Paskelbta

Nepageidaujamas pacientų seksualinis elgesys

„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.

„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”

“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.

Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.

Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?

Odos alkis

Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.

Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?

Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.

Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.

Hiperseksualumas

Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.

Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.

Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kaip galima padėti savo pacientams?

Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.

Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas  su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.

Pripažinimas ir priėmimas

Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.

Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.

Išsiaiškinkite priežastį

Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl  seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.

Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”

Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.

Etinės dilemos

Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.

Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.

Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.

Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:

  1. Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
  2. Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
  3. Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
  4. Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
  5. Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
  6. Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.

Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021

Walter Chappell fotografija

Paskelbta

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?

Paskelbta

INFORMUOTAS SUTIKIMAS

Informuotas sutikimas yra būtina sąlyga bet kokiai medicininei intervencijai. Jos tikslas yra suteikti pacientui galimybę nuspręsti, kas bus su juo daroma ir kas turi būti daroma bei įsitikinti, jog jis suprato tos intervencijos, kuriai neprieštaravo, reikalingumą, rezultatus ir galimus pašalinius poveikius. Sveikatos priežiūros darbuotojai, pacientai ir jų šeimos sujungia savo pastangas pagelbėti pacientui priimti sprendimą per informuoto sutikimo procesą. Tai apima išsamią informaciją apie tai, kas planuojama atlikti, pacientui suteiktos informacijos paaiškinimas ir etinių principų taikymas slaugoje [Schopp, 2003].

Beauchamp [1997] nurodo šiuos informuoto sutikimo elementus:

1.Komunikacija. Bendravimas su pacientu yra pagrindinė geros praktikos sąlyga. Tai ne tik informacijos atskleidimas, perteikimas, bet ir vienas svarbiausių būdų, užtikrinančių bendradarbiavimą bei sutikimą. Komunikacija apima paciento išklausymą, bendravimą jam suprantama kalba.
2. Informacijos suteikimas. Neturėdamas išsamios informacijos pacientas negali priimti racionalių sprendimų ir todėl negali veikti autonomiškai. Praktikoje informacijos perteikimas ir jos gavimas gali būti suprantamas kaip tęstinis procesas nuo paciento mokymo iki jo tapimo autonomišku. Informacija turėtų apimti:

  • pacientui svarbius faktus ir apibūdinimus, kurie padėtų duoti sutikimą ar atsisakyti intervencijos;
  • informaciją, kuri atrodo svarbi medicinos specialistui;
  • specialistų rekomendacijas;
  • sutikimo tikslą.

3. Teisingumas. Įsipareigojimas sakyti tiesą slaugytojams reiškia nemeluoti ir neapgaudinėti pacientų. Pacientams, norintiems žinoti tiesą, turi būti suteikiama tokia teisė. Tačiau ne visi pacientai nori savarankiškai priimti sprendimus, o kai kurie nenori žinoti tiesos apie savo sveikatą ar gydymą. Teisė nežinoti taip pat turi būti gerbiama.
4. Savanoriškumas. Sutikimas negali būti išgaunamas prievarta, apgaule ar manipuliuojant. Pacientas turi būti laisvas, neįtakojamas kitų.
5. Kompetencija. Sutikdamas su intervencija pacientas turi būti protiškai kompetentingas. Kompetencija apibūdinama kaip sugebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus. Reikalingas kompetencijos lygis įvairuos priklausomai nuo pasiūlytos medicininės intervencijos sudėtingumo ir rimtumo.
6. Paciento pasirinkimo gerbimas. Pagarba paciento autonomijai reiškia, kad mes turime gerbti kompetentingo suaugusiojo pasirinkimą, net jei jo sprendimas sutrumpins jo gyvenimą [Hendrick, 2000].

Etikoje informuotas sutikimas tai ne tik autonomiškas individo sutikimas medicininei intervencijai, bet tai yra ir formalus procesas, kurio reikalauja medicininės institucijos prieš atliekant procedūras, ir kuris sumažina gydytojo atsakomybę. Informuoto sutikimo šerdis – gydytojo ir paciento pokalbis apie pasiūlytą gydymą, alternatyvas, gydymo atsisakymą bei riziką ir naudą, teikiamą šių pasirinkimų. Informuotas sutikimas neįvyksta tuomet, kai pasirašoma tam tikra forma, jis vyksta tuomet, kai pacientas ir gydytojas aptaria problemą ir kartu pasirenka intervenciją.

Minimalus informuoto sutikimo rezultatas – paciento sprendimas priimti ar atsisakyti pasiūlytos intervencijos, o toliau yra ieškoma kitų alternatyvų. Šiuo požiūriu, informuotas sutikimas tai schema, kurioje gydytojas apmąsto ir pasidalina mintimis su pacientu visose klinikinėse situacijose [Valimaki, 2003].

Etikoje ir medicinoje svarbūs skirtumai tarp informuoto sutikimo ir paprasto sutikimo. Informuotas sutikimas siejamas su rizika. JAV galioja taisyklė, jog informuotas sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jei intervencijos atlikimas ar jos neatlikimas kelia didelę riziką paciento sveikatai. Tuomet medicininio sprendimo priėmimas remiasi naudos ir rizikos svarstymu. Jei rizika nedidelė arba jos nėra, tuomet sprendimo priėmimo procesas nelaikomas informuotu sutikimu – tai paprastas sutikimas. Didelė rizika reiškia, jog intervencijos atlikimas ar neatlikimas gali sukelti rimtų ir negrįžtamų pašalinių reakcijų. Jei medicininiai pasirinkimai iššaukia nuspėjamus, kliniškai valdomus pašalinius reiškinius – rizika maža.

Informuotame sutikime sutikimas visada yra išreikštas, o tai reiškia, kad pacientas aiškiai suvokė intervenciją, o paprastame sutikime sutinkama netiesiogiai ( tikimasi, jog pacientas sutiks ). Paprastą ir informuotą sutikimą atspindi žemiau pateikta lentelė:

Paprasto ir informuoto sutikimo charakteristika

Charakteristika

Paprastas sutikimas

Informuotas sutikimas

Sprendimo tipas

Mažos rizikos

Didelės rizikos

Elementai

 Intervencijos paaiškinimas, lydimas paciento sutikimo ar atsisakymo (išreikštas arba numanomas); kiti elementai kaip diskusija apie riziką, naudą ir alternatyvas naudojami pagal situaciją. Diskusija apie pasiūlytos intervencijos pobūdį, tikslą, riziką bei naudą, alternatyvų, gydymo atsisakymo aptarimas, lydimas aiškaus paciento sutikimo ar nesutikimo.

( Šaltinis: Whitney S., McGuire A. and McCullough L. A typology of shared decision making, informed consent, and simple consent. 2004. Annals of internal medicine, p. 55 ).

Visapusiškas informavimas – visos informacijos suteikimas pacientui ar jį atstovaujančiam asmeniui, kad “racionalus žmogus” galėtų padaryti atitinkamą sprendimą. Papildoma informacija priklauso nuo pačio žmogaus savybių ( amžiaus, lyties, fizinės būklės, išsilavinimo lygio, padėties ir kt. ). Laisvas sutikimas asocijuojasi su savanoriškumu. Visapusiškai informuotas, laisvai besirenkantis pacientas turi teisę padaryti autonominį sprendimą, nepriklausomai, ką galvoja kiti, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimas gali pakenkti kitiems. Autonominis sprendimas gali lemti net tragišką pasirinkimą (žvelgiant kitų akimis)[Benjamin, Curtis, 1985].

Paskelbta

Pacientų autonomijos suvaržymai

Tęsiant pacientų autonomijos temą, būtina apžvelgti jos apribojimus. Išskiriami vidiniai ir išoriniai autonomijos suvaržymai.

Prie vidinių autonomijos suvaržymų norėčiau priskirti du aspektus:

  1. paciento autonomiškumo netekimas dėl fizinių ar/ir protinių galimybių sumažėjimo;
  2. paciento nenoras būti autonomišku.

Gastmans [2003] teigia, jog žmonės gimsta priklausydami nuo kitų, ir tol, kol jie tampa suaugusiaisiais, jiems reikalinga pagalba. Ką tik gimęs kūdikis visiškai priklausys nuo savo tėvų, vaikui augant, jo autonomiškumas didėja, o suaugęs sveikas žmogus dažnai traktuojamas kaip savarankiška, autonomiška būtybė. Deja, senstant autonomiškumas vėl mažėja. Tai įtakoja silpnas regėjimas, prasta klausa, ribotas judėjimas, silpnėjanti atmintis, nesugebėjimas apsitarnauti ir kt. Tad jei kalbame apie autonomiškumą kaip gebėjimą gyventi be kitų pagalbos, galima jį tapatinti su sveikata. Kuo mes esame sveikesni, tuo autonomiškesni.

Pagarbos autonomijai principas yra neginčijamas. Autonomija yra apibūdinama kaip individo galimybė savarankiškai pasirinkti, ir apima nepriklausomybę, galimybę apsispręsti ir sprendimų priėmimą. Mažindami paciento autonomiją užkertame kelią paciento gerovei, o paciento autonomijos negerbimas paveikia moralinį poreikį skatinti paciento sveikatą [Hewitt-Taylor, Wilmot, 2003]. Moralinė autonomijos vertė yra tiek susijusi su moraliniu imperatyvu stiprinti sveikatą, kiek liga sumažina individo autonomiją. Sveikatos ir autonomijos koncepcijos sąveikauja: padėdami individui siekti sveikatos didinsime jo autonomiškumą, o įgalindami pacientą būti autonomišku padėsime siekti sveikatos.

Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo, jog autonomijos skatinimas yra vienas pagrindinių, neginčijamų sveikatos priežiūros funkcijų, o visi veiksmai, varžantys autonomiją, gali būti klasifikuojami kaip amoralūs. Tačiau jei sveikata ir autonomija apibūdinamos kaip moraliniai imperatyvai iškyla klausimas, ar individo autonomijos suvaržymas yra moraliai pateisinamas, jei asmuo tai daro, siekdamas pagerinti kito asmens sveikatą. Juk dažnai tai įvardijama kaip paternalistinis sprendimas paciento labui [Hewitt-Taylor, 2003].

Kita autonomijos problema – pačio paciento nenoras būti autonomišku. Modernioji medicinos etika vis griežčiau atskiria gydytojo atsakomybę nuo paciento teisių. Iš paciento net reikalaujama, kad jis pats sąmoningai apsispręstų prieš kiekvieną tam tikrą rizikos laipsnį numatančią gydymo ar tyrimo procedūrą ir, be to, dar duotų raštišką sutikimą. Gydytojas, savo ruožtu, įpareigojamas išsamiai informuoti pacientą apie gydymo ar tyrimo procedūrą, numatomus pavojus bei nepatogumus, alternatyvius gydymo metodus ir daugelį kitų dalykų, užtikrinančių sąmoningą paciento apsisprendimą. Ligos prislėgtas pacientas lengvai perleidžia savo asmens ir piliečio teises savo gelbėtojui, nors naujieji medicinos etikos principai skelbia, jog reikia naudotis savo teisėmis, nepatikėti jų medikams, nesuprantant, kas laukia, nesuprantant savo padėties. Modernioji medicinos etika siekia išplėsti savarankiškų asmenų teises iki kūdikio ir net apvaisintos kiaušialąstės arba gemalo, teisių [Stoškus, 2001].

Išoriniai autonomijos suvaržymai tai:

  1. slaugytojų bejėgiškumas;
  2. sveikatos priežiūros įstaigų taisyklės ir režimas;
  3. sveikatos priežiūros resursų ribotumas.

Skirtingais laikotarpiais slaugytojai vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Nuo XIX a. pagrindiniai slaugų etikos principai buvo paklusnumas ir ištikimybė. Buvo manoma, kad slaugytoja turi visiškai paklusti gydytojui, juo pasitikėti. Tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime slaugai turėjo laikytis šių etinių savybių: kantrybės, labdarybės, ištikimybės, tyrumo, drąsos, orumo, išminties, pasišventimo, teisingumo. Per pastaruosius 20 metų slaugų mokymo lygis išaugo, prasidėjo slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos. Slauga, buvusi medicinos tarnaite, tampa sveikatos priežiūros dalimi [Arendas, 1996].

Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Tačiau dauguma slaugytojų vis dar nėra patenkinti savo darbu, nėra patys autonomiški. Slaugytojų profesinis savarankiškumas apibrėžiamas kaip profesinės veiklos veiksmų laisvė darant sprendimus, susijusius su pacientų sveikatos palaikymu, prevencija bei gydymu. Profesinį savarankiškumą sudaro asmeninės žinios ir įgūdžiai, kurie leidžia lanksčiai reaguoti į permainas sveikatos priežiūros institucijose. Profesinis savarankiškumas realizuojamas taikant profesijos normas ir etikos kodeksą [Blaževičiutė, 2003]. Kaip teigė S. Breir – Mackie [2001], slaugytojai dažnai paveikiami medicininio paternalizmo, kaip ir pacientai ir anot A. Narayanasamy, nors daugumas slaugytojų turi pakankamai galių būti savarankiškais, jie tuo nesinaudoja, nenorėdami įtampos savo darbe. Hewitt-Taylor teigia, kad ne tik slaugytojai jaučiasi bejėgiais, bet ir pacientai linkę juos tokiais matyti. Tad ir slaugytojai, norėdami skatinti pacientus būti autonomiškais, pirmiausia patys turi pasirūpinti savo padėtimi medicinoje bei savo profesijos suvokimu. O tam reikalingi iššūkiai.

Slaugytojai jausis nejaukiai bandydami didinti pacientų autonomiją, nejausdami palaikymo iš sveikatos priežiūros įstaigos vadovybės. Todėl geriausia būtų jei slaugytojai dirbtų komandoje su kitais sveikatos priežiūros specialistais, tai geriausiai atitiktų paciento interesus. Interdisciplininiai pokalbiai, skirtingos nuomonės komandos neišardys, o priešingai, ugdys partneriškumą, pagarbą vienas kitam [Hewitt-Taylor, 2003]. Kaip teigia Gastmans [2003], klinikinis – etinis procesas bei jo rezultatai dažnai priklauso nuo gydytojų ir slaugytojų tarpusavio santykių, komandos konkrečių darbo santykių būnant kartu ir atskirai, santykių tarp medicinos personalo ir vadovybės. Todėl svarbu kaip medikai išspręs tam tikrą problemą ir dalyvaus ( ar nedalyvaus ) etinėje konsultacijoje, ar išdrįs slaugytojai pareikšti savo nuomonę.

Kiti paciento autonomijos suvaržymai iškyla dėl sveikatos priežiūros įstaigoje galiojančių taisyklių. Neretai pacientai, patekę į ligoninę, žodžiu ar raštu supažindinami su vidaus taisyklėmis ir dienotvarke, kurios privalomos visiems. Kelios valandos dienotvarkės, skirtos pacientų laisvalaikiui, tačiau ir jis varžomas taisyklių. G. Erlander Švedijoje bei pietinėje Anglijoje atliktas tyrimas parodė, jog pacientai nenorėdami kelti rūpesčių stengiasi gyventi pagal ligoninės taisykles ir linkę paminti apsisprendimo laisvę. G. Jang tyrimas atskleidė, jog pacientai retai gali užsiimti ta veikla ligoninėje, kuri jiems yra svarbi, nebent personalas linkęs skatinti tam tikrą veiklą.

Tačiau pacientai turi teises. 1973 m. Amerikos Ligoninių Asociacija išleido “Pacientų teisių bilį”, kuriame išskiriama 12 paciento teisių. I. Thompson [1994] išskiria 3 fundamentalias pacientų teises:

  • teisė žinoti
  • teisė į privatumą
  • teisė į gydymą.

Autonomiškumo realizacijai pacientams ypač svarbus yra privatumas. Teisė į privatumą apima paciento orumą bei paslapties išsaugojimą. Slaugant turi būti sudaroma galimybė atviram, intymiam pokalbiui. Asmeninę paciento informaciją slaugos personalas privalo laikyti paslaptyje, neskleisti jos [Lietuvos Medicinos Norma MN 20: 1994]. Tačiau dauguma patekę į ligoninę pacientų jaučiasi praradę privatumą, neretai ligoninės skiria mažai dėmesio pacientų privatumo išsaugojimui, ypač mirštančiųjų. [Thompson, 1994]. Scott ir kt. [2003] atlikti tyrimai, liečiantys pacientų autonomiją, privatumą bei informuotą sutikimą, parodė, jog medicinos personalui trūksta etinio suvokimo ir jautrumo pacientų orumui bei teisėms, o tam yra reikalingas mokymas.

Trečioji autonomijos suvaržymų priežastis – riboti sveikatos priežiūros resursai. Sveikatos priežiūros resursai – tai visi daiktai ir paslaugos, turintys teigiamą poveikį sveikatai. Tai sveikatos mokymas ir ugdymas, ligų profilaktika, medicinos personalas, medicininė įranga, tyrimų projektai ir pastatai [Hendrick, 2000]. Gastmans [1998] teigia, jog tyrimai rodo, kad klinikiniai – etiniai sprendimai dažnai susiję su instituciniais – organizaciniais pasirinkimais. Sveikatos priežiūros organizacijų politika įvardijami kaip tretieji asmenys. Jie diktuoja sąlygas nepaisydami medikų – pacientų santykių, apsprendžia aplinkybes ir periferines klinikinės praktikos sąlygas. Tačiau etinės problemos negali būti svarbios tik medikams, jos turi rūpėti ir ligoninių politikos vykdytojams.

Kita problema sveikatos priežiūroje – teisingas resursų paskirstymas. Daugumai filosofų, ieškojusių būdų kaip teisingai paskirstyti ribotus sveikatos priežiūros išteklius, pradiniu tašku laikė teisingumo principą [Hendrick, 2000]. Teisingumo principas siekia užtikrinti visiems individams vienodą pagrindinių poreikių, kaip pavyzdžiui sveikatos, prieinamumą [Hewit – Taylor, Wilmot, 2003]. Lietuvos Medicinos Norma MN 20:1994 teisingumo principą apibrėžia sekančiai: “Slaugos personalas neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių teikti pirmumą kai kuriems pacientams. Jei nėra galimybių visus slaugyti vienodai, sprendimai turi būti grindžiami etikos komiteto priimtomis nuostatomis”. Tačiau pasiekti lygybės, teisingumo nėra lengva, kadangi tai apima vietinius ir nacionalinius lėšų paskirstymus įvairioms sveikatos problemoms spręsti [Hewit – Taylor, Fletcher, 1999]. Augant medicinos technologijos galimybėm lengviau pasidarė spręsti sunkias sveikatos problemas, tačiau sunkiau pasidarė racionaliai paskirstyti lėšas [Hewit – Taylor, Boosfeld, 2000]. Racionalaus sprendimo paieškai dažnai pasitelkiamas utilitarizmo principas – kuo didesnis gėris kuo didesniam skaičiui žmonių [Jenkins, 1997] bei produktyvus lėšų panaudojimas [Hewit – Taylor, 2003]. Tai gali būti naudinga prielaida, tačiau turint omeny, jog žmonės skirtingai suvokia, kas yra sveikata, skirtingai suvokia prioritetus, naudą, žalą, sąveiką su autonomija, ir siekti teisingumo kartu su autonomija sveikatos priežiūroje yra problematiška [Hewit – Taylor,2003].

Sveikatos priežiūroje biudžeto apkarpymas dažnai pasireiškia personalo skaičiaus mažinimu. Be abejo tai atsiliepia slaugos kokybei, slaugos paslaugų prieinamumui. Kaip teigia Thompson [1994], slaugytojai, kaip ir gydytojai vienu metu būna įsipareigoję keliems pacientams. Slaugytojas, turėdamas tik vieną porą rankų bei negalėdamas tuo pačiu metu būti keliose vietose, yra priverstas spręsti, kam teikti pirmenybę ir kaip siekti viso ko geriausio visiems savo pacientams.

Paslaugų prieinamumas taip pat įtakoja paciento pasirinkimus, o realybė teigia, jog pasirinkimai yra ribojami nacionalinių rekomendacijų, sveikatos politikos. Tačiau pacientai apie visa tai turi būti informuojami, o slaugytojai turi išmanyti sveikatos politiką, finansavimą, kad galėtų kartu su pacientais dalyvauti tokioje diskusijoje [Hewitt-Taylor, 2003].

Tad ir paciento autonomijos vystymas, palaikymas bei skatinimas susijęs tiek su vidiniais, tiek su išoriniais jos suvaržymais.

Paskelbta

Kas yra pacientų autonomija?

-<…>Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam!<…>Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos!

~Ištrauka iš A. Solženicyno „Vėžininkų korpusas“

 

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi  teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais,  pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės. Tai didelis šuolis tiek medicinoje, tiek slaugoje.

Medicinos etikoje egzistuoja keturi pagrindiniai etikos principai:

  • autonomijos gerbimo,
  • gėrio siekimo,
  • nepakenkimo,
  • teisingumo principai.

Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės – gr. autonomia<autos „pats“ + nomos „įstatymas, dėsnis“. Pirmieji jį pavartojo filosofai, o jos reikšme sveikatos priežiūroje susidomėta 1950 metų pabaigoje. Autonomijos suvokimą medicinos etikoje labiausiai įtakojo filosofų I. Kanto bei J. S. Mill mintys [Hendrick, 2000]. Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Mill teigė, kad mes galime daryti ką tik norime, jei tik nekenkiame kitiems.

Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku – tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Toks „gyvenimo planas“ – tai ne tik savo asmeniškumo suvokimas, bet ir galimybių, prasmės, pasirinktų veiksmų pasekmių suvokimas [Rowson, 1996].

Autonomijos priešingybė – paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai – kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Tačiau paternalistiniai veiksmai pateisinami trim atvejais:

  1. subjektas tam tikromis aplinkybėmis visiškai nesuvokia reikalingos informacijos arba yra pažeistas gebėjimas racionaliai mąstyti.
  2. subjektas labai nukentės, jei neįsikišime.
  3. subjektas, turėdamas daugiau žinių arba atgavęs gebėjimą racionaliai mąstyti, leis įsikišti ir tai patvirtins [Benjamin, Curtis, 1985].

Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Šioje vietoje galime padaryti išvadą, jog besąlygiška pacientų autonomija neįmanoma, ją riboja daugelis veiksnių.

Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Hewitt – Taylor (2003) teigia, jog medicinos personalas paciento nesugebėjimą komunikuoti verbaliai dažnai painioja su jo nesugebėjimu mąstyti autonomiškai.  Tačiau tikroji problema dažnai yra personalo nesugebėjimas tinkamai pateikti informacijos bei nenoras išklausyti.

Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. Kai kurie atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie pacientai, atiduodami save į gydytojų rankas nesijaučia praradę autonomiją, tiesiog labai pasitiki gydytojais –  „jie geriau žino, kas man geriausia“.

J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Jei galiu rinktis, vadinasi galiu rinktis kam save atiduoti.

Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali  suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis – skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę – t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. Kitais žodžiais tariant, slaugytojai turi skatinti pacientus prisiimti atsakomybę.

Naudota literatūra:

                                                           

  1. Anzenbacher, A. (1998) Etikos įvadas, Vilnius, p. 55-59; 94-101.
  2. Apie pacientų teises Lietuvoje. Teisės aktai (1997), Vilnius, p. 10-15.
  3. Beauchamp, T.,L. (1997) Informed consent. Medical ethics (ed. Veatch, R.,M.), London, p. 33-40.
  4. Benjamin, M., Curtis, J. (1985) Ethics in nursing, Oxford, p. 3-25.
  5. Evans, D., Evans, M. (1999) Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra, Vilnius, p. 100-103.
  6. Gastmans, C., Dierckx de Casterle, B., Schotsmans, P. (1998) Nursing considered as moral practice: a philosophical – ethical interpretation of nursing// Kennedy institute of ethics journal, vol.8, no.1, p. 64-65.
  7. Gastmans, C. (2003) Towards integrated clinical ethics approach: caring, clinical and organisational// Healthy thoughts. European perspective on health care ethics, p. 81-102.
  8. Gefenas, E. (1993) Hipokrato etika: tradicija ir dabartis, Vilnius, p.
  9. Gillon, R. (1985) Philosophical medical ethics, Chichester, p. 85.
  10. Hendrick, J. (2000) Law and ethics in nursing and health care, Cheltenham, p. 30-35; 118-125.
  11. Hewitt-Taylor, J. (2003) Issues involved in promoting patient autonomy in health care// British journal of nursing, vol. 12, no.22, p.1323-1330.
  12. Lietuvos Medicinos Norma MN:20:1994. Slaugos etikos pagrindai. Valstybės žinios, 1994 12 30, Nr.469, 3-63.
  13. Rowson, R. (1996) Informed consent, London, p. 15-18.
  14. Scott, P.,A., Valimaki, M., Leino-Kilpi, H. etc. (2003) Autonomy, privacy and informed consent3: elderly care perspective// British journal of nursing, vol. 12, no.3, p.158.
Paskelbta

Kas yra pacientų autonomija?

-<…>Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam!<…>Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos!

~Ištrauka iš A. Solženicyno „Vėžininkų korpusas“

 

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi  teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais,  pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės. Tai didelis šuolis tiek medicinoje, tiek slaugoje.

Medicinos etikoje egzistuoja keturi pagrindiniai etikos principai:

  • autonomijos gerbimo,
  • gėrio siekimo,
  • nepakenkimo,
  • teisingumo principai.

Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės – gr. autonomia<autos „pats“ + nomos „įstatymas, dėsnis“. Pirmieji jį pavartojo filosofai, o jos reikšme sveikatos priežiūroje susidomėta 1950 metų pabaigoje. Autonomijos suvokimą medicinos etikoje labiausiai įtakojo filosofų I. Kanto bei J. S. Mill mintys [Hendrick, 2000]. Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Mill teigė, kad mes galime daryti ką tik norime, jei tik nekenkiame kitiems.

Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku – tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Toks „gyvenimo planas“ – tai ne tik savo asmeniškumo suvokimas, bet ir galimybių, prasmės, pasirinktų veiksmų pasekmių suvokimas [Rowson, 1996].

Autonomijos priešingybė – paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai – kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Tačiau paternalistiniai veiksmai pateisinami trim atvejais:

  1. subjektas tam tikromis aplinkybėmis visiškai nesuvokia reikalingos informacijos arba yra pažeistas gebėjimas racionaliai mąstyti.
  2. subjektas labai nukentės, jei neįsikišime.
  3. subjektas, turėdamas daugiau žinių arba atgavęs gebėjimą racionaliai mąstyti, leis įsikišti ir tai patvirtins [Benjamin, Curtis, 1985].

Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Šioje vietoje galime padaryti išvadą, jog besąlygiška pacientų autonomija neįmanoma, ją riboja daugelis veiksnių.

Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Hewitt – Taylor (2003) teigia, jog medicinos personalas paciento nesugebėjimą komunikuoti verbaliai dažnai painioja su jo nesugebėjimu mąstyti autonomiškai.  Tačiau tikroji problema dažnai yra personalo nesugebėjimas tinkamai pateikti informacijos bei nenoras išklausyti.

Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. Kai kurie atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie pacientai, atiduodami save į gydytojų rankas nesijaučia praradę autonomiją, tiesiog labai pasitiki gydytojais –  „jie geriau žino, kas man geriausia“.

J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Jei galiu rinktis, vadinasi galiu rinktis kam save atiduoti.

Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali  suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis – skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę – t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. Kitais žodžiais tariant, slaugytojai turi skatinti pacientus prisiimti atsakomybę.

Naudota literatūra:

                                                           

  1. Anzenbacher, A. (1998) Etikos įvadas, Vilnius, p. 55-59; 94-101.
  2. Apie pacientų teises Lietuvoje. Teisės aktai (1997), Vilnius, p. 10-15.
  3. Beauchamp, T.,L. (1997) Informed consent. Medical ethics (ed. Veatch, R.,M.), London, p. 33-40.
  4. Benjamin, M., Curtis, J. (1985) Ethics in nursing, Oxford, p. 3-25.
  5. Evans, D., Evans, M. (1999) Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra, Vilnius, p. 100-103.
  6. Gastmans, C., Dierckx de Casterle, B., Schotsmans, P. (1998) Nursing considered as moral practice: a philosophical – ethical interpretation of nursing// Kennedy institute of ethics journal, vol.8, no.1, p. 64-65.
  7. Gastmans, C. (2003) Towards integrated clinical ethics approach: caring, clinical and organisational// Healthy thoughts. European perspective on health care ethics, p. 81-102.
  8. Gefenas, E. (1993) Hipokrato etika: tradicija ir dabartis, Vilnius, p.
  9. Gillon, R. (1985) Philosophical medical ethics, Chichester, p. 85.
  10. Hendrick, J. (2000) Law and ethics in nursing and health care, Cheltenham, p. 30-35; 118-125.
  11. Hewitt-Taylor, J. (2003) Issues involved in promoting patient autonomy in health care// British journal of nursing, vol. 12, no.22, p.1323-1330.
  12. Lietuvos Medicinos Norma MN:20:1994. Slaugos etikos pagrindai. Valstybės žinios, 1994 12 30, Nr.469, 3-63.
  13. Rowson, R. (1996) Informed consent, London, p. 15-18.
  14. Scott, P.,A., Valimaki, M., Leino-Kilpi, H. etc. (2003) Autonomy, privacy and informed consent3: elderly care perspective// British journal of nursing, vol. 12, no.3, p.158.