

Paskelbta

Pasirūpinkite savo pėdomis

olivia-bell
Olivia Bell fotografija

Mūsų pėdos tarsi medžio šaknys sujungtos su kūnu bei ištikimai jį nešioja visą gyvenimą, arba tol, kol pajėgia. Paskaičiuota, jog slaugytojas dieninės pamainos metu, dirbdamas 12 valandų, nukeliauja apie 8 km, o naktinės pamainos metu – apie 5 km, tad kasdien joms tenka išties nemažas krūvis. Tiesa, dauguma atkreipia dėmesį į savo pėdas tik tuomet, kai kažkas nutinka su jomis negerai. Ima kankinti pado ar didžiojo kojos piršto skausmas, kojos patinsta, atsiranda judesius ribojančių nuospaudų, pūslių, suskeldėję kulnai ar įauga nagai. O juk pėdos –  vienas svarbiausių darbo įrankių mūsų darbe. Tad keletas patarimų kaip padėti savo pėdoms.

Pirmiausia – tinkama avalynė darbe

Niekada nepirkite batų į darbą vien todėl, kad jie jums gražūs ar gerai su jais atrodote. Rinkitės batus atsakingai. Visų pirma, koja turėtų jaustis patogiai naujuose batuose jau parduotuvėje, kurioje matuojatės. Dauguma batų dydžių šiuo metu yra 0,5 – 1 dydžiu pamažinti, tad nesivadovaukite vien tik skaičiais. Rinkitės tuos, kurie tinka jūsų pėdai. Jei apsiavę batą, dar galite įkišti vieną rankos pirštą už kulno, dydis jums tinkamas. Darbo batai negali būti visiškai plokščiu padu ar aukštu kulnu. Svarbu atkreipti dėmesį ar lankstus yra bato priekis bei aiškiai atskirtas kulnas ir priekinė pėdos dalis. Nusipirkę darbo batus, 3-5 dienas panešiokite juos namie bei įsitikinkite, jog jie jums tikrai tinka ir yra patogūs.

Turėkite darbe dvejus batus

Dirbant daugiau nei 8 valandas, įpusėjus pamainai, persiaukite batus. Ilgas vaikščiojimas tais pačiais batais vėliau gali sukelti problemų pėdose, kojose bei nugaroje. Tiesiog vieną dieną išbandykite tai ir pajusite didelį skirtumą.

Užsiriškite batų raištelius

Dauguma medikų, nešiojančių užrišamus batus darbo vietoje, vengia užsirišti raištelius arba užsiriša nepakankamai tvirtai. Per laisvai surišti batai gali sukelti pėdos skausmus, pažeidimus ir net kaulų lūžius. Skirkite laiko užsirišti raišteliams. Dienos bėgyje persiriškite juos iš naujo. Aktyviai judant, dėl sintetikos, esančios raišteliuose, jie atsilaisvina. Batas turi laikytis tvirtai ant kojos bei judėti kartu su ja,  negali būti jokių atskirų mikrojudesių, nes tai gali išprovokuoti pėdos sužeidimus. Įspiriami batai turėtų būti nešiojami su atsargumu, juos apsimauti patogiau, tačiau funkcionalumo atžvilgiu jie nėra geriausias pasirinkimas.

Bėgimo bateliai

Tai labiausiai mėgstami ligoninės medikų batai. Jei nusprendėte rinktis būtent šio tipo batus, geriau rinkitės užrišamus raišteliais, o ne su lipdukais. Batus rinkitės parduotuvėje, kur galite pasimatuoti, o ne internetu. Atkreipkite dėmesį, jog batų užkulnis būtų pakankamai aukštas ir tvirtas, o koja pakankamai tvirtai „sėdėtų“ bate, batų priekį turėtų dengti tinklelis.  Paskaičiuota, jog nubėgus apie 700 – 750 km, bėgimo batelius reikia keisti naujais. Ligoninėse toks atstumas įveikiamas per 5- 6 mėnesius. Nusidėvėję batai nebesaugo patikimai mūsų kojų, jie išlaisvėja ir gali išprovokuoti įvairias traumas. Nusipirkę batus, užsirašykite jų viduje pirkimo datą ir stebėkite kaip jaučiasi jūsų pėdos.

Kojinės

100 proc.medvilninės kojinės nėra geriausias pasirinkimas darbe. Rinkitės medvilnės ir sintetikos mišinį, tai geriau sugeria ir pašalina drėgmę. Vyresniame amžiuje labai tinka kojinės su pėdų „pagalvėlėmis“, ypač jei pėdų oda suskeldėjusi, pažeista.

Kompresinės kojinės iki kelių, pasižyminčios 15-20 mmHg kompresija, ypač tiks slaugytojams, kurie didžiąją dalį laiko praleidžia „ant kojų“ arba darbas yra išskirtinai sėdimas. Šios kojinės mažina sunkumą kojose, kojų patinimus bei jaučiamas mažesnis nuovargis kojose.

Plaukite kojas

Patarimas atrodo toks elementarus, tačiau ar dažnai vakare iš tikrųjų pasilenkiat vonioje, kad nusiplautumėte kojas ir pėdas. Juk dažniausiai tiesiog palendam po dušu ar pagulim šiltoje vonioje. O juk žmogaus pėdose slypi apie 250 tūkst.prakaito liaukų, kurios per dieną gali išskirti apie 180 ml prakaito. Plaukite kas vakarą kojas ir pėdas paprastu muilu. Skystas muilas, manoma, labiau sausina odą, tad reikėtų jo vengti. Nusiplovę, gerai nusausinkite rankšluosčiu ne tik pėdas, bet ir tarpupirščius – čia juk labiausiai tamsu, drėgna ir šilta – puiki terpė grybeliams veistis. Kojų nagus kirpkite trumpai. Ir kuo dažniau vaikščiokite basi.

dmitry-kononenko
Dmitry Kononenko fotografija

Viršsvoris

Kuo didesnis jūsų kūno svoris, tuo didesnė apkrova tenka pėdoms. Ėjimo metu kūno svoris padidėja net 30 proc. dėl stūmimo jėgos, o pėdos ne tik sugeria kiekvieną smūgį judesio metu, bet ir patiria didžiulę audinių  įtampą. Dėl didelio svorio daugumai žmonių būna sunku susilenkti, norint apsiauti batus, todėl neretai jie renkasi laisvesnius, įspiriamus batus, kurie nėra labai saugūs kojoms.

Viršsvorio kamuojami žmonės neretai atsiduria užburtame rate – didesnis fizinis aktyvumas išprovokuoja pėdų, kojų skausmus, tad pradedama jo vengti, o vengiant fizinio krūvio, svoris dar labiau didėja. Norėdami sumažinti svorį bei išlikti fiziškai aktyvūs, rinkitės plaukimą, dviračių sportą. Tai padės sumažinti pėdų skausmus.

Kontrastinės vonelės

Jei po darbo kojos sutinusios ir jas maudžia, išbandykite kontrastines voneles kojoms. Pripildykite vieną vonelę karštu vandeniu, o kitą- šaltu. Patogiai atsisėskite ir pradžioje įmerkite kojas į karštą vandenį 3 min., po to perkelkite kojas į šaltą vandenį 10 sek – 1 minutę, tiek kiek galite toleruoti. Pakartokite šią procedūrą 2-3 kartus, visada užbaikite šalta vonele. Šiltas vanduo gerina kraujotaką, tuo tarpu šaltas vanduo sumažina patinimus. Galite į abi voneles įpilti 2-3 šaukšus natūralaus acto, jis mažina raumenų įtampą bei uždegimą.

Pėdų masažas

Ar žinojote, jog mūsų pėdose slypi virš 7000 nervinių galūnėlių, tad pėdų masažas atpalaiduojančiai veikia ne tik mūsų kojas, bet ir visą organizmą. Šis masažas ypač rekomenduojamas prieš miegą, po dušo ar vonios. Pėdų masažui naudokite jums patinkančio kvapo eterinį aliejų. Tai gali būti – levandų, eukalipto, pipirmėčių, rozmarino ir kt. Į delną įpilkite arbatinį šaukštelį natūralaus nerafinuoto aliejaus – alyvuogių, kokosų ir kelis lašelius eterinio aliejaus. Šį mišinį sušildykite savo delnuose ir patogiai įsitaisę pamasažuokite savo pėdas. Masažą rekomenduojama pradėti nuo dešinės pėdos. Švelniai įtrinkite pėdos viršutinę dalį, pamasažuokite kiekvieną pirštą, toliau pamasažuokite pėdos apatinę dalį, ypač skirkite dėmesį pėdos viduriui, teigiama, jog čia slypi širdies taškas. Vėliau tą patį atlikite su kairiąja pėda. Jei pėdos dažnai šąla, po masažo apsimaukite vilnones kojines ir eikite tiesiai į lovą.

Ar žinojote?

Kiekviena žmogaus pėda turi po 26 kaulus ( o tai sudaro ketvirtadalį žmogaus skeleto kaulų), 33 sąnarius, daugiau nei 100 sausgyslių ir raumenų.

Šaltiniai:
http://nursing.advanceweb.com/Lifestyle-for-Nurses/Health-Wellness/Your-Feet-Are-Your-Job.aspx
http://www.nursebuff.com/2015/11/nurses-feet-pain/
http://www.portsmouthfootandankle.com/blog/post/obesity-and-your-feet.html
http://www.mapi.com/ayurvedic-knowledge/massage/ayurvedic-foot-care.html#gsc.tab=0

 

Paskelbta

Kaip išgyventi naktinę pamainą ir po jos

naktis2
Lisk Feng iliustracija

Naktinis darbas labai kenkia jūsų sveikatai. Ilgą laiką dirbant naktimis didėja nutukimo, širdies ligų rizika, būdinga nuotaikų kaita, dažniau vargina virškinamojo trakto sutrikimai – vidurių užkietėjimas, diskomfortas skrandyje, didėja vėžinių susirgimų rizika, o ypač krūties vėžio.

Miego trūkumas gali didinti epilepsijos riziką, ypač žmonėms, kurie turi polinkį šiai ligai, o sergantiesiems cukriniu diabetu bei dirbant naktimis, būna sunku kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Patiriamas nuovargis po naktinės pamainos gali padidinti įtampą šeimoje, išprovokuoti konfliktus, skyrybas. Dirbantieji naktimis dažniau patenka į motorinių transporto priemonių avarijas, būdingos įvairios traumos darbe.

Tačiau nepaisant visų šių grėsmingų įspėjimų, mes ir toliau dirbame naktimis, nes naktinis darbas geriau apmokomas, nes dažnai naktinis darbas būna antras darbas norint išgyventi, nes neretai susiklosto tokia šeimyninė situacija, kai naktinis darbas būna vienintelė išeitis apskritai eiti į darbą, nes mes esam priversti dirbti šį darbą. Manau, kad priežasčių kiekvienas rastume dar daugiau. Tad ką daryti, kad sau kuo mažiau pakenktume?

Ruošiamės į darbą

Taigi, parą prieš naktinį darbą patariama būti kuo labiau fiziškai aktyviems – nueikite pasportuoti, paplaukiokite baseine, pabėgiokite, tvarkykitės namus. Fizinis aktyvumas pagerins bendrą savijautą bei paruoš kūną ilgesniam miegui prieš naktinę pamainą. Toliau siūloma rinktis vieną iš šių alternatyvų:

  • Vakare ilgai neinate miegoti, žiūrite televizorių, skaitote knygą, skambinate draugams, kurie gyvena kitoje laiko zonoje ar užsiimate kita jums miela veikla. Einate miegoti 3 val. ar vėliau, miegate kuo ilgiau dieną arba iki kol reikės eiti į darbą.
  • Einate miegoti jums įprastu metu, stengiatės pamiegoti šiek tiek ilgiau, pabudę pavalgote sočius priešpiečius, o prieš darbą dar kartą prigulate.

Darbe naktį tikrai norėsis valgyti, tad pasirūpinkite iš anksto sveikais užkandžiais. Apsilankykite sveiko maisto parduotuvėlėse prie jūsų namų bei pasidomėkite kokių sveikų užkandžių jie gali pasiūlyti. Paieškokite receptų internete. Sveikas maistas naktinės pamainos metu suteiks daugiau energijos, ištvermės bei seksis lengviau atlikti įvairias užduotis. Vėlyviesiems užkandžiams puikiausiai tiks salotos, riešutai, vaisiai, daržovės, granolos batonėliai, džiovinti vaisiai, varškė. Pirmenybę teikite maistui kuriame gausu baltymų, sudėtinių angliavandenių ir mažai riebalų. Venkite saldžių bandelių, spurgų, saldainių. Šie produktai sukelia staigų energijos antplūdį, kuris greitai atslūgsta, o vėliau kankina nuotaikos svyravimai, silpnumas.

Darbe

Mūsų kūnai gyvena dienos – nakties režimu valdomi nedidelio cirkadinio laikroduko, esančio smegenyse. Šis laikrodukas 24 valandas per parą reguliuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, virškinimą bei smegenų aktyvumą. Cirkadinis laikrodis nuolat fiksuoja kiek šviesos mes matome kiekvienu momentu. Vakare, pradėjus temti, šis laikrodis duoda smegenims signalą išskirti hormoną melatoniną, kuris organizmui liepia miegoti. Šio hormono kiekis kraujyje visą naktį išlieka gana aukštas, o ryte pradėjus švisti, jo ima mažėti ir per visą dieną išlieka žemas.

Dienos metu padidėja noradrenalino, acetilcholino – neurotransmiterių, kurie palaiko aktyvumą bei budrumą šviesiuoju paros metu. Tokie nuolatos reguliariai 24 valandas vykstantys procesai yra vadinami cirkadiniais ritmais. Dirbant naktimis organizmą verčiame dirbti ne pagal mūsų vidinį laikrodį, mes jį išbalansuojame.

Vienas iš ryškiausiai pastebimų cirkadinių ritmų rodiklių yra kūno temperatūros kitimas per parą. Labiausiai kūno temperatūra nukrinta 23-24 val bei išlieka pakankamai žema iki 4.30. Šiuo metu žmogui labiausiai norisi miego bei gali pasireikšti periferinės haliucinacijos (akies kampu gali matyti tai, ko iš tikro nėra), sunku prisiversti ką nors veikti.

naktis1
Lisk Feng iliustracija

Norėdami sušildyti kūną bei išlaikyti budrumą nakties metu, gerkite kuo daugiau šiltų gėrimų. Jei praalkote, užkąskite, stenkitės užkandžiauti dažnai, nedidelėmis porcijomis.

Kofeinas taip pat padeda išlaikyti budrumą. Saikingai mėgaukitės kava, žalia ar juoda arbata, tačiau venkite toniuojančių gėrimų antroje nakties pusėje. Gerkite pakankamai vandens, jei kankins skysčių trūkumas, dirbti seksis sunkiau.

Jei skyriuje ramu, o pacientai miega, susiraskite užsiėmimo. Vieni slaugytojai imasi gaminti tvarsliavą, kiti pertvarko vaistų spintas, treti užsiima paviršių valymu, rytojaus tyrimų išrašymu, kiti skaito knygas, mezga, neria ir t.t. Svarbu, kad užsiėmimas nebūtų monotoniškas ir dar labiau nemigdytų. Puiku, jei naktinė pamaina atlieka tam tikrus dienos darbus, juk dažnai dienos metu vos spėjame suktis.

Didžioji dalis pacientų naktį miega, tad galima daugiau laiko skirti nemiegantiems pacientams. Atsisėskime ant lovos krašto, pakalbėkime, išklausykime. Gal žmogus jaudinasi dėl operacijos, procedūros, gal jį kankina kiti klausimai. Skirtas išskirtinis dėmesys  bus didelė pagalba ne tik pacientui, bet ir kolegoms, dirbantiems dieną.

Fizinis aktyvumas taip pat padeda išblaškyti miegą. Pastebėta, jog apie 4 val ryto užeina nenumaldomas noras miegoti. Norėdami nuvyti nuovargį, pasirąžykite, atlikite paprastus tempimo pratimus, užlipkite ir nulipkite laiptais, padarykite keletą pritūpimų, pašokite klausydamiesi muzikos ausinukuose.

6.00 – 6.30 kūno temperatūra pradeda kilti. Dauguma darbuotojų, dirbančių naktimis, šiuo metu ima jausti energijos antplūdį. Tačiau ši energija yra trumpalaikė, noras miegoti bei nuovargis greitai pradeda imti viršų.

Pakeliui namo

Valio, pamaina baigėsi! Pagaliau mūsų laukia lova bei išsvajotas miegas, tačiau dar reikia saugiai grįžti į namus. Nepaisant nemiegotos nakties, organizmas, paveiktas šviesos, persijungs į dienos režimą. Norėdami sumažinti šviesos patekimą, po naktinės pamainos dėvėkite gerai tamsintus saulės akinius. Taip organizmas mažiau reaguos į dienos šviesą.

Ar pastebėjote, jog dažnai prieš pamainos perdavimą esate pilni energijos, žvalūs, tačiau sėdus prie vairo ir vykstant namo, nuovargis pradeda imti viršų?  Būna sunku susikaupti kelyje, prastėja reakcija ir orientacija. Norėdami išvengti nelaimingų atsitikimų kelyje, rinkitės viešąjį transportą arba kooperuokitės su bendradarbiais bei stenkitės visą kelią palaikyti pokalbį su vairuotoju. Prisiminkite, jog būsena po nemiegotos nakties prilygsta lengvam girtumui.

Namuose

Saugiai grįžę į namus iš karto eikite miegoti. Nesinaudokite kompiuteriais, telefonais, dirbtinė šviesa trikdo jūsų miegą. Užtamsinkite kambarį kuriame miegosite, išjunkite telefono, durų skambučio garsus. Neprošal turėti ir ausų kamštukus, niekada negali žinoti, kada koks kaimynas imsis remonto darbų savo bute.

Toliau siūlomos dvi alternatyvos:

  • Miegame nuo 9 iki 13 – 14 val., pabudę pavalgome, išeiname į dienos šviesą, gyvename įprastinį gyvenimą ir einame miegoti taip kaip visada.
  • Miegame visą dieną ir naktį, prabudę atsigeriame vandens, lengvai užkandame ir vėl miegame iki kito ryto.

Nepaisant nuovargio ir pastangų užmigti dieną, cirkadinis laikrodis dirbs savo režimu, o 12 – 13 val kūno temperatūra pasieks patį piką. Šiuo metu organizmas gali duoti signalą, jog nori į tualetą bei apskritai seksis sunkiau miegoti. Nuo 14 – 17 val kūno temperatūra vėl nežymiai nukrinta. Šis jausmas pažįstamas daugeliui, kai po pietų užeina nenumaldomas noras pagulėti. Išnaudokite šį laiką papildomam miegui, jei tik yra tokia galimybė.

Ir dar, niekada nenaudokite alkoholio kaip migdomųjų. Taip, jis gali padėti užmigti, tačiau sutrikdo miego ritmą, tad pabudę nesijausite pakankamai pailsėję ir žvalūs.

Kaip išlaikyti pusiausvyrą šeimoje?

naktis
Lisk Feng iliustracija

Slaugytojai, dirbantys naktimis, dažnai jaučiasi izoliuoti bei atskirti nuo šeimos ir draugų. Dirbant kelias naktis iš eilės pasitaiko situacijų, jog su šeimos nariais tenka nesimatyti po kelias paras arba tik paskubomis prasilenkti. Arba situacija – vyras su vaikais ruošiasi iškylai gamtoje, o mamą kankina nuovargis po naktinės pamainos, miego trūkumas, apatija, prasta nuotaika, norisi tik gulėti lovoje ir nieko neveikti. Tokios situacijos dažnai baigiasi konfliktais, santykių ir pareigų aiškinimusi, atsiranda įtampa. Nepalankus psichologinis klimatas šeimoje, paveikia ir vaikus, vaikai gali imti pradėti kaltinti save. Labai svarbu kalbėtis su savo vaikais bei paaiškinti, kodėl mamytė ar tėvelis jų prieš naktį neapkamšo ir nepaskaito pasakos, kodėl mamytė ar tėvelis turi būtinai pamiegoti dieną ir jiems būtina ramybė. Svarbu, kad abu tėvai skirtų kokybiško laiko savo vaikams, kad vienas kitą pavaduotų tada, kai vienas iš jų dirba. Norėdami atkurti santykius su sutuoktiniu, partneriu, iš anksto susiplanuokite pasimatymus, kur galėtumėte pabūti vieni, pasikalbėti, nuveikti kažką įdomaus. Svarbu nenuleisti rankų, juk vežimas važiuoja keturiais ratais, taip ir šeimoje kiekvieno nario pastangos yra būtinos, norint išlaikyti puikius santykius.

Numigti darbe?

Daugelis gydymo įstaigų savo darbuotojams draudžia miegoti naktinės pamainos metu. Turime būti žvalūs, darbingi, visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Tačiau daugybė studijų atskleidė, jog yra tiesioginis ryšys tarp medicinos darbuotojų nuovargio bei nesugebėjimo tinkamai atlikti savo užduotis, o dėl to gali atsirasti įvairiausių klaidų – neteisingai dozuojami vaistai, supainiojami vaistai, nepastebimi reikšmingi paciento sveikatos būklės pokyčiai, neteisingai interpretuojami tyrimai, atsiranda grėsmė susižaloti aštriais įrankiais, adatomis, nepakankamai rūpinamasi dezinfekcija ir infekcijos kontrole.

Daugiau nei prieš 10 metų, NASA tyrimai atskleidė, jog 40 minučių miegas pilotams ir astronautams 34 proc.pagerina gebėjimus atlikti įvairias užduotis bei 54 proc. padidina budrumą. O  6 minučių miegas gerina atminties darbą. Tad kai kurios užsienio gydymo įstaigos yra įteisinusios 15-20 minučių miego poilsį slaugytojams, tikima, jog tai pagerina ne tik darbuotojų sveikatą, bet ir pacientų saugumą.

Šaltiniai:
http://everynurse.org/survival-tips-nurses-working-night-shift/
https://www.betterhealth.vic.gov.au/health/healthyliving/shiftwork
http://lifeinthefastlane.com/top-10-tips-surviving-nightshift/
http://shiftworker.tripod.com/crhythm.html
http://ccn.aacnjournals.org/content/28/6/12.full
Paskelbta

Apie vitaminą D

10

Deja, vasara baigėsi, saulės spinduliai vis rečiau mus pasieks, o odoje mažiau gaminsis vitamino D. Manoma, jog per vasarą sukauptos vitamino D atsargos lapkričio pradžioje visiškai išsenka, tad dabar pats metas pasirūpinti, kad šio vitamino mūsų organizmas gautų nuolat.

 Jei anksčiau buvo pabrėžiama vitamino D svarba kūdikiams, siekiant išvengti rachito, tai šiandien akcentuojama, jog šis saulės vitaminas gyvybiškai reikalingas visų amžių žmonių grupei.  Vitaminas D svarbus ne tik kaulų stiprumui, tačiau ir mūsų  imuninei sistemai. Teigiama, jog jo dėka galime apsisaugoti  net nuo vėžio.

Vitaminas D į mūsų organizmą atkeliauja trimis keliais:

  • sintetinamas iš cholesterolio ir ultravioletinių spindulių
  • gaunamas su augaliniu, gyvūniniu maistu
  • vartojant vitaminus.

Vitaminas D turi praeiti kelis etapus, kad taptų aktyvus. Pirmiausia kepenyse jis paverčiamas į kalcidiolį arba 25(OH)D, tokiu pavidalu jis kaupiamas žmogaus organizme. Vėliau inkstuose jis paverčiamas į kalcitriolį arba 1,25(OH)2D. Tai aktyvi vitamino D forma.

Vitamino D funkcijos

Geriausia žinoma vitamino D reikšmė kalcio ir fosforo apykaitoje. Aktyvioji vitamino D forma – kalcitriolis patenka į kraujotaką ir keliauja į plonąją žarną bei kaulus. Plonojoje žarnoje kalcitriolis jungiasi su vitamino D receptoriais bei aktyvinami vitamino D genai, tai didina kalcio ir fosforo absorbciją žarnyne. Kalcitriolis taip pat stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš inkstų, tad jo mažiau išsiskiria su šlapimu. O taip pat kalcitriolis kauluose veikiamas parathormono iš kaulų į kraujo sistemą išskiria kalcio ir fosforo. Sumažėjus kaulų tankiui, vitaminas D padeda mobilizuoti kaulinį audinį. Dėka vitamino D palaikoma kalcio ir fosforo homeostazė, o kalcio koncentracija kraujyje išlieka normali, net jei su maistu jo gauname per mažai.

Vitaminas D veikia kaip steroidinis hormonas ir sąveikauja su baltymais bei skatina arba slopina genų transkripciją audiniuose. Kalbant paprastai, vitamino D pagalba įjungiami arba išjungiami tam tikri genai, o tai sukelia pokyčius ląstelėse. Manoma, jog sumažėjęs vitamino D kiekis turi įtakos vėžio, diabeto, autoimuninių ligų, infekcijų atsiradimui bei pažintinių funkcijų mažėjimui.

Vitaminas D taip pat atlieka neuroprotekcinę funkciją, reguliuoja nervinių ląstelių augimą bei jų toksiškumą.

 Daugybė tyrimų, atliktų slaugos namuose, parodė, jog vitamino D ir kalcio papildų vartojimas, žymiai sumažino senyvo amžiaus žmonių kaulų lūžių skaičių, susijusių su kritimais.

Menopauzinio amžiaus moterims kalcio ir vitamino D papildai šiek tiek padidino šlaunikaulio tankį, tačiau padidino riziką atsirasti inkstų akmenims.

Kiti tyrimai parodė, jog pacientams, sergantiems vilklige, padidinti vitamino D kiekiai sumažino uždegimą.

Kenčiantiems nuo chroniško skausmo, vitaminas D sumažino skausmą bei pagerino miego kokybę.

Didelės dozės vitamino D suleistos į raumenis, po 12 savaičių sergantiems tuberkulioze padėjo greičiau priaugti svorio, stebėtas mažesnis tuberkuliozės išplitimas į kitus organus bei 50 proc. sumažėjo tuberkuliozinės kavernos plaučiuose.

O taip pat pastebėta, jog vitamino D vartojimas pagerino bendrą savijautą, raumenų funkciją bei gliukozės toleranciją viršsvorio turintiems bei nutukusiems pacientams.

Vitamino D trūkumas

 Vitamino D stygius dažniau pasireiškia:

  • Tamsesnę odą turintiems žmonėms
  • Vegetarams
  • Vyresnio amžiaus žmonėms
  • Turintiems viršvorio ar nutukusiems
  • Gyvenantiems šaltesnio klimato juostose
  • Praleidžiantiems saulėje mažiau nei 15 min.

Vitamino D trūkumas yra žymiai dažnesnis reiškinys nei jo perdozavimas. Vienas dažniausių pažeidimų, atsirandančių vaikams dėl šio vitamino trūkumo – rachitas, kuomet vaikams sulėtėja augančių kaulų mineralizacijos procesas. Pastebėta, jog rachitas po truputį plinta, tam įtakos turi mažiau judrus gyvenimo būdas, retesnis buvimas saulėje, ilgas sedėjimas prie kompiuterių, televizorių.

Visiškas riebalų vengimas maiste taip pat didina riziką vitamino D nepakankamumui. Tai yra riebaluose tirpstantis vitaminas, tad žmonės suvartojantys mažiau riebalų, mažiau absorbuos vitamino D.

Vyresniems žmonėms dėl vitamino D trūkumo gali atsirasti osteomaliacija ir osteoporozė. Šios ligos, kaip ir rachitas, pakenkia kaulinį audinį. Osteomaliacijos atveju kaulų tankis sumažėja dėl tam tikrų kaulinių audinių, kurie yra rezistentiški vitaminui D. Tai sukelia skausmingus pseudolūžius, dėl jų atsiranda raumenų silpnumas ir kaulų įtempimas, o taip pat padidėja lūžių rizika. Osteoporozė – tai kaulų retėjimo liga. Ši liga yra susijusi su amžiumi, ypač paplitusi tarp menopauzinio amžiaus moterų. Osteoporozę sukelia daugybė faktorių, tačiau labiausiai tikėtina, jog ji susijusi su prasta medžiagų apykaita bei vitamino D trūkumu.

Kokiomis dar ligomis grasina vitamino D trūkumas?

  • Demencija – žurnalas Neurology pasidalino 2014 metų atliktu tyrimu, kuris atskleidė, jog vyresni žmonės, kenčiantys nuo vitamino D trūkumo, yra didesnėje rizikoje susirgti tam tikros rūšies demencija, tame tarpe ir Alzheimerio liga. Ekspertai tiksliai nežino, kaip vitaminas D tiesiogiai susijęs su demencija, bet manoma, jog dauguma smegenų ląstelių turi vitamino D receptorių, kurie susijungę su vitaminu D, skatina nervinių ląstelių augimą. Be to, optimalus vitamino D kiekis, skatina išsiskirti tam tikras chemines medžiagas smegenyse, kurios padidina neuroglijų našumą, gydant pažeistas smegenų ląsteles. Sveika subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, aktyvus socialinis gyvenimas taip pat mažina demencijos riziką.
  • Prostatos vėžys – 2014 metais išspausdinta studija žurnale „Clinical Cancer Research“ atrado ryšį tarp žemo vitamino D kiekio kraujyje bei agresyvaus prostatos vėžio tiriant europiečius –amerikiečius bei afrikiečius – amerikiečius. Tai liga, kuri dažniausiai diagnozuojama vyrams, kurių amžiaus vidurkis apie 66 metai.
  • Erekcijos sutrikimai – 2014 metų studija išspausdinta „Journal of sexual medicine“ atskleidė, jog vyrai, kuriuos kankina sunkūs erekcijos sutrikimai turi žymiai mažesnius vitamino D kiekius kraujyje, nei tie, kuriems pasireiškė tik nedideli erekcijos sutrikimai. Tai vienas dažniausių seksualinių sutrikimų vyrų tarpe, dažnai lydimas kitų ligų – diabeto, aukšto kraujospūdžio, prostatos vėžio.
  • Šizofrenija – žmonėms, kuriems trūksta vitamino D, yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti šizofrenija, nei tiems, kuriems šio vitamino trūkumo nėra. Taip patvirtino 2014 metų studija žurnale „Journal of clinical endocrinology and metabolism“, kuris rėmėsi 19 skirtingų studijų.
  • Širdies ligos – vitamino D trūkumas sąlygoja sunkesnes širdies ligų išeitis, taip teigiama American college of cardiology atliktame tyrime.

Kaip gauti vitamino D?

Vienas lengviausių ir efektyviausių būdų gauti vitamino D – išeiti į lauką ir pabūti saulėje. Tačiau kad vitaminas tikrai imtų gamintis, turėtų būti atidengta ne mažiau kaip 40 proc.kūno, o saulėje pabūti 10-20 minučių šviesesnę odą turintiems žmonėms ir ne mažiau 60 minučių – tamsesenę. Po saulės vonių nepatartina odos trinti grubia kempine ar naudoti daug muilo. Apsauginiai kremai nuo saulės taip pat užblokuoja vitamino D gamybą odoje. Tad geriausia išeitis –  mėgautis saule po truputį, saikingai, o rekomenduojamą laiką išdalinti į kelis etapus. Taip apsisaugosime nuo odos nudegimų bei bus mažiau pavojų susirgti odos vėžiu.

Kitas būdas gauti vitamino D – vartoti maisto produktus, kuriuose natūraliai yra vitamino D. Vitaminu D yra turtingos laukinės žuvys – silkė, lašiša, skumbrė, upėtakis. Taip pat reikėtų įtraukti į savo valgiaraštį galvijų kepenis, kiaušinius, sardines, tuną, grybus. Tačiau yra paskaičiuota, jog su maistu vitamino D gauname tik 10 -20 proc. reikalingo kiekio. Tad geriausia išeitis šaltuoju periodu vartoti žuvų taukus ar vitamino D papildus.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Kartais vitamino D kiekis išreiškiamas tarptautiniais vienetais (TV): 1 mikrogramas cholekalciferolio (vitamino D 3) atitinka 40 TV – tarptautinių vienetų. Jei žmogus retai būna saulėje, dozė gali būti didinama iki 20 mikrogramų per dieną.

Pagal 2012 m. Europos maisto saugos tarnybos pateiktoje nuomonėje nurodoma, jog didžiausia leistina vitamino D norma suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias bei žindančias moteris, yra 100 mikrogramų per dieną.

Profilaktinė vitamino D3 dozė vaikams 400 – 1000 TV. Vaikams iki 10 metų vaikams idealiausia gauti  žuvų taukus.

Norint sužinoti vitamino D kiekį organizme, atliekamas kraujo tyrimas, kurio metu nustatomas 25-hidroksivitamino D kiekis kraujo serume. Jei jo kiekis mažesnis nei 30 nmol/l, laikoma, jog organizme trūksta vitamino D. Optimaliausias kiekis – 50 nmol/l.

Paskelbta

Kiaušidžių vėžys. Ką būtina žinoti kiekvienai?

moteris

Lietuvoje kasmet 400- 450 moterų suserga kiaušidžių vėžiu. Ši liga dažnai vadinamas tyliuoju žudiku, nes neturi jai specifinių požymių, o moterys apie ją dažnai sužino pavėluotai. Daugiau nei pusė kiaušidžių vėžio atvejų nustatoma tik III-IV stadijoje. Šiai ligai pažaboti nėra sukurtos efektyvios patikros, kuri leistų sumažinti tikimybę susirgti kiaušidžių vėžiu, tad moterims lieka vienintelė išeitis – reguliariai lankytis pas ginekologą bei stebėti savo savijautą. 

Kiekviena, bet kokio amžiaus moteris, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos 8 požymius, kurie gali būti kiaušidžių vėžio simptomai: 

  • Nuolatinis diskomfortas pilve (dujų susikaupimas, nevirškinimo jausmas, spaudimo jausmas, pilvo pūtimas, spazmai ) ar skausmas;
  • Pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, dažnas šlapinimasis;
  • Apetito praradimas;
  • Pilnumo jausmas net ir po lengvų užkandžių;
  • Svorio padidėjimas ar sumažėjimas be aiškios priežasties;
  • Kraujavimai iš makšties ne menstruacijų metu;
  • Spaudimas dubenyje (tarsi norėtųsi nusišlapinti ar pasituštinti visą laiką);
  • Nuolatinis nugaros ar kojų skausmas.

Tad apie viską nuo pradžių.

Kas yra vėžys?

Mūsų kūnai sudaryti iš daugybės skirtingų ląstelių, kurios auga ir dalijasi, tam, kad būtų užtikrinta organizmo sveikata. Kai ląstelė pasensta ar yra pažeidžiama, ji miršta, o jos vietą pakeičia nauja ląstelė.

Kartais ląstelės DNR pakinta ar yra pakenkiama, tuomet atsiranda mutacijos, kurios įtakoja normalų ląstelės augimą bei dalijimąsį. Ląstelė nebemiršta, kaip turėtų, o naujos ląstelės pradeda augti ten, kur jų nereikia. Atsiradusios papildomos ląstelės suformuoja audinių masę – auglį. Vėžiu vadinamas procesas, kuomet pakitusios ląstelės nekontroliuojamai dalijasi bei plinta į kitus organizmo audinius.

Apie kiaušides

Kiaušidės – tai poriniai, ovalios formos moters lyties organai, esantys apatinėje pilvo dalyje, mažajame dubenyje, po vieną kiaušidę iš gimdos kairės ir dešinės pusės. Kiaušidėse bręsta moteriškos lytinės ląstelės- kiaušinėliai bei gaminami moteriški hormonai – estrogenas ir progesteronas, o taip pat šiek tiek vyriškųjų hormonų – testosterono.

ovaries

Kiaušidės yra sudarytos iš 3 pagrindinių ląstelių:

  1. Epitelinių ląstelių – šios ląstelės gaubia kiaušides.
  2. Germinogeninių ląstelių – šios ląstelės randamos kiaušidės viduje, kurios atsakingos už kiaušinėlių gamybą.
  3. Stromalinių ląstelių – iš šių ląstelių sudarytas struktūrinis audinys, palaikantis kiaušides kartus bei išskiriantis hormonus.

Kiekviena šių ląstelių gali peraugti į skirtingo tipo navikus. Kiaušidžių navikai gali būti gerybiniai (nevėžiniai) ir piktybiniai (vėžiniai). Piktybiniai navikai gali išplisti (metastazuoti) į kitas kūno dalis. 90 proc. kiaušidžių vėžių yra epiteliniai. Jie prasideda iš epitelinių ląstelių, dengiančių Falopijaus vamzdį ar kiaušidę.

Rizikos faktoriai

Manoma, jog egzistuoja tam tikri rizikos faktoriai, kurie gali įtakoti kiaušidžių vėžio atsiradimą:

  • Moters amžius – su amžiumi rizika susirgti kiaušidžių vėžiu didėja, tai dažna 50-79 metų amžiaus moterų liga.
  • Paveldimumas – esate didesnėje rizikoje, jei artimas kraujo ryšiu giminaitis sirgo krūties vėžiu apie 50 metus ar kiaušidžių vėžiu bet kokiame amžiuje.
  • Reprodukcinė istorija – dažniau serga negimdžiusios moterys ar tos, kurios sunkiau pastojo.
  • Pakaitinė  hormonų terapija didina riziką susirgti kiaušidžių vėžiu.
  • Etniškumas –Rytų Europos žydės moterys yra didesnėje rizikoje susirgti šia liga.
  • Endometriozė – ši liga taip pat priskiriama prie rizikos faktorių.

Šie rizikos faktoriai gali įtakoti epitelinio kiaušidžių vėžio atsiradimą, kitų rūšių kiaušidžių vėžio rizikos faktoriai nėra žinomi.

Genų mutacijos

Kiekvienas turime BRCA1 ir BRCA2 genus, kurie žinomi kaip auglių supresoriai. Šių genų mutacijos siejamos su krūties bei kiaušidžių vėžio paveldimumu.

Moterims, kurioms nustatomas teigiamos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos yra didesnėje rizikoje susirgti tiek kiaušidžių, tiek krūties vėžiu. Paprastai, moterims, turinčioms  teigiamas šių genų mutacijas, gali išsivystyti krūties vėžys jaunesniame amžiuje, o kiaušidžių vėžys – vėlesniame amžiuje. Tam tikrose populiacijose BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos paplitusios labiau – tai tarp rytų Europos žydų ( rizika 1 iš 40), Kanados prancūzų, Islandijos bei Danijos populiacijų.

Kaip liga pasireiškia?

Kiaušidžių vėžys vadinamas tyliuoju moterų žudiku. Ši liga neturi jai būdingų specifinių požymių, ligos požymiai yra neryškūs ir dažnai priskiriami kitiems negalavimams. Tokius pačius pojūčius moterys gali justi sirgdamos ir kitomis ligomis. Tačiau į aukščiau išvardytus požymius būtina atkreipti dėmesį jei šie požymiai yra:

  • Dažni – kartojasi daugiau nei 12 kartų per mėnesį.
  • Nuolatiniai – tai tęsiasi daugiau nei 3 savaites.
  • Nauji – anksčiau nieko panašaus nejautėte ir prasidėjo pastaruoju metu.

Tokiu atveju būtina kuo skubiau apsilankyti pas ginekologą ir atlikti išsamius tyrimus.

Kaip liga diagnozuojama?

Esant įtarimams dėl kiaušidžių vėžio būtina:

  • Išsami ginekologinė apžiūra
  • Transvaginalinė ar pilvo echoskopija
  • CA-125 kraujo tyrimas

Šie tyrimai efektyviausi, kai atliekami kombinuotai. Gydytojas taip pat gali paskirti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimą, tačiau kiaušidžių vėžys diagnozuojamas tik atlikus biopsiją chirurginės operacijos metu.

Kas yra CA-125?

Tai yra baltymas, kurį gamina tam tikros rūšies kiaušidžių vėžys. Nežymiai CA-125 gali padidėti esant tam tikros būsenoms:

  • Endometriozei
  • Fibroidams
  • Dubens uždegiminėms ligoms
  • Nėštumui

CA-125 nėra tikslus kiaušidžių vėžio žymuo, jis gali rodyti tik uždegimą mažojo dubens srityje. Ankstyvose kiaušidžių vėžio stadijose šis žymuo padidėja tik pusei sergančiųjų moterų. Vėlesnėse vėžio stadijose šis žymuo būna padidėjęs 90 proc. sergančiųjų. Šis žymuo taip pat atspindi gydymo efektyvumą, sergant kiaušidžių vėžiu. Normos riba- 0–35 KU/l (arba U/ml).

Kiaušidžių vėžio stadijos

Kiaušidžių vėžio stadijos, kaip ir kitų vėžių, priklauso kiek jis išplito nuo pirminio pažeisto organo.

I stadija: vėžys yra tik kiaušidėse.

II stadija: vėžys išplito į gimdą, kiaušintakius, šlapimo pūslę, riestinę žarną ar kitus dubens organus.

III stadija: vėžys išplito už dubens organų ir/ar į limfinius mazgus.

IV stadija: vėžys išplito į tolimuosius organus kaip kepenis ar plaučius.

Jei kiaušidžių vėžys nustatomas ankstyvose stadijose, 90 proc.atvejų yra išgydoma. Deja, dažnai šis vėžys diagnozuojamas vėlyvose stadijose, kadangi neturi savo ligai specifinių požymių.

Gydymas

Patvirtinus kiaušidžių vėžio diagnozę, paprastai gydymas prasideda chirurgine operacija. Jos metu pašalinamos kiaušidės, gimda, kiaušintakiai ir gimdos kaklelis. Dažnai pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Toliau gydoma radioterapija ar chemoterapija, o kartais taikomi abu šie metodai, priklausomai nuo vėžio stadijos.

Profilaktika

  • Du kartus per metus kiekviena moteris privalo apsilankyti pas savo ginekologą, esant aukščiau paminėtiems simptomams, prašykite tikslesnio ištyrimo, ypač jei jūsų giminėje buvo sergančiųjų krūties ar kiaušidžių vėžiu.
  • Manoma, jog moterys, kurios 5 ir daugiau metų vartoja oralinius kontraceptikus, rečiau suserga kiaušidžių vėžiu, tačiau kontraceptikai su dideliu estrogenų kiekiu padidina riziką susirgti krūties vėžiu 20-49 metų moterims. Kontraceptikai su mažesniu estrogenų kiekiu, krūties vėžio rizikai įtakos neturi (breastcancer.org).
  • Valgykite kuo daugiau daržovių. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad moterys su kiaušidžių vėžio diagnoze valgančios daug daržovių (išskyrus bulves)  išgyveno penkis ir daugiau metų. Ypač naudingi brokoliai, kopūstai bei kalafiorai.
  • Manoma, jog gausus pieno produktų vartojimas taip pat neigiamai veikia sergančias kiaušidžių vėžiu moteris. Rizika anksti mirti padidėja 30 proc. Taip pat pastebėta, jog dažniau kiaušidžių vėžiu suserga tos moterys, kurių mityboje vyrauja riebalai.
  • Pasak, American Journal of Clinical Nutrition, 2010, moterys kurios vartoja daug perdirbtos mėsos –dešrų, dešrelių, yra didesnėje rizikoje susirgti vėžiu. Įtraukus į valgiaraštį žuvį, rizika susirgti vėžiu, mažėja.
  • Reguliariai sportuokite. Sportas stiprina imuninę sistemą, gerėja kraujotaka, laikysena, mažiau galimybių antsvoriui, tačiau svarbu atminti, jog per didelis fizinis krūvis alina imuninę sistemą, tad svarbu saikas.
  • Išsimiegokite. Naktinės pamainos, neišsimiegojimas didina riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu. Miego metu išsiskiria hormonas melatoninas, kuris pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, jo dėka apsaugomos ląstelės nuo pažeidimų. O taip pat melatoninas mažina estrogeno gamybą kiaušidėse. Esant miego trūkumui mažėja melatonino kiekis, o tuo pačiu organizme didėja estrogenų kiekis. Didelis estrogenų kiekis jau savaime yra rizikos faktorius atsirasti krūties ar kiaušidžių vėžiui.
  • Išmokite susidoroti su stresu. Stresas didina riziką susirgti vėžiu. 2013 metais Teksaso mokslininkai atrado vėžinių ląstelių baltymą, kurį pavadino Src. Tai yra normalus genas, tačiau susijungęs su streso hormonais tampa onkogenu ir atakuoja mūsų silpniausias vietas.

DONATE NOW

Paskelbta

Šypsenos terapija

Šypsena – tai laimė, kurią surasi po savo nosimi. ~Tom Wilson

Ausys pagauna malonų garsą, akys išvysta seniai matytą mielą draugą, ranka jaučia kitos rankos švelnų prisilietimą, o visa ši informacija keliauja į kairiąją smilkininę smegenų dalį, tam, kad būtų įjungti du veido raumenys, atsakingi už šypseną – didysis žandikaulio raumuo, kuris slypi skruostuose bei pakelia lūpų kampučius į viršų, bei akies žiedinis raumuo, kurio pagalba akių išorinėje pusėje susimeta „žąsies kojelė“. Visas šis procesas teužtrunka nuo 2/3 – 4 sekundžių, tačiau mums, žmonėms, ši akimirka be galo svarbi ir maloni.

Devyniolika šypsenų

Būtent tiek šypsenų atmainų suskaičiavo psichologai. Iš jų net aštuoniolika šypsenų laikoma nenuoširdžiomis, tačiau žmonių santykiuose jos labai naudingos. Šios šypsenos tampa puikiomis kaukėmis kasdieniniame gyvenime. Žmonės šypsosi ne tik iš laimės, bet ir iš mandagumo, baimės, noro pritapti.

Pačia tikriausia šypsena vadinama Diušeno (Duchenne) šypsena. Ji pavadinta prancūzų anatomo Guillaume Duchenne garbei, kuris tyrinėjo žmonių emocines išraiškas, stimuliuodamas veido raumenis elektros srove. Kalbama, jog ši technika buvusi labai skausminga, o tyrinėtojas  savo bandymo objektais rinkosi myriop nuteistus nusikaltėlius. 1862 m. jis rašė, jog mes galime priverstinai nusišypsoti, pakeldami lūpų kampučius, tačiau žiedinis akies raumuo susitraukia tik “kai mūsų sielą aplanko malonios emocijos”. Tikrosios nesuvaidintos šypsenos metu ne tik pakyla burnos kampai, bet ir truputį prisimerkia akys, jų kertelėse susimeta vadinamosios juoko raukšlelės, kilsteli viršutinė skruostų dalis, o veide atsispindi džiaugsmas. Manoma, jog žiedinio akies raumens veiklos beveik neįmanoma valdyti valios pastangomis.

Šypsokitės, kad būtumėte laimingi

Mokslininkai nuo senų laikų žino, jog mūsų emocijos neatsiejamos nuo fiziologinių pakitimų organizme – išgyvenant stiprias emocijas pakinta daugelio organų ir sistemų veikla, susitraukia kraujagyslės, širdis ima plakti dažniau ir t.t. Tačiau ne taip seniai sužinota, jog mūsų smegenys kreipia dėmesį į tai, ką atlieka mūsų kūnas, o tai suformuoja atitinkamas emocijas. Šis atradimas buvo pavadintas “veido grįžtamąja hipoteze”. T.y. smegenys jaučia tam tikrų veido  raumenų susitraukimą ir tai interpretuoja: “aš esu laimingas”. Jei šypsenos raumenys nesusitraukia, tai interpretuojama: “aš esu nelaimingas”. Tad jei jaučiatės prislėgti, prisiverskite nusišypsoti, o jei tai padaryti sunku, psichologai pataria atlikti štai tokį paprastą pratimą:

 Sukąskite pieštuką taip, kad jis atsidurtų lygiagrečiai su lūpomis ir stenkitės dantimis jį išlaikyti. Jūsų išraiška įgaus kažką panašaus į šypseną, tikėtina, jog  smegenys išskaitys, jog jūs esate šiuo metu laimingas.

Šypsenos privalumai

Šypsena – galingas įrankis. Dauguma žmonių galvoja, jog jei mes šypsomės, vadinasi esame laimingi, tačiau galima perfrazuoti ir kitaip – mes esame laimingi, nes šypsomės. Pasak Mark Stibich, Kolumbijos universiteto konsultanto bei “Ilgaamžiškumo vadovo” autoriaus, šypsotis būtina, nes:

  • Kai šypsomės, tampame patrauklesni kitiems.
  • Šypsena pakelia nuotaiką, net jei esate prastos nuotaikos, pasistenkite šypsotis, tai pagerins savijautą.
  • Šypsena yra užkrečiama. Įrodyta, jog tie, kurie šypsosi dažniau, turi daugiau draugų. Šypsena pritraukia žmones.
  • Šypsena mažina stresą. Stresas beveik visada palieka pėdsakus mūsų veiduose, tačiau dažnai šypsantis nuovargio žymės veide mažėja.
  • Šypsena stiprina imuninę sistemą, tai paremta atsipalaidavimu.
  • Šypsantis gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas.
  • Šypsantis išsiskiria endorfinai ir serotoninas, o tai mažina skausmą, suteikia laimės.

 Jei jaučiatės puikiai, praneškite tai kitiems savo šypsena, jei nuotaika prasta, prisiverskite nusišypsoti arba atlikite pratimą su pieštuku. Veide atsiradusi šypsena nusiųs signalą smegenims, jog jūs  esate laimingas, tikėtina, jog tokiu ir tapsite.

Išmokite vidinės šypsenos

Būdami slaugytojai savo darbe nuolat patiriame daugybę stresų, neigiamų emocijų, matome žmonių kančias, skausmą, mirtį, tad nuolat būti geros nuotaikos ir šypsotis, deja,  ne visada pavyksta. Sunkios emocinės situacijos, prasta nuotaika dar labiau didina streso lygį, o prislėgta nuotaika tarsi virusas gali paplisti ir tarp kolegų. Tad ką daryti? Išmokite vidinės šypsenos, o tai visai nesudėtinga.

Susiraskite ramią vietą, patogiai įsitaisykite ir užmerkite akis. Pabandykite nusišypsoti. Tai padaryti gali būti sunku, atrodyti nenatūralu, tačiau pabandyti verta. Kai veidą papuoš šypsena, tuomet įjunkite savo vaizduotę ir pabandykite nusišypsoti savo nosiai, įsivaizduokite, jog nosis jums taip pat nusišypso. Nusišypsokite savo ausų galiukams ir įsivaizduokite, jog ausys jums taip pat šypsosi. Vėliau keliaukite žemyn ir šypsokitės krūtinei, pilvui, šlaunims, keliams ir net kiekvienam kojos pirštui, neskubėkite, sulaukite, kol jie jums irgi „nusišypsos“. Tada keliaukite savo nugara, rankomis ir kiekvienu rankos pirštu. Jauskite jų šypseną.

Kai visą kūną apgaubs šypsena, pailsėkite truputėlį. Pajuskite savo viduje šypseną. Kuo dažniau tai praktikuosite, tuo lengvesnė ims atrodyti ši technika. Tai puikus būdas pasikrauti geromis emocijomis bei atsikratyti streso.

Jei nori būti laimingas, tai būk.~L. Tolstojus

 

Paskelbta

Apie slaugytojų mitybą

Atėjus naujiems metams neretai sau pasižadame – pradėsiu sportuoti, mokytis, mesiu svorį, daugiau laiko skirsiu šeimai, vaikams, knygoms  ir t.t. O aš noriu palinkėti kiekvienam iš mūsų labiau rūpintis savimi, savo sveikata, nes tik būdami sveiki ir laimingi, mes daugiau džiaugsmo galime suteikti savo artimiesiems. O pradėti siūlau nuo teisingesnės mitybos savo darbo vietoje, tad šį kartą apie tai.

JAV mitybos specialistai pastebi, jog didžioji dalis slaugytojų darbo metu valgo nepakankamai. Dauguma praleidžia valgymo laiką, dienos metu suvartoja ypač mažai naudingo maisto, tačiau grįžę namo, alkio vedami valgo viską iš eilės.

Dirbdami neretai savo alkį malšiname maisto produktais, turinčiais daug angliavandenių – saldainiais, bandele ar torto gabaliuku. Toks maistas greitai absorbuojasi ir pakelia gliukozės lygį kraujyje, tačiau gauta energija greitai išsivadėja, o žmogus po valandos vėl nori valgyti, jaučiasi pavargęs ir neretai blogos nuotaikos. Tyrimai rodo, jog laikui bėgant tokie gliukozės pakilimai ir nusileidimai skatina organizmą kaupti riebalus, iškraipo sotumo suvokimą, o tai tiesiausias kelias į persivalgymą, viršsvorį ar diabetą.

Prasti mitybos įpročiai būdingi daugeliui užimtų žmonių, tačiau slaugytojams būdinga tai, jog jie pirmiausia rūpinasi kitais, o galiausiai tik savimi, teigia Gary Scholar knygos „“Fit Nurse: Your Total Plan for Getting Fit and Living Well“. Dažnas slaugytojas dirba kelias pamainas, iš vieno darbo skuba į kitą, budi namuose,  o tai užkerta kelią normaliam maitinimuisi. Be to, pacientai ir jų artimieji neretai „atsidėkoja“ slaugytojams įvairiais saldumynais, kuriais dažnai ir užkemšame savo skrandžius . G. Scholar slaugytojų darbą lygina su maratono bėgikais, tačiau „esti vienas skirtumas, slaugytojai tam nesitreniruoja ir nėra tam rengiami.“

Tyrimai rodo, jog žemas gliukozės kiekis kraujyje pablogina dėmesio koncentraciją, judesių koordinaciją, sunkiau įsimename informaciją,suprastėja regėjimas, o tai  atsiliepia darbo kokybei. Jei slaugytojas nesugeba sukaupti dėmesio, atsiranda įvairiausios klaidos, o tai ypač pavojinga mūsų darbe. Alkis veikia ir mūsų nuotaiką, tampame irzlesni, nesugebame susidoroti su stresinėmis situacijomis.

Mitybos specialistai teigia, jog norėdami dirbti efektyviai, užimti žmonės turėtų maitintis reguliariai, rinktis nedideles, subalansuotas porcijas bei sveikus užkandžius. Patariama valgyti kas dvi – keturias valandas, kai daug dirbame. Shawn M. Talbott amerikiečių maisto biochemikas, turintis darbo patirties su atletais teigia, jog slaugytojai apie savo mitybą turėtų galvoti tarsi apie intraveninę lašinę, kuri nuolat tiektų organizmui būtinų maisto medžiagų ir energijos, kad kūnas ir smegenys funkcionuotų be jokių svyravimų. Valgant tinkamą maistą, smegenys mažiau reikalaus saldumynų ar kitų paprastųjų angliavandenių. O tai užkirs kelią svorio didėjimui. Be to, reguliari ir pilnavertė mityba išsaugos slaugytojų budrumą, pagerins gebėjimą susidoroti su stresu bei užkirs kelią prastai nuotaikai, kurią išprovokuoja gliukozės svyravimai.

Štai keletas mitybos specialistų patarimų:

  1. Turėkite sveiko maisto „slėptuves“ rankinėje, kišenėje, automobilyje, stalčiuje, spintelėje. Skardinė tuno, sūrio riekelė, rupių miltų duoniukai, švieži ir džiovinti vaisiai, jogurtas – tai maistas, tinkamas užkandžiams ir aprūpinantis organizmą ilgalaike energija. Tačiau atminkite, nuolatinis kramsnojimas tiesiausias kelias į persivalgymą. Geriausia, jei užkandis telpa į 100 – 200 kalorijų ribas. Visai nebloga išeitis – ruošiantis į darbą susipakuoti maistą į atskirus paketus, skaičiuojant kalorijas, o vėliau darbe pamainos metu valgyti tam tikrais laiko intervalais.
  2. Angliavandenius vartokite kartu su baltymais ir šiek tiek riebalų. Vartojant vien angliavandenių gliukozės kiekis greitai kyla ir staigiai krinta. Mitybos specialistams labiau patinka lėtesnis kilimas ir lėtas leidimasis žemyn, o tai pasiekiama vartojant angliavandenius, kurie užtikrina energiją, su baltymais, kurie palaiko energiją, suteikia pilnumo jausmą bei išjudina neurotransmiterius, atsakingus už mūsų budrumą. Rinkitės obuolį ir sūrio gabalėlį arba rupios duonos riekelę su riešutų sviestu. Jei  po ranka,deja, tik saldumynai, rinkitės tuos, kuriuose yra riešutų.
  3. Scholar pataria savo lėkštę padalinti į du mažus ir vieną didelį skyrelį. Mažesniuosius skyrelius užpildykite  viena porcija iš rupių miltų ir viena iš baltymų, o didyjį –  vaisiais ir daržovėmis. Jei vistiek jaučiatės alkani, vartokite daugiau vaisių ir daržovių. Pagrindinis valgis turėtų būti 400 -500 kalorijų vertės. Jei abejojate dėl porcijos dydžio, naudokitės savo ranka kaip matuokliu. Angliavandenių suvartokite kumščio dydžio, baltymų – delno dydžio, riebalai turėtų tilpti į iš nykščio ir smiliaus  padarytą „O“raidę, daržovės ir vaisiai – atstumas nuo nykščio iki mažylio, kai delnas išskėstas pilnai. Toks metodas tinka net lankantis greito maisto restorane, kur galima pasirinkti mėsainio bandelę kumščio dydžio, mėsos įdarą delno dydžio, atitinkamai pasirinkti salotas ar vaisius. Riebalai – tai sūris ar salotų padažas. Tokia porcija aprūpins mūsų organizmą 400 – 600 kalorijų.
  4. Papusryčiaukite, po 10 – 12 valandų pertraukos organizmui reikalinga energija. Pusryčiams ypač tinka įvairios košės su šviežiais ar džiovintais vaisiais, granola su uogomis ir jogurtu, rupių miltų duona su kiaušiniu, varškė su medumi ir vaisiais.
  5. Nebijokite kalorijų, net jei bandote numesti svorį. Aktyvūs žmonės per dieną turėtų gauti apie 2000 kalorijų. Didžiausia problema, kuomet žmonės tris ketvirtadalius kalorijų suvartoja baigiantis dienai, tuomet nakties metu nenaudojama energija kaupiama riebalų pavidalu. Stenkitės daugiau valgyti dienos metu, kuomet aktyviai judate, o vakare mažiau.
  6.  Jei po įtempto darbo ar stresinės situacijos norisi  ko nors saldaus, vadinasi organizme sumažėjo serotonino kiekis. Tai visai ne alkis, o tiesiog nusiraminimo ieškojimas. Pats geriausias antidotas stresui yra fiziniai pratimai, jei yra galimybė, išeikite trumpai pasivaikščioti, užlipkite ir nulipkite laiptais.
  7. Darbo metu gurkšnokite vandenį arba nesaldintą arbatą, tačiau venkite saldžių gėrimų. Saldūs gėrimai staigiai padidins gliukozės kiekį kraujyje, tačiau jūs gausite tik tuščias kalorijas, o skrandis tebebus tuščias. Nepiktnaudžiaukite kava, ypač naktinėje pamainoje, pakaks vieno dviejų puodelių paroje.
  8.  Naktinės pamainos metu laikykitės tų  pačių mitybos taisyklių kaip ir dienos metu, valgykite po nedaug, subalansuoto maisto, laikykitės laiko intervalų ir rinkitės sveikus užkandžius.
  9. Darbo vietoje rūpinkitės vieni kitais, paklauskite savo kolegos, ar jis pusryčiavo, išleiskite vienas kitą pavalgyti.
  10.  Planuodami savo mitybą galvokite apie ateitį. Valgydami riebią žuvį, uogas, vaisius, grūdus, riešutus, pupeles ir daržoves, aprūpinsite savo organizmą visais reikalingais vitaminais, antioksidantais, skaidulom ir omega -3 riebiosiomis rūgštimis. Jūs ne tik gausite reikiamos energijos, bet ir užkirsite kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, demencijai.

Maistas, kurį tiesiog privalote turėti savo darbo vietoje

  • Šviežios daržovės ir vaisiai. Valgykite obuolius, bananus, įvairias uogas, morkas, žalias lapines daržoves, juose yra visko, ko reikia sveikai mitybai – ląstelienos, antioksidantų, vitaminų, angliavandenių, saulės sukauptos energijos. Rinkitės vaisius ir daržoves pagal sezoną.
  • Riebi žuvis – tunas, lašiša, sardinės. Turtingi omega -3 riebiųjų rūgščių,vitaminų B, D, seleno, kalio ir baltymų. Valgykite žuvį su salotomis, gaminkite su ja sumuštinius.
  • Jogurtas. Patogu atsinešti į darbą, patogu valgyti ir jame daug reikalingų baltymų. Sakoma, jog jogurtas turėtų būti geriausias slaugytojo draugas.
  • Avokadas. Vidutinis avokadas turi apie 300 kalorijų, nepaisant to, jis idealus energetinis maistas. Jame gausu skaidulų, kalio ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios padidina „gerojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Suvalgykite užkandžiui puse avokado su pitos duonele, tortilija ar daržovėmis.
  • Saldžiosios bulvės. Galima kepti mikrobangų krosnelėje ar išsikepti namuose orkaitėje, valgomos tiek šiltos, tiek šaltos. Jos suteikia pilnumo, sotumo jausmą,yra labai maistingos, turi daug ląstelienos, turtingos vitaminais A bei C.

breakfast_fruit_mandarin_871472_l

.

Paskelbta

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi arba kokio kreipinio nusipelno slaugytojas

Žodžiuose slypi reikšmė, varduose – galia. ~ Nežinomas autorius

Iliustracija iš 1976 m. slaugytojų leidinio CareerGuide

Visai neseniai perskaityta Ian McEwan knyga „Atpirkimas“ pametėjo mintį debiutinei šio tinklaraščio temai. Kalbu apie situaciją, kur  viena jauna slaugytoja užsitraukė didžiulę vyresniosios slaugytojos nemalonę, vien už tai, jog pacientui atskleidė savo krikščioniškąjį vardą. Ji „..pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį“.

Tuo metu vadovautasi nuostata, jog pacientui draugų nereikia, jam reikalinga slaugė su žiniomis ir įgūdžiais, tad užtenka žinoti tik slaugės pavardę. Ir nors aprašomas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau šiandien tai suteikė šiek tiek peno apmąstymams – o kaip į mus turėtų kreiptis pacientai, jų artimieji bei gydytojai?

Nelygus vardų žaidimas

Vardų naudojimas tarp kolegų medicinoje vis dažniau sutinkamas reiškinys. Neretai ir pacientai slaugytojus vadina tiesiog vardais. Teko skaityti vieno gydytojo išsakytą nuomonę, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra geras reiškinys, nes paciento- slaugytojo ryšys yra labiau motiniškas, intymus, o vardų naudojimas šį santykį dar labiau palengvina.

Jei slaugytojas prisistato  „slaugytoju su pavarde“ tai sukuria šalto, pasipūtusio ir pretenzingo specialisto įvaizdį. Tuo tarpu pats gydytojas norėtų, jog į jį būtų kreipiamasi „daktare“. Kita nuomonė, beje, taip pat gydytojo – jis nenorėtų, jog pacientai jį vadintų vardu, mat išlaikomas emocinis atstumas padeda renkant duomenis apie pacientus, užduodant asmeninius klausimus bei atliekant intymias procedūras. Bet juk dažnas slaugytojas atlieka dar daugiau intymių procedūrų (klizmavimas, šlapimo pūslės kateterizavimas ir pan.) !?

Slaugos istorikė Joan Lynaugh teigia, jog slaugytojas, prisistatydamas pacientui vardu, siunčia nebylią žinutę – „mes esam lygūs, aš tavo pusėje“. Slaugytojas neieško pagarbos iš paciento, bet identifikuojasi su juo. Tai nėra blogai ir neretai padeda pacientui įveikti įvairias baimes, susijusias su ligos diagnoze, numatomu gydymu bei adaptacija, tačiau J. Lynaugh teigia, jog tokia praktika dažnai užtušuoja pagrindinį pacientų poreikį – jiems reikalingas kompetetingas slaugytojas.

Dviejų žurnalisčių  B. Buresh ir S. Gordon parašytoje knygoje „From silence to voice“, kurioje kalbama apie būtinybę slaugytojams eiti į viešumą bei populiarinti savo profesiją,  vienareikšmiškai pabrėžiama, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra didelė mūsų profesijos įvaizdžio problema. Prisistatymas tik vardu sukelia minčių apie mūsų neprofesionalumą bei profesijos menkumą. Tai sukuria hierarchinę struktūrą, kur gydytojas vienintelis stovi kaip profesionalas virš paciento ir slaugytojo.

Slaugytojas – tu, gydytojas – jūs?

Ilgą laiką slaugytoja buvo tiesiog moteris vyrų daktarų pasaulyje. Ji privalėjo dėvėti krakmolytą suknelę, kepuraitę ir nuolankiai vykdyti visus gydytojų nurodymus. Ji tebuvo prailginta gydytoja ranka. Šiandien, kai slauga pripažįstama mokslu, slaugytojai siekia save darbe daugiau autonomijos, profesinio bendradarbiavimo, dialogo. Deja, šios naujos permainos ne visada palankiai sutinkamos gydytojų, o ir patiems slaugytojams kartais atrodo palankiau tiesiog daryti tai, ką liepia daktarai.

Slaugytojų ir gydytojų bendravimas dažnai primena vaiko ir vyresniojo žmogaus bendravimą. Daugelis slaugytojų į gydytojus kreipiasi „jūs“, „gydytojau“, „daktare“, dažnai prie šio kreipinio pridėdami ir pavardę, tuo tarpu į mus kreipiamasi „tu“ arba vardu. Pastebėta, jog net ten, kur  gydytojai ir slaugytojai bendraudami tarpusavyje vadina vienas kitą vardais, atsidūrę šalia paciento lovos ar apžiūros metu, kreipiniai hierarchiškai kinta – slaugytojas ima vadinti savo kolegą „gydytoju“, „daktaru“, dažnai pridurdami ir pavardę, tuo tarpu slaugytojas išlieka tiesiog „Irena, Birutė ir pan.“.

B. Buresh ir S. Gordon pastebi, jog gydytojas, prisistatydamas pacientams ar kolegoms, beveik visada naudoja titulą „gydytojas“ prieš savo pavardę. Tai sukuria profesionalumo įspūdį, nuorodą, jog jo ar jos vardas turi būti įsimenamas, nuo pat pradžių sukuriama padėties hierarchija bei autoritetas. Tuo tarpu slaugytojas arba visiškai vengia prisistatymo, arba tiesiog pasako savo vardą, nepaminėdamas profesijos.

Slaugytojų įvaizdis

Kiekvieną dieną slaugytojas savo darbo vietoje slaugydamas pacientus, bendraudamas su kitais slaugytojais, gydytojais, soc. darbuotojais bei kitais sveikatos priežiūros specialistais „siunčia žinią“ apie slaugos profesijos statusą bei svarbą. Pati geriausia galimybė, pabrėžti slaugos profesijos išskirtinumą –  tinkamas slaugytojo prisistatymas pacientams ir jo artimiesiems,  teigia B. Buresh ir S. Gordon. Juk visai nesunku prieiti prie paciento ar jo artimųjų, pasisveikinant ištiesti ranką, prisistatyti slaugytoju su vardu ir pavarde bei trumpai paaiškinti, kokį vaidmenį atliksite paciento priežiūroje. Tokiu būdu mes pasirodysime kaip tikri profesionalai su klinikinėmis žiniomis, kompetencija bei nepriklausomybe.

Žinoma, yra ir kitas būdas save pateikti  – prieikite ir pasakykite, jog esate „tiesiog Jonas“ ir tyliai pasišalinkite, palikdami ore tvyroti klausimą,“ kas jis toks ir ką čia veikia?“. Toks iš pažiūros paprastas dalykas, kaip prisistatymas, kitiems žmonėms formuoja nuomonę ne tik apie mūsų kaip slaugytojų profesionalumą, bet ir patį slaugymą kaip visumą.

Tad  pasirinkimas mūsų rankose.