Paskelbta

Sėkmingai užbaigtas tėvystės perdegimo ir vaikų su psichikos sutrikimais pagalbos projektas

VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu nuo gegužės mėn. įgyvendino LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo buvo skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.

Projekto mokslinės vadovės prof. dr. Brigitos Kreivinienės teigimu, tokio pobūdžio projektai yra itin aktualūs, savalaikiai ir labai reikalingi. Tėvams, kurie augina vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais pagalbos reikia tikrai daug. Projektai, kuomet nemokamos paslaugos teikiamos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose – itin aktualūs. Pastebėjome, kad Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajono tėvai labai mielai jungėsi į tikslinius mokymus net vasarą. Daugiausia dėmesio sulaukė ištisiniai, ciklais vykdomi pagalbos mokymai ir konsultacijos, dėl to galvojama, jog ateityje reiktų plėsti paslaugas ciklais vykdomų konsultacijų. Tėvai tokiuose mokymuose ir konsultacijose sukuria savo saugią erdvę, yra galimybė su ta pačia grupe gilintis į savo problemų analizę ir spręsti iškylančias problemas.

Šio projekto metu buvo sukurtas specializuotas tinklapis tėvams, auginantiems vaikus su negalia www.neurosensomotorika.lt čia talpinama informacija apie įvairius sutrikimus, bei labai aktualu, kad sukurtas Metodinis vadovas apie kultūros ir meno metus, kurie padeda įveikti stresą: https://www.neurosensomotorika.lt/metodine-medziaga/metodinis-studiju-vadovas/ Siekiant didesnės sklaidos, šis metodinis vadovas laisvai prieinamas ne tik svetainėje, tačiau ir Lietuvos bibliotekose atviros prieigos resursuose.

Į vykdomą projektą įsijungė labai daug Lietuvoje puikiai žinomų lektorių. Doc. dr. Aelita Bredelytė tėvus supažindino su tėvystės perdegimo reiškiniu, požymiais, pagalbos galimybėmis, pristatė šiuo metu vykstančius tyrinėjimus. Psichologė Justina Gervytė-Cechanovičė subūrė tėvus meniniams patyrimams dailės terapijoje, psichoterapinė konsultantė Sonata Lygnugarienė projekte tėvus sukvietė į Filmų terapiją, terapinį skaitymą ir geštalt metodo patyrimus „Kas aš esu?“, doktorantė Indrė Dirgėlaitė pristatė CVT metodą, doc. dr. Indrė Dirgėlienė – interviziją ir etnokultūrinę terapiją.  Ilgiausiai truko psichologės Renatos Jasevičienės biblioterapijos terapiniai ciklai organizuoti tėvams ir vaikams, meno terapijos užsiėmimai vaikams su Vida Miškine.

Projekto vadovės teigimu, „šie septyni mėnesiai įgyvendinant projektą pavadinimu „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ praskriejo kaip viena diena. Šiame projekte turėjome įvairiausių patirčių – nuo sudėtingų, nuovargio, išsekimo situacijų iki naujos pradžios, pozityvių akimirkų, šviesos, įgalinimo momentų. Projekto kelyje sutikome labai daug tėvelių, kurie augina ypatingus vaikus. Kiekvienas susitikimas mums buvo didžiulė šventė, o tai, kad tėveliai taip gausiai jungiasi į grupes ir patyrimus – buvo nuostabiausias mūsų darbo įvertinimas bei šio projekto prasmingumas. Daugybė padėkos laiškų ir žinučių mus pasiekė po kone kiekvienų mokymų. Sutikome ir daug vaikučių bei jaunuolių, kurie atvėrė mums savo brangias širdis ir mus įsileido. Esame labai dėkingi už pasitikėjimą ir dovanojamą meilę“.

Taip pat šiame projekto įgyvendinimo kelyje labai daug prisidėjo ne tik partneriai, tačiau ir jų kolegos, klasteriai bei juose savanoriaujantys ir dirbantys žmonės: Aurelija Kasparavičienė (Šilutės raj.), Vaidota Vaišienė (Kretingos raj.), Vilija Jonušaitytė-Brosse (Klaipėdos raj.) bei VšĮ „Elgesio sprendimai“ ir „Mažojo Princo Akademija“ bei nuostabios Loreta Latakienė ir Rita Karvelienė.

Paskelbta

PRADEDAMAS ĮGYVENDINTI TĖVYSTĖS PERDEGIMO IR VAIKŲ SU PSICHIKOS SUTRIKIMAIS PAGALBOS PROJEKTAS

VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu pradeda įgyvendinti LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo yra skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.

Vykdančių partnerių Projekto atidarymas

Projekto mokslinė vadovė prof. dr. Brigita Kreivinienė įvykusiame projektą vykdančių partnerių pirmajame atidarymo renginyje teigė, jog „Lietuvoje seniai kalbame apie „perdegimą“, jo reiškinį darbinėje aplinkoje. Tuo tarpu apie tėvystės perdegimą daugiau imta kalbėti ir tyrinėti apie 2018-uosius.

Į tėvystės perdegimo reiškinį žiūrima holistiškai, t.y., nagrinėjant šeimos fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti. Lietuvos ir užsienio tyrinėjimai bei praktika rodo, jog plečiasi vaikų sergamumo psichinėmis ligomis duomenys, jų kasmet daugėja“. Ypatingoje Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno aplinkoje birželio 8 d. įvykusiame susitikime partneriai aptarė, jog pagalbos tėvams ir vaikams poreikis poreikis auga, todėl šis savalaikis projektas bus svarbus prisidedant prie tėvų sveikatos stiprinimo bei vaikų su psichikos sutrikimais integracijos.

Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamo projekto: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ įgyvendinimo komanda.

Nors ir nepakanka mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad tėvai, auginantys vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais dažniau susiduria su tėvystės perdegimo sindromu, tačiau, nepaneigiama, jog šios šeimos susiduria su didesniais biologiniais, vystymosi, mokymosi, psichologiniais, socialiniais bei stigmatizavimo sunkumais ir iššūkiais. O šie reiškiniai kaip sudėtiniai gali prisidėti prie tėvystės perdegimo išsivystymo. Šiuo projektu bus siekiama ne tik plėsti žinias, tėvystės problemų sprendimų įgūdžių plėtrą, sveikatos stiprinimą per inovatyvias metodikas, tačiau ir organizuojant intervizijas, meno ir kultūros prieinamumo metodus.

Taip pat, kita problema, kurią sprendžia šis projektas – vaikų ir jaunuolių su psichikos sutrikimais neurosensomotorinės problemos ir žinios apie tai. Pasaulinio lygio mokslininkai kalba apie tai, jog net 95 proc. vaikų ir jaunuolių, turinčių psichikos sutrikimus, susiduria su neurosensomotorinėmis problemomis, o jų nesprendimas, nesupratimas apie šias problemas įtakoja ir prastesnę integraciją į bendruomenę. Taigi, šiame projekte numatytos įvairios veiklos, kurios iš dalies prisidės prie metodinės sklaidos bei supratimo vykdymo Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajonuose, tačiau tuo neapsiribos.

Projekto veiklose numatyta įdiegti naują metodinę interneto svetainę, sukurti metodinį vadovą apie neurosensomotorikos problemas ir kultūros bei meno metodų prieinamumą, bus organizuojami žymių Lietuvos profesionalų, psichoterapeutų, psichologų, biblioterapeutų, intervizorių ir kt. specialistų mokymai tėvams ir vaikams su psichikos ir elgesio sutrikimais.

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Paskelbta

Moters širdies sveikata

Ar žinojote, jog viena dažniausių moters mirties priežasčių – širdies ir kraujagyslių ligos?

Anot PSO, aukštas kraujo spaudimas yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje, tai sudaro net 90 proc. visų mirčių atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų.  

Kitos moters mirtingumo priežastys – širdies infarktas, smegenų insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas.

Norvegijos klinikinės kardiologijos profesorė Eva Gerds vadovauja gana naujam tyrimų centrui Haugelande, kurio sritis – moters širdies ligos.

Jei anksčiau teigta, jog širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) labiau būdingos vyrams, tai šiuo metu matyti, jog tai ne ką mažesnė ir moterų problema. Profesorė išskiria keletą priežasčių, kodėl moterys pasivijo vyrus ŠKL sergamume.

Pirma, daugumos moterų gyvenimo stilius supanašėjo su vyrų stiliumi. Jos daug dirba, siekia karjeros, rūpinasi namais ir vaikais. Toks “supermoters“ vaidmuo kelia daug streso gyvenime. Yra daug tyrimų, įrodančių, jog stresas moterims yra žymiai pavojingesnis nei vyrams bei provokuoja ŠKL. Stresas yra vienas labiausiai įtakojančių faktorių ŠKL atsiradimui.

Kita priežastis – moterų ŠKL yra mažai ištirtos, tyrimų daugiau atlikta su vyrais, be to moterų ŠKL gali pasireikšti skirtingai.

Moteris – tai ne mažas vyras

Pradėjusi dirbti ligoninėje bei naudotis  ultragarso tyrimu širdies ištyrimui, gyd. E. Gerds pastebėjo, jog vyrų ir moterų širdys yra skirtingos. Skyrėsi ne tik širdies dydžiai, bet ir gebėjimas pumpuoti kraują. Deja, turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai buvo oficialiai pripažinta.

Tai kokie tie skirtumai?

Moterys turi mažesnę širdį ir mažesnio spindžio arterijas. Tokie anatominiai ypatumai gali sąlygoti aukštą kraujo spaudimą bei širdies raumens sukietėjimą.

Širdies raumuo gauna mažiau deguonies, badauja, tad įvyksta širdies infarktas. Įprastas širdies kraujagyslės atkimšimas PCI (perkutaninė koronarinė intervencija) būdu šio tipo infarktui netinka.  Tai vadinama 2 tipo širdies infarktu, kuris įvyksta dėl padidinto deguonies poreikio ar sumažinto deguonies aprūpinimo. Šio tipo infarkto žmonių koronarai būna “švarūs“, o patys pacientai dažnai kelia klausimą, ar man tikrai buvo infarktas. Tyrimai rodo, jog moterys dažnai pradelsia širdies infarktus namie, atvyksta į gydymo įstaigą pavėluotai, jau įvykus komplikacijoms.

Kitas skirtumas – moterų širdis pasižymi geresne išmetimo frakcija (širdies pompa). Nors tai atrodo teigiamas anatominis išskirtinumas, tačiau tai gali tapti trukdžiu diagnostikoje. Pavyzdžiui, moters širdis dėl aukšto kraujospūdžio sustorėja, tampa mažiau judri, vystosi širdies nepakankamumas, tačiau širdies išmetimo frakcija išlieka normali. Remdamiesi tai gydytojai gali neskirti visų būtinų tyrimų moters širdies ištyrimui, o to pasekoje  liga vystosi toliau bei blogina moters gyvenimo kokybę.

Kraujo tyrimai

Moters širdies infarkto požymiai dažnai būna difuziniai – stipraus skausmo krūtinėje gali nebūti, tačiau gali kankinti stiprus nuovargis, dusulys, nevirškinimas, pykinimas, įtampa ir skausmas nugaroje, rankose, žandikaulio ar sprando srityje. Tai neretai nurašoma kitiems sveikatos sutrikimams.

Abejones dėl įvykusio širdies infarkto gali išsklaidyti kraujo tyrimas – troponino tyrimas.

Troponinas – tai raumenų ląstelėse randamas baltymas. Pažeidus raumenų ląsteles, pvz. įvykus širdies infarktui, troponinas išmetamas į kraujotaką ir jį galima išmatuoti laboratoriniu būdu.

Kitas ŠKL simptomas gali būti dusulys. Moterys neretai tai nurašo antsvoriui. Būdinga, jog nuo 40 metų moterims pradeda kauptis pilvo riebalai, suapvalėja sėdmenys ir šlaunys. Pilvo riebalai gamina pavojingas sveikatai medžiagas, kurios didina kraujo spaudimą bei turi įtakos ŠKL vystymuisi.

Esant dusuliui svarbu matuoti kraujo spaudimą, užrašyti EKG bei atlikti kraujo tyrimus. Dusulį gali sąlygoti skydliaukės ligos, žemas hemoglobino kiekis, o taip pat tai ir širdies nepakankamumas. Širdies nepakankamumo diagnozę gali patvirtinti NT – proBNP kraujo tyrimas. Tai medžiaga, kuri išsiskiria į kraują iš širdies raumenų ląstelių, esant ūmiam ir lėtiniam širdies nepakankamumui.

Stresas ir lėtinis uždegimas

Šiuo metu daugiau žinoma kaip ūmus ir lėtinis stresas veikia moters organizmą.

Stresas paveikia tam tikras smegenų dalis per simpatinę nervų sistemą – nervų sistemos dalį, kuri nepriklauso nuo mūsų valios. Smegenys siunčia signalus širdžiai, kraujagyslėms, antinksčiams bei imuninei sistemai.

Antinksčiai gamina streso hormonus – kortizolį, adrenaliną, noradrenaliną, o tai priverčia širdį stipriau ir intensyviau plakti, kraujagyslės susitraukia. Imuninė sistema aktyvuojama.

Ląstelės iš kaulų čiulpų bei blužnies ima migruoti kraujagyslių sienelėmis ir sukelia uždegimą širdies ir kraujotakos sistemoje. Užsiveda lėtinio uždegimo procesai. Širdis daužosi, kraujo spaudimas kyla, veidas raudonuoja, atsiranda nerimas, o anksčiau ar vėliau tai priveda prie ŠKL.

Vienas efektyviausių būdų kovoti su lėtiniu stresu – fizinis aktyvumas, tačiau saikingas. Dideli krūviai sporto salėje gali dar labiau padidinti streso lygį organizme. Ramūs, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje – vienas geriausių vaistų nuo streso.

Matuokitės arterinį kraujo spaudimą (AKS)

Nors kartą per metus moterims būtina pasimatuoti kraujo spaudimą, atradus padidintą, matuojama dažniau.

Kaip matuoti AKS?

  • Matuokitės tuo pačiu dienos metu.
  • Prieš matavimą atsisėskite, atsipalaiduokite 5 min.
  • Atlikite 3 matavimus iš eilės, su 1 min intervalu.
  • Dviejų paskutinių matavimų vidurkis, bus jūsų tikrasis AKS.
  • AKS turėtų būti mažesnis nei 135/85 mmHg.

Svarbu tiek viršutinis (sistolinis), tiek apatinis (diastolinis) spaudimas.

Diastolinio spaudimo padidėjimas gali didinti riziką sirgti inkstų ligomis, smegenų insultu. Širdies ligos susijusios su padidintu sistoliniu spaudimu.

Paskutinės naujienos

Ilgą laiką buvo manoma, jog vyrų ir moters  širdies ir kraujagyslių anatominiai skirtumai yra nulemti  moteriškų hormonų, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai susiję su X -chromosoma, kuri turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei imunitetui. Tai nauja tyrinėjimų sritis ir kol kas visi atsakymai dar nežinomi.

Parengta pagal Sykepleien, 2023 01 “Stress er farligst for kvinnehjertet“ Marit Fonn

Paskelbta

AELITA SKARBALIENĖ APIE TĖVŲ PERDEGIMO SINDROMĄ: „TĖVAMS BŪNA NEPATOGU APIE TAI KALBĖTI“

Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.

Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?

Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.

Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?

Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo. 

Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?

Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.

Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?

Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.

Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?

Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.

Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?

Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.

O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.

Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam  ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.

Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?

Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kristina Gudauskienė

Paskelbta

POKALBIS SU SUPERVIZORE DOC. DR. ASTA KIAUNYTE: „SVARBIAUSIA IŠLIKTI ŽMOGUMI IR KITAME ASMENYJE MATYTI ŽMOGŲ“

Šiandien kalbamės su supervizore, profesinių santykių konsultante doc. dr. Asta Kiaunyte. Ji ne tik yra baigusi Munsterio akademiją (Vokietija), tačiau savo profesinę kompetenciją nuolat gilina dalyvaudama seminaruose, intervizijos grupėje, kontrolinėse supervizijose, kurias veda užsienio šalių kolegos, atstovaujantys ANSE (Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijai). Itin aktualus šių supervizijų kontekstas iškilo esant COVID-19 pandemijai, kuomet žmonėms ypač reikėjo psichologinės paramos ir konsultavimo.

asta.kiaunyte@supervizija.lt

https://www.facebook.com/supervizija.astakiaunyte

Ar tiesa, kad pandemijos metu aktyviai prisijungėte prie pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo COVID-19 ir savanoriškais pagrindais teikėte supervizijos konsultacijas?

Pandemijos metu pasijutau privilegijuota, nes, kaip supervizorė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, galėjau dirbti nuotoliniu būdu, susidurdama su mažiausia užsikrėtimo rizika COVID-19 virusu. Norėjosi solidarizuotis su specialistais, esančiais karštuose taškuose ir nors šiek tiek prisidėti tuo, kuo galiu. Nusprendžiau savanoriauti kaip supervizorė. Prisijungiau prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto “Pagalba sau – emocinės sveikatos link“. Norėjosi padėti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie privalėjo dirbti tiesioginiame kontakte su klientais, rizikavo savo sveikata, išgyveno itin stiprų emocinį, psichologinį, fizinį krūvį, patyrė didžiulį stresą. Taip pat superviziją savanoriškais pagrindais pasiūliau ir KU Sveikatos fakulteto studentams, aktyviai įsitraukusiems į savanorystę. Kaip savanorę, mane sujaudino socialinio darbo organizacijų vadovų rūpestis konkrečiu darbuotoju. Jie kreipėsi ieškodami pagalbos, matydami darbuotojo profesinio perdegimo riziką. Pandemijos metu organizacijos, lyg laivai plaukdami link ne visai žinomų krantų, turėjo išlaviruoti tarp ne vieno aisbergo, kad neištiktų Titaniko likimas. Supervizijose iškilo realaus komandinio darbo, gebėjimo reaguoti ir valdyti kasdieninius pokyčius, emocinio mirties akivaizdumo išgyvenimo temos, profesinės atsakomybės, gyvenimo prasmės klausimų refleksija.

Šiandien dažnai girdimas žodis „supervizija“. Ką jis savyje talpina? Gal galite papasakoti plačiau apie superviziją, jos procesą?

Supervizijos ištakos yra Amerikoje, ši idėja apie 1950-uosius atkeliavo į Olandiją bei išplito kitose Europos šalyse. Supervizijos istorinės ištakos glaudžiai siejasi su socialinio darbo profesija. Šiandien supervizija kaip profesinės veiklos, profesinių santykių konsultavimo forma aktuali ne tik socialiniams darbuotojams. Supervizija reikalinga ir kitų profesijų atstovams, ypač tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat susiduria su jų problemomis. Gydytojai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, jiems taip pat reikėtų pasirūpinti ir savimi. Supervizija reikalinga daugelio profesinių veiklų atstovams ar organizacijoms, tada, kai kyla su jų darbu susiję klausimai, nes supervizija padeda ieškoti atsakymų ir sprendimo būdų.

Pats supervizijos terminas susideda iš super ir vizijos. Lotynų kalboje super reiškia ant, viršuje, daugiau; o vizija (visio) – matymas, žiūrėjimas. Man supervizija asocijuojasi su gebėjimu matyti lyg iš paukščio skrydžio. Gebėjimu matyti visumą, kuri susideda ir susijungia iš atskirų detalių. Tam, kad tos atskiros detalės susijungtų ir būtų galima apžvelgti visumą, ją suprasti ir analizuoti yra reikalingas laikas. Supervizija visada yra procesas, aktyvus ir įtraukus procesas. Tęstinio ir dialogiško proceso reikia tam, kad įvyktų supervizijos dalyvių vidiniai ir išoriniai pokyčiai.

Superviziją plėtojate trijose kryptyse: praktikos, mokslo ir studijų. Ar galite pasakyti, kuo supervizija svarbi ir skirtinga šiuose kontekstuose?

Supervizijos plėtojimas praktikos, mokslo ir studijų kryptyse yra tarpusavyje susijęs ir tuo pačiu kiekviena plėtojama kryptis yra savaip skirtinga ir naudinga. Pirmiausia, supervizijos praktika padeda keistis organizacijoms, jų vadovams, komandoms, darbuotojams. Supervizijos kaip išorinio intervencinio instrumento reikia tada, kai klausimų organizacijų vadovams ir darbuotojams kyla daugiau nei yra atsakymų, kai susiduriama su nežinojimu, su kažkokiu organizacijos “užstrigimu“.

Antroji kryptis – supervizijos mokslinės tiriamosios veiklos vystymas padeda užtikrinti supervizijos kokybę, atrasti supervizoriams naujus darbo metodus, stiprinti jų kompetencijos sistemą bei pažinimo lauką. ANSE (Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija) žurnalo straipsnyje Sijtze de Roos kviečia supervizorius “nebijoti peržengti ribų“, „kirsti sienas“, kurti bendradarbiaujantį santykį, dalijantis informacija, atliekant tyrimus. O trečioji kryptis – supervizijos studijų plėtojimas užtikrina supervizijos tęstinumą. Supervizorių programos rengimo standartais ir kompetencijų sistemos kokybe rūpinasi Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA) ir Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija (ANSE).

Man, kaip supervizorei, įdomi tiek supervizijų praktika, tiek tiriamoji veikla. Kiekvienas supervizijos procesas skirtingas, naujas ir nepakartojamas. Man patinka šiuos procesus analizuoti, tyrinėti, ieškoti naujų interpretacijų, įžvalgų. Taikant superviziją studijų procese matau, jog ji stiprina studento profesinį identitetą, padeda jungti skirtingus vaidmenis: studento / praktiko / supervizuojamojo. Šių vaidmenų integravimas suteikia asmeniui reikšmingą mokymosi, ekperimentavimo ir reflektavimo patirtį.

Dirbate tiek su komandomis, tiek su žmonėmis individualiai. Kokie yra signalai organizacijose, kad metas įsitraukti supervizoriui? Su kokia problematika bei sprendinių paieškomis Jums tenka dažniausiai susidurti: organizacijose bei individualiai?

Atsakyti norėčiau klausimu: ko organizacija siekia: “kaip išgydyti ligą”, ar “kaip sveikai gyventi“. Pirmuoju „ligos“ atveju organizacijoje bus matomi ar jaučiami nesveikos konkurencijos, profesinio perdegimo, mobingo, lyderystės stokos, toksiškos aplinkos ir įvairūs kiti požymiai. Antruoju atveju, kai organizacija rūpinasi “sveikata”, darbo santykių higiena, tai ieško ir galimybių refleksijai. Supervizija abejais atvejais reikalinga ir naudinga organizacijai. Tik vienu atveju – kaip organizacijos susiformavusios kultūros dalis, kitu atveju – kaip gelbėjimosi įrankis.

Jei supervizija skirta organizacijos darbuotojų komandai, tai labiau paliečiami funkciniai, vaidmenų atlikimo klausimai. Vadovo ar grupės vadovų supervizija neišvengiamai susijusi su vadovavimo funkcija ir santykiu su organizacija kaip sistema, aktualesni tampa organizaciniai, struktūriniai klausimai, organizacijos įsipareigojimų bei lūkesčių aptarimas. Individuali ar grupės darbuotojų supervizija labiau apimanti jų profesinės veiklos, santykių su klientais refleksyvią analizę. Bet kuriuo atveju: ar dirbu individualiai, ar su organizacija ieškau siūlo galo, kuriuo būtų galima išvynioti tai, kas yra “susipainioję”, padedant pamatyti naują veikimo perspektyvą.

Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo supervizija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo? Kuo supervizorius gali padėti žmogui? Kokius naudojate metodus? Kiek tai trunka?

Dažnai šis klausimas kyla žmonėms atėjusiems į superviziją. Pirmiausia, supervizijoje yra gilinamasi į asmens darbinę situaciją ir iš jos kylančius klausimus: kaip atlikti užduotis, kaip bendradarbiauti su kolegomis, kaip spręsti konfliktus, reaguoti į kritiką, neperdegti profesinėje veikloje. Supervizuojamojo asmeninė pusė paliečiama tik tiek, kiek tai siejasi su profesiniu vaidmeniu, kuris daugiabriaunis, talpinantis asmeninių ir profesinių santykių modelius. Žmogaus asmeninė istorija veikia jo profesinį vaidmenį ir sąlygoja tarpusavio sąveikos sėkmę organizacijoje. O superviziją su psichoterapija sieja, Rimanto Kočiūno žodžiais tariant, kad “ji padeda per santykį. Padeda santykis. Toks ypatingas santykis, kurį mes su žmogumi kuriam. Kai jis pajunta pasitikėjimą, na ir iš to – tikėjimą…”. Vedant supervizijas man artimi humanistinės-egzistencinės filosofijos principai, vadovaujuosi sistemine teorine perspektyva. Atvejų analizei naudoju refleksyvius, kritinio mąstymo, vizualizacijos metodus, psichodramos elementus. Man svarbu su žmonėmis kurti lygiaverčius, pasitikėjimu ir dialogu grįstus santykius, skatinti atviros komunikacijos kultūrą. Supervizorius tam tikra prasme džiazuoja taikydamas metodus ir kurdamas procesą.

Esate ne tik specialistas, tačiau ir žmogus. Kaip pavyksta pačiai rasti balansą tarp kitų problemų ir savęs, atskirti profesinį santykį? Šiandieniniame kontekste susiduriame su stresiniais išgyvenimais nuolatos. Kaip supervizorė ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, kuris nuolat patiria stresą darbinėje aplinkoje – ar egzistuoja paprastos technikos, kurias pats žmogus galėtų pritaikyti?

Visuose santykiuose tiek su artimais žmonėmis, tiek ir su kolegomis ar klientais – supervizuojamaisiais man labai svarbu išlikti žmogumi ir kitame asmenyje matyti žmogų. Viena vertus, profesinis vaidmuo padeda kurti profesinį santykį ir neperžengti ribų. Kita vertus, negalima ir pasislėpti už profesinio vaidmens, nes be žmogiškumo nesukursi patikimo ir abipusiško santykio. Reflektuoti savo vaidmenį ir supervizorišką patirtį man padeda užsienio šalių kolegos kontrolinėse supervizijose.

Stresas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, esmė ne tai, kad mes su juo susiduriame, o kaip į jį reaguojame. Į stresines situacijas papuolame ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Kas padėtų šiose situacijose? Technikų yra daug ir visos jos gali būti naudingos, svarbiausia, pačiam žmogui rasti tinkamą. Beje, žymus neurologijos mokslininkas Robertas Sapolskis tvirtina, jog žmogus kreipęsis į konsultantą ir “išsprendęs įsišaknijusias problemas, pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai“, kurie priverčia “smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, susijusio su malonumo jausmu”. Tad supervizija tikrai jums gali padėti patiriant stresinius išgyvenimus. O aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: skirti dėmesį kūnui, sveikatai, dvasiniam tobulėjimui, darbui ir, žinoma, šeimai – artimiesiems. Kai apleidžiame kurią nors vieną iš šių sričių, gyvenimo įvykiai mus sustabdo ir kviečia reflektuoti savo patirtį.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

R. Gorodeckienės nuotrauka

Paskelbta

Saulius Liekis apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje: čia jis yra „grynas“!

Socialinis darbas Lietuvoje siekia vos keletą dešimtmečių, tačiau socialiniams darbuotojams jau teko daugybė išbandymų bei iššūkių. Dar studijų metais teko girdėti, kad socialiniame darbe šis profesionalas yra arčiausiai žmogaus. Vis tik buvimas arčiausiai dažnai įtakoja ir išgyvenamą stresą, nuovargį bei perdegimo sindromo išsivystymą. O visuomenėje nepakankamai vertinamas šios svarbios profesijos vaidmuo gali įtakoti ir asmeninį nusivylimą. Vis tik norisi tikėti, kad socialiniame darbe pozityvumo yra, o jo labiausiai reikia dirbant psichinės sveikatos srityje. Todėl šiandien kalbinu socialinį darbuotoją profesionalą, politiką bei Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininką  – Saulių Liekį.

Sauliau, papasakokite apie socialinį darbą psichinės negalios srityje, jo specifiškumą bei kaitą bėgant metams?

Kalbant apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje, manau, kad jis yra „grynas“ socialinis darbas, kuriame galima pamatyti daugumą darbo metodų ir problemos sprendimo strategijų nuo pradžios ar išsikelto tikslo iki konkrečios pagalbos klientui. Šiame darbe tikrai nėra monotonijos, reikia nemažai kūrybiškumo, lankstumo nes probleminių situacijų būna itini įvairių ir netradicinių. Čia nėra ir negali būti formalaus savo pareigų atlikimo, visuomet turi galvoti kūrybiškai. Taip pat darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra komandinis, daug veiksmų reikia derintis, spręsti su gydytoju psichiatru, slaugytoja, psichologu. Labai svarbus multidisciplininės komandos veikimas. Žinoma tenka ir individualiai bendrauti su klientu teikiant pagalbą, dažnai į pagalbos procesą įtraukiami ir artimieji, nevyriausybinės organizacijos. Svarbu žinoti ir organizacijų tinklą, teikiančių paslaugas mieste. Valstybės požiūriu būtina užtikrinti ir paslaugų įvairovę. Daug kalbama apie paslaugas bendruomenėje tam, kad asmeniui nereiktų vykti į globos namus. Kol kas tokių paslaugų, kaip: savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, paslaugų namuose yra trūkumas, todėl skambūs šūkiai lieka tik popieriuje. Žinoma, pastaraisiais metais paslaugų daugėja tiek namuose, tiek institucijoje, atsidaro nauji dienos centrai, plečiamos paslaugos namuose. Tada svarbu motyvuoti klientus, kad jie šias paslaugas pasiektų.

Jeigu vertinti politinį socialinio darbo lauką, per 20 pastarųjų metų, galima sakyti, jog jis tobulėjo teisinio reglamentavimo srityje. Taip pat asmenims su psichikos negalia atsirado daugiau paslaugų, kurioms galima nukreipti. Manau, kad socialinio darbo profesija sveikatos priežiūros sistemoje atrado savo vietą ir vis labiau suprantama jos svarba. Klientai ir bendruomenė taip pat vis labiau supranta socialinio darbo svarbą. Lėtai, bet keičiasi ir šios profesijos prestižas.

Kaip manai, su kokiomis didžiausiomis reikmėmis susiduria žmonės su psichine negalia Lietuvoje?

Ko gero opiausia problema yra žmonių su psichine negalia stigmatizavimas. Žmogaus su psichikos negalia yra bijoma, nes apie sutrikimą mažai kas žinoma. Šią situaciją gerai atspinti paskutinių metu įvykiai ir bendruomenės pasipriešinimas bendruomeninių namų steigimui Lietuvos miestuose. Svarbu, kad asmenys dėl psichinės negalios gautų medicinines bei socialines paslaugas.

Atstovaujate Klaipėdos krašto socialinius darbuotojus asociacijoje – su kokiomis problemomis, rūpesčiais susiduria socialiniai darbuotojai?

Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacija vienija virš 200 socialinėje srityje dirbančių darbuotojų. Dažniausi rūpesčiai tai situacijos iš darbo, dažnai kolegoms reikia patarimo, išklausymo, palaikymo, ar pasidalinimo kaip viena ar kita situacija spendžiama kitoje vietoje. Gaila, jog dažnai socialinis darbas prisimenamas kai atsitinka kažkokia nelaimė ar skaudus įvykis. Mums, socialiniams darbutojams, svarbu mokėti komunikuoti krizinėse situacijose. Taip pat reikia rodyti ir viešinti teigiamus socialinio darbo pavyzdžius. Socialinių darbuotojų asociacija deda nemažai pastangų dėl teigiamos socialinio darbo prestižo formavimo, todėl dažnai reaguojame į įvairius pranešimus susijusius su socialinio darbo tema. 

Kaip Jums ir kolegoms socialiniams darbuotojams sekasi subalansuoti savo gyvenimą tarp daugelio klientų problemų ir pozityvumo, prasmingumo, sėkmingumo?

Mūsų darbe tenka daug matyti gyvenimo sunkumų, bėdų ištikusių žmonių, kurie dėl savo ligos to nesuprasdami papuola į įvairias sudėtingas situacijas. Būna ir agresyvaus elgesio, netvarkingų, apleistų būstų. Šiose situacijose labai svarbus kolegų palaikymas, išsikalbėjimas ir mokėjimas išėjus iš darbo klientų rūpesčius palikti darbe. Nežinau ar visada man tai pavyksta… Pats asmeniškai darbo telefono niekada neišsijungiu, tenka su klientais bendrauti ir po darbo, tačiau čia tokia jau darbo specifika… Atrodytų, kad apčiuopiamus socialinio darbo rezultatus pamatyti yra sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kai matome, kad žmogus pradėjo lankytis gydymo įstaigoje, ar pradėjo gauti tam tikras paslaugas ir keičia gyvenimo būdą – susimoka skolas, įsitraukia į socialinį gyvenimą – tai mums labai svarbu. Juk žmogaus visas gyvenimas pasikeičia. Pats kliento dažnesnis išėjimas iš namų jau yra sėkmė. Tokiais sėkmės atvejais mes džiaugiamės, nors tai gali būti ir nedidelis žingsnelis į priekį.

Sauliau, kas Jus pažįsta tikrai apibūdintų kaip linksmą ir pozityvų žmogų. Ar egzistuoja tarp socialinių darbuotojų profesinis humoras?

Nors socialinio darbo profesija palyginus jauna ir besiformuojanti, vis tik galima pasakyti, jog atsiranda ir tam tikrų profesinių bruožų, bendrumų. Siekiant išvengti streso darbe dažnai su kolegomis stengiamės pajuokauti dėl susiklosčiusių situacijų. Žvelgiant plačiau, visos profesijos mastu, su kolegomis dažnai juokaujame dėl savo darbo užmokesčio. Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijoje net turime pasigaminę marškinėlius su užrašu „Gyvenimas sunkus. Gerai, kad atlyginimas juokingas“. Taip pat virtualioje aplinkoje galima pamatyti tam tikrus sukurtus paveiksliukus (memus) apie socialinius darbuotojus, kurie vaizduojami kaip „supermenai“. Kartais taip ir jaučiamės, nes šiame darbe žinių bagažas iš skirtingų sričių labai reikalingas.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?

Paskelbta

Gruodžio mėnesio atradimai ir malonumai

Visai neseniai perskaičiau, jog metams bėgant dovanų norų sąrašas vis trumpėja, o labiausiai imame norėti to, kas už pinigus nenuperkama. Tegu šios Kalėdos atneša tai, kas iš tiesų brangu ir tikra, kas pripildo mūsų širdis tikro džiaugsmo ir uždega akis laime.

Susitikite su seniai matytu draugu, pasidovanokite ilgą, be skubėjimo pasivaikščiojimą gamtoje, pažiūrėkite gerą filmą, perskaitykite knygą, kuri jūsų jau seniai laukė, išgerkite puodelį kvapnios kavos ar arbatos, užsirašykite naujųjų metų svajones ir tikslus. Žemiau dalinuosi šio mėnesio savo atradimais, gal kam pravers ar ką įkvėps.

  1. Elenos Ferrantes knygos populiarios visame pasaulyje, o šiais metais pasirodė naujas amerikiečių ir italų bendras projektas – televizijos serialas „Mano nuostabioji draugė“. Pirmajame sezone išvysime iš knygų pažįstamas dvi drauges – Eleną ir Lilą vargingame 1950 metų Neapolio kvartale. Vėliau seka dar trys sezonai apie ypatingą moterų draugystę, trunkančią virš 60 metų su visais savo džiaugsmais ir skausmais. Kiekviena serija – nuostabus, jaudinantis reginys, labai rekomenduoju.

2. Čarlzo Dickenso „Kalėdų giesmė“ – tikroji klasika. Įvairiose pasaulio šalyse prieškalėdiniu laikotarpiu pagal šį kūrinį statomos pjesės, o kūrinio veikėjus skolinasi filmų kūrėjai. „Kalėdų giesmė“ nepraranda savo aktualumo ir populiarumo net ir po šitiek metų. Jei dar neskaitėte, būtinai perskaitykite, patiks ir jums, ir didesniems vaikams. Nerandate popierinės knygos, tuomet skaitykite internete. Pvz.: knygos.net ir kt.

3. Smegenys – mažiausiai ištyrinėtas žmogaus organas, todėl tikras džiaugsmas paklausyti lietuvės neuromokslininkės Urtės Neniškytės paskaitos apie smegenis ir tai, kas šiuo metu nauja atrasta šioje srityje. Paskaitą rasite čia.

4. Paspaudus šaltukui taip malonu rankose laikyti  šilto gėrimo puodelį. Dievinu arbatas,  o šiuo metu ypač pamėgau Pukka late arbatą su ciberžole.  Tai taip vadinamas auksinio pieno gėrimas, apie kurio teikiamą nauda ypač daug prikalbėta. Arbatos miltelius tereikia sumaišyti su pašildytu mėgstamu pienu, smagiai išmaišyti ir pasaldinti medumi. Ypač skanu su avižų pienu, nes maišomas jis putoja.  Jei tokio mišinio nerandate pirkti, tuomet pasidarykite patys, receptas čia.

5. Kas yra laimė? M. Heideggeris teigė, jog laimė – tai trumpa stotelė tarp „per mažai“ ir „per daug“. Tad tegu tų stotelių būna kuo daugiau.

 

Ramaus buvimo su savimi ir savais…

Paskelbta

Vaikščiokite pėsčiomis

Vaikščiojimas – geriausias vaistas žmogui.

Hipokratas

Jei nuolat skundžiatės, jog neturite nei laiko, nei pinigų treniruotėms sporto klube, tuomet pradėkite vaikščioti pėsčiomis. Vaikščiojimas ne tik pagerina fizinę formą, bet ir puikiai „pravėdina galvą“.

Tad apžvelkime plačiau vaikščiojimo pėsčiomis privalumus.

Lengvai pasiekiama

Ėjimui pėsčiomis nereikalinga jokia speciali įranga, užteks patogių batų ir rūbų pagal orą. Ši aktyvumo forma ypač tinka užimtiems žmonėms, nes eiti pėsčiomis galima bet kur ir bet kada,  šią veiklą paprasta įtraukti į kasdienę rutiną. Eikite pėsčiomis į darbą ar iš darbo, išlipkite keliomis stotelėmis anksčiau, jei naudojatės viešuoju transportu, savaitgaliais vaikščiodami ištyrinėkite tas miesto dalis, kuriose niekada nebuvote.

Degina riebalus

Dauguma žmonių klaidingai įsitikinę, jog svorio metimui reikalinga intensyvi treniruotė su daug prakaito ir širdies dūžių virš 100 kartų per minutę. Tyrimai rodo, jog ėjimas pėsčiomis yra žymiai efektyvesnis ir paprastesnis būdas mesti svorį. Po intensyvių treniruočių žmogus paprastai jaučiasi labai išalkęs, nes kūnas tikisi atstatyti sudegintus riebalus. Tuo tarpu po ėjimo alkis bus minimalus.

Nauda širdžiai ir kraujotakai

Daugelį metų širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje. Rizika susirgti šiomis ligomis vyrams didėja nuo 45 metų, o moterims nuo 55 metų. Paskutiniai tyrimai rodo, jog vaikščiojimas pėsčiomis sumažina padidėjusį kraujo spaudimą bei mažina trigliceridų kiekį kraujyje. Šie veiksniai priskiriami prie pagrindinių rizikos veiksnių, sukeliančių širdies ir kraujagyslių ligas.

Tinka netreniruotiems žmonėms

Jei jus kankina viršsvoris, nuolat skaudantys sąnariai, ryžtis treniruotėms gali būti labai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Netinkamai parinktos, per intensyvios treniruotės gali dar labiau pabloginti savijautą ir visai numušti ūpą treniruotis. Vaikščiojimas pėsčiomis ypač tinka netreniruotiems žmonėms, nes tai fiziologiškai natūrali aktyvumo forma žmonėms, o apkrovimas sąnariams yra minimalus.

Mažina uždegimus

Žmogaus fizinė sveikata įtakoja ir jo psichologinę sveikatą. Didžiausių priešų sveikatai įvardijamas uždegimas. Uždegimas – tai fizinis kūno atsakas į nuolatinius dirgiklius, kuriuos organizmas „įvertina“ kaip pavojingus. Tai gali būti alkoholis, tabakas, tam tikri maisto produktai, nuolatinis stresas ir t.t. Kūno uždegimai glaudžiai susiję su depresija ir žmonių nelaimingumu. Tyrimai rodo, jog 20 minučių intensyvaus ėjimo 5 proc. sumažina specifinio uždegiminio proteino kiekio išsiskyrimą, tad mažiau uždegimo – laimingesnis žmogus.

Mažėja stresas

Vaikščiojant pėsčiomis gerėja nuotaika, kognityvinė veikla, mažėja nemiga, nurimsta įkyrios mintys. Žmogus yra nuolat veikiamas trijų faktorių – elgesio, minčių ir jausmų. Gyvenant fiziškai aktyviai protas generuos daugiau alternatyvių minčių ir teigiamų emocijų, tad lengviau bus susidoroti su iškilusiomis problemomis. Niekada nepamirškite, jog jūs atsakingas už savo elgesį (kokį gyvenimo būdą pasirenkate), o jūsų elgesys priklauso nuo jūsų minčių ir jausmų. Tai trys pagrindiniai žmogaus gyvenimo mechanizmai nuolat judantys kartu tarsi laikrodžio dantračiai.

 

Jeigu ieškote kūrybingų idėjų, išeikite pasivaikščioti. Angelai šnibžda žmogui, kai jis vaikštinėja.

R. Inmon

 

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/a-ga-som-trening-5-fordelerhttps://utforsksinnet.no/a-ga-som-trening-5-fordeler

https://utforsksinnet.no/vandre-gjor-meg-mindre-bekymret/

https://www.livescience.com/57498-exercise-reduces-inflammation.html

 

 

Paskelbta

Apkalbos darbe

Be abejo, žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip lengva tylėti kaip kalbėti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonėms sunkiausia suvaldyti savo liežuvį.

Benedictas Spinoza

Apkalbos – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovėje, kai žmonės dar gyveno gentimis, dalinimasis informacija bei naujienomis užtikrindavo didesnį jų budrumą, o kartu ir ilgesnę gyvenimo trukmę. Antropologai teigia, jog apkalbų dėka žmonių tarpusavio ryšiai tapo glaudesni.

Pasak daktaro Jack Levin, knygos „Apkalbos: samčio viduje“ (Gossip: The Inside Scoop) autoriaus, šių dienų apkalbos gali teigiamai veikti mūsų emocinę sveikatą. Jis rašo, jog nors žmogaus apkalbėjimas gali būti kenksmingas reiškinys, tačiau apkalbos susieja tvirtesniais ryšiais įvairias socialines grupes bei verslo tinklus. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodytų, jog tie, kurie atsisako dalyvauti apkalbose, bus negailestingai izoliuoti ir pašalinti iš grupės. Bet ar tai turėtume toleruoti?

Apkalbos tarp darbuotojų ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros centruose ypač dažnas reiškinys. Pastebėta, jog neigiamos apkalbos dažnesnės mažesniuose, uždaruose skyriuose, kur kolegos vienas su kitu labiau susiję artimais tarpusavio santykiais. Jei pradžioje apkalbos gali atrodyti kaip menkniekis, vėliau jos gali plisti tarsi virusas ir užnuodyti darbo psichologinį klimatą. Tai gali prasidėti kelių bendradarbių replikomis, komentarais, o vėliau tapti įprastu kasdieniu reiškiniu. Į apkalbas lengvai įsitraukia jauni, nepatyrę slaugytojai, apkalbų dėka jie jaučiasi pripažinti bei priimti į kolektyvo ratą.  Kartais apkalbų dalyviai pasirenka pasyvųjį vaidmenį, tiesiog stovi ir klausosi. Pasak neurologijos mokslų daktarės Berit Brogaard, apkalbos darbe – tai jėgos ir galios žaidimai bei tiesiausias kelias į patyčias.

Pastebėjęs, jog apkalbos darbo vietoje tampa problema, vadovas privalo  į tai reaguoti, nes tai susiję su morale, komunikacinio pasitikėjimo mažėjimu bei lemia dažną darbuotojų kaitą.

Kaip elgtis vadovui pastebėjus apkalbas?

  • Susitikite tiesiogiai su apkalbų skleidėjais. Vienas vadovas, susidūręs su apkalbomis, visiems savo darbuotojams išplatino elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog apkalbos skyriuje nebus toleruojamos. Tačiau šis būdas nėra pats geriausias, nes neprieinama tiesiogiai prie reikalo esmės. Geriausia – akis į akį susitikti su paskalų nešiotojais ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai ką aš matau ir girdžiu man nepatinka. Stebėkite jų reakciją. Neretai sulaukiama atsakymo, jog tai daro visi, ne tik aš. Tuomet svarbu pabrėžti, jog apkalbos tapo didžiule problema skyriuje, todėl jūs iniciavote šį pokalbį. Pokalbiui pasirinkite atskirą kabinetą, kur jūsų pokalbis nebūtų girdimas kitiems. Paaiškinkite, jog apkalbos sukuria daug priešiškumo tarpusavyje, o dėl to gali nukentėti pacientai, kuriais rūpintis yra tiesioginė jūsų visų pareiga. Neretai į apkalbas įsitraukia darbuotojai, kurie pasižymi žema saviverte ir apkalbomis siekia dėmesio sau.  Pasakykite, jog jūs vertinate juos kaip savo darbuotojus, tačiau nebenorite, kad apkalbos tęstųsi bei išgaukite iš jų pasižadėjimą, jog jie nebeskleis apkalbų darbo vietoje. Jei reikalai krypsta į gerąją pusę, visada pagirkite savo darbuotojus, palaikymas jiems reikalingas.
  • Personalo susirinkime aptarkite apkalbų problemą. Po individualaus pokalbio, sekantis žingsnis- aptarti susidariusią padėtį su visu kolektyvu. Paaiškinkite, jog tai ne tik neigiamai veikia tarpusavio santykius kolektyve, bet ir trukdo darbui bei lemia didžiulę darbuotojų kaitą, o tai kelia grėsmę stabilumui.
  • Neigiamas apkalbas keiskite teigiamomis. Atsikratyti apkalbų visiškai – neįmanoma, tad vienintelis būdas – neigiamas apkalbas keisti teigiamomis. Žmonės gali ir turėti kalbėtis, tačiau apkalbos turi būti teigiamos. Puikus būdas patikrinti ar jūsų apkalbos teigiamos, tiesiog iškelti sau klausimą, ar galėčiau pasidalinti šia informacija su tuo, kurį aš dabar apkalbu. Jei taip, vadinasi viskas tvarkoje. Teigiamų apkalbų pavyzdžiu galėtų būti sėkminga pasveikimo, išgelbėjimo istorija, sėkmingas kolegos pranešimas konferencijoje, koordinuoti kolegos veiksmai ekstremalios situacijos atveju arba puikiai išspręsta sunki situacija. Tokio lygio apkalbos veikia stiprinančiai bei labai pagerina psichologinį klimatą skyriuje.
  • Neapkalbėkite patys. Vadovas modeliuoja santykius skyriuje, o darbuotojai perima vadovo elgesio stilių. Vadovas negali skleisti paskalų, o tuo labiau dalyvauti juose kaip pasyvus klausytojas. Jei dažnai pagaunate save, jog tai darote, atminkite – tai turi liautis. Vadovas negali skleisti neigiamos informacijos apie savo darbuotojus, tai morališkai žema.  Būkite pasiekiamas, atviras bei teisingas savo personalui, dalinkitės informacija.Tai sukurs sveikesnę darbo aplinką, atsiras daugiau pasitikėjimo vienas kitu bei užtikrins sklandesnį darbą. Išgirdę neigiamas apkalbas, iš karto jas sustabdykite, pasakydami, kad tai netinkamas elgesys. Tai gali būti nemenkas iššūkis, tačiau įveikiamas.

Kaip nutraukti apkalbų grandinę slaugytojams?

  • Pakeiskite pokalbio temą. Kuo labiau apkalbų skeidėjų klausomasi, tuo labiau jie „linksminasi“ jas skleisdami, o apkalbų diapazonas nuolat kinta ir plečiasi. Norėdami užkirsti kelią apkalboms, pakeiskite pokalbio temą. Imkite kalbėti apie orą, šiandienines aktualijas, naujus tobulinimosi kursus ir kt. Jei tai nesuveikia, tuomet paklauskite paskalų skleidėjo, kaip jis laikosi, kaip sekasi, kas naujo jo gyvenime. Žmonės mėgsta, kai jais domimasi. Paprastai ši strategija suveikia.
  • Pasišalinkite. Neretai pasitaiko situacijų, kai jūs netikėtai atsiduriate kolegų apkalbos ratelyje ir esate priverstas jų klausytis. Šiuo atveju geriausia strategija – pasišalinti. Pasakykite, jog jūs turite kažką dabar padaryti, atlikti ir atsiprašę nueikite. Toks pasišalinimas siunčia netiesioginę žinutę kolegoms, jog jums neįdomu dalyvauti apkalbose. Tačiau iškyla kitas pavojus – sekančiu apkalbos objektu galite tapti jūs. Jei jaučiate, jog kolegų elgesys su jumis pasikeitė ir tai jums kelia rūpesčių, tuomet susitikite akis į akį su apkalbų skleidėju ir ramiai, nesikarščiuodami atvirai pakalbėkite. Jei tai nepadeda, tuomet kreipkitės pagalbos į vadovą.
  • Neskleiskite apkalbų. Labai sunku susilaikyti nepapasakojus kitam kolegai apie naujus slaugytojos ir gydytojo santykius arba pasijuokt iš kolegos, kuris per vakarėlį padaugino alkoholio, tačiau tai morališkai žema ir jums kaip slaugytojui garbės neprideda. Privalote dirbti su savimi, kad jūsų elgesys pasikeistų. Didelis pavojus iškyla tuomet, kai imamos skleisti apkalbos apie pacientus, jų sveikatos būklę. Tai konfidencialumo pažeidimas, o už šios informacijos paviešinimą gali grėsti administracinė atsakomybė. Tad geriausia išeitis susitelkti vieningam komandiniam darbui, būti profesionalais savo darbo srityje ir vengti neigiamų apkalbų.

Šaltiniai:

http://www.emergingrnleader.com/dealing-with-negative-gossip/

https://www.forbes.com/sites/lisaquast/2013/10/14/new-managers-5-ways-to-stop-negative-office-gossip/#13ca33e1431b

 https://www.nursechoice.com/traveler-resources/three-dangers-of-nurses-station-gossip/

https://nurseslabs.com/when-nurses-gossip-on-the-floor-3-things-you-can-do-to-stop-the-behavior/

http://nordic.businessinsider.com/how-to-deal-with-gossip-at-work-2017-3?r=UK&IR=T