Paskelbta

Pagyvenusių žmonių šlapimo nelaikymas

Šlapimo inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Tai nesugebėjimas kontroliuoti šlapinimosi. Senstant inkontinencijos dažnis didėja, dažnai tai pasireiškia kaip senėjimo proceso dalis. Šlapimo nelaikymas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių paplitęs nuo 10 iki 70%, priklausomai kur ši problema vertinama. 5 – 41%  žmonių su šia problema susiduria gyvenantys namuose, moterų šiuo atveju yra dvigubai daugiau. Taip yra dėl fiziologinių moters organizmo pakitimų – nėštumo, gimdymo, menopauzės, dėl specifinės moters šlapimo takų struktūros. Slaugos namuose gyvenantiems ši problema pasireiškia 25 – 50% pacientų. Iki 70% ši problema kankina žmones esantiems ilgalaikės slaugos ligoninėse.

freedigitalphotos.net

Šlapimo nelaikymas – tai socialinė, higieninė ir psichologinė problema, nepaprastai varginanti žmones, sutrikdanti jų darbingumą, įtakojanti gyvenimo kokybę, skatinanti socialinę izoliaciją. Mūsų visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, jog šlapimo nelaikymas yra vyresnių žmonių neišvengiama problema, kuri retai ar visiškai nepasiduoda gydymui. Taip yra dėl negatyvaus požiūrio į pagyvenusius ir senus žmones bei pačią šlapimo nelaikymo problemą. Jei pagyvenę ligoniai gali pakankamai gerai judėti ir jų mąstymas nėra labai sutrikęs, inkontinencija dažnai išgydoma. Jeigu inkontinencijos pagydyti nepavyksta, reikia sudaryti kuo geresnes ligonių priežiūros sąlygas bei palengvinti šlapimo nelaikymo sukeltus simptomus.

Šlapimo nelaikymo tipai 

Yra žinomi 5 šlapimo inkontinencijos tipai. Šie tipai tarpusavyje susiję; gali būti iš karto keli tipai.

Stresinė inkontinencija dažnesnė moterims, paprastai būna ambulatoriniams ligoniams. Didelei grupei moterų, susilpnėjus dubens dugno raumenims, dislokuojasi apatiniai šlapimo takai. Jų pozicija tiek funkcine, tiek anatomine prasme tampa labai nepatogi ir sutrikdoma uždaromojo šlapimo pūslės aparato funkcija. Dėl to staiga padidėjus spaudimui šlapimo pūslėje, nepavyksta pakankamai greitai ir efektyviai padidinti uždaromojo aparato spaudimo. Jei fiziologinėje situacijoje, kosint ar padidėjus fiziniam krūviui ir intraabdominaliniam spaudimui refleksiškai susitraukia tarpvietės raumenys ir tai padeda uždaromajam šlaplės aparatui, tai esant šių struktūrų pokyčiams, kosulys, čiaudulys, juokas ar koks kitas judesys neišvengiamai sukelia šlapimo nelaikymo epizodą. Šlapimo pūslė tuo metu nesusitraukia.

Dažniausiai ligoniams išbėga nedaug šlapimo, ir jei tai didesnių nepatogumų nesukelia, šios inkontinencijos gydyti nereikia. Kartais tokio tipo inkontinencija būna ryškesnė moterims po gimdymo, operacijų ar dėl estrogenų trūkumo. Vyrams ji gali atsirasti po transuretralinių operacijų, švitinimo arba navikui pakenkus sfinkterį.

Urgentinės inkontinencijos priežastis gali būti įvairūs urogenitaliniai ir neurologiniai sutrikimai. Ši šlapimo nelaikymo rūšis būdinga tiems, kurie nesugeba kontroliuoti šlapimo pūslės funkcijos, atsiradus staigiam norui šlapintis. Lemiantis šios šlapimo nelaikymo rūšies faktorius yra stiprus noras šlapintis, lydimas aktyvaus, sunkiai suvaldomo šlapimo pūslės susitraukimo.

Nevalingi šlaplės raumenų susitraukimai gali atsirasti tada, kai pažeidžiami šlapimo pūslės nervai, nugaros bei galvos smegenys arba patys šlapimo pūslės raumenys. To priežastis gali būti išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, insultas, smegenų navikai ir trauma.

Persipildymo inkontinencija dar vadinama paradoksiniu šlapinimusi. Esant perpildytai pūslei, uždaromasis aparatas nesugeba sulaikyti šlapimo tekėjimo. Ši inkontinencija atsiranda dėl neurologinių sutrikimų, anatominių kliūčių, dėl įvairios kilmės šlapimo pūslės hipotonijos ar atonijos. Vyrams šį šlapimo nelaikymą dažniausiai predisponuoja prostatos adenoma, diabetinė šlapimo pūslės neuropatija, medikamentai, sukeliantys šlapimo pūslės atoniją; moterims – dubens organų prolapsas, uretros distorzija. Esant šiam šlapimo nelaikymui šlapimo pūslė būna pilna ir nuolatos teka šlapimas.

Šiai grupei galima priskirti pacientus, kurių šlapimo pūslė dėl įvairių priežasčių yra mažos talpos. Jiems ir nedideli šlapimo kiekiai perpildo pūslę ir nekontroliuojamai išteka.

Funkcinė inkontinencija dažniausiai būna dėl negalėjimo laiku nueiti į tualetą. Tai gali sąlygoti demencija, neurologiniai susirgimai, depresija, agresija, priešiškumas.

Mišri inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas dėl keleto aukščiau paminėtų priežasčių.

Kai kurioje literatūroje išskiriama inkontinencija dėl ypač jautrios šlapimo pūslės. Tuomet pacientas šlapinasi nuo 8 kartų dieną ir/arba 12 kartų naktį. Toks šlapimo nelaikymas gali būti dėl padidėjusio detruzoriaus aktyvumo arba toks šlapinimosi dažnumas gali atspindėti paciento įpročius.

Šlapimo nelaikymo priežastys

 Šlapinimasis priklauso nuo:

–          efektyvios šlapimo pūslės funkcijos,

–          pilvo raumenų,

–          smegenų žievėje ir tilte esančių nervinių kontrolės centrų,

–          nervinių centrų integralumo.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl sunkiai pasiekiamo tualeto, skausmingo judėjimo, dusulio. Skausmingą judėjimą dažnai sukelia osteoartritas, nugaros disko išvarža, skoliozė. Kvėpavimo ir širdies ligos gali įtakoti judėjimo greitį, todėl nespėjama pasiekti tualeto. Nepatogūs drabužiai, avalynė taip pat gali išprovokuoti inkontinenciją. Prastas regėjimas, nepažįstama aplinka irgi predisponuoja šlapimo nelaikymą.

Šlapimo nelaikymas atsirandantis dėl neneurologinių priežasčių kartais literatūroje vaizduojamas schema DIAPPERS ( iš angl. VYSTYKLAS):

D – demencija/delyras

I – infekcija ( šlapimtakių, makšties )

A – atrofinis vaginitas

P – psichologinės priežastys ( depresija )

P – farmakologiniai aspektai

E – endokrininės būklės ( cukrinis diabetas )

R – ribotas judėjimas

S – susilaikymas išmatų.

Paciento ištyrimas

Paciento ištyrimas turi būti visapusis. Tai padės išsiaiškinti šlapimo nelaikymo tipą bei priežastis ir užtikrins kokybišką bei kryptingą slaugą.

Ištyrimas susideda iš:

  • duomenų apie pacientą surinkimo
  • apžiūros
  • fizinio ištyrimo
  • diagnozės
  • gydymo taktikos/veiksmų pasirinkimo
  • gydymo taktikos/veiksmų vertinimo

Ištyrimas turi vykti nuolat, tai negali būti vienos dienos darbas. L. Williams ir A. Gaylord pateikė funkcinės apžiūros planą šlapimo nelaikantiems pacientams, kuris apima sekančias sritis:

Fizinė funkcija – vertinama judėjimo galimybė, pusiausvyros išlaikymas, rankų jėga, kūno lankstumas, manualinė funkcija (sugebėjimas atsisegti sagas, atsitraukti užtrauktuką), regėjimas, tualeto įgūdžiai (sugebėjimas apsiprausti).

Kognityvinė funkcija – šlapimo nelaikymas gali pasireikšti dėl sutrikusios psichikos, šlapimo nelaikantiems pacientams dažnai pasireiškia depresija. Fizinės funkcijos ištyrimas parodys, ar pacientas suvokia kūno siunčiamus signalus apie artėjantį šlapinimasį ar jis tiesiog neturi noro tai suprasti ir paklusti instrukcijom.

Socialinė funkcija – išsiaiškinama, ar pacientas gyvena vienas, ar su šeima, ar yra žmonių galinčių jam padėti, kokia santykių dinamika, ar šlapimo nelaikymas įtakojo socialinį žmogaus gyvenimą, aktyvumą.

Aplinka – nepatogi aplinka taip pat gali išprovokuoti šlapimo nelaikymą. Svarbu tinkamas lovos, kėdės aukštis, nuotolis iki tualeto, lengvai atsidarančios durys, tinkamas apšvietimas, ranktūriai, ar patogu judėti ratukais.

Renkant anamnezę slaugytojai turėtų aktyviai bendradarbiauti su gydytojais, socialiniais darbuotojais, pacientų artimaisiais, kurie galėtų suteikti išsamios informacijos apie pacientą.

Slaugos planavimas

Esant šlapimo nelaikymui pacientams dažniausiai iškyla šios problemos:

  1. Sutrikęs šlapinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
  2. Odos pažeidimas, sukeltas šlapimo nelaikymo.
  3. Nervinimasis dėl šlapimo nelaikymo.

Atsižvelgiant į paciento problemas slaugytojas turėtų išsikelti slaugos tikslus, kurie užtikrintų pilnavertę, kryptingą slaugymą bei susidaryti slaugos planą. Slaugos tikslai galėtų būti:

  1. Padėti pacientui iš dalies arba visiškai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
  2. Vengti komplikacijų – odos pažeidimų.
  3. Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą, išsaugoti teigiamas gyvenimo emocijas, neatsižvelgiant į kūno sutrikimus.

Slaugos planas:

  1. Paaiškinti pacientui visus numatomus tyrimus ir procedūras, išlaikyti pokalbių slaptumą.
  2. Stebėti, kad tiksliai būtų vartojami paskirti vaistai.
  3. Stebėti šlapimo nelaikymo dažnumą ir kiekį ( 2,5 cm šlapių baltinių diametras atitinka 10 ml šlapimo ).
  4. Parodyti pacientui, kur yra vonia bei tualetas. Pasirūpinti tinkamu jų apšvietimu. Tualetas neturėtų būti toliau nei 12 metrų. Jei tualetas yra toliau, galima netoli lovos padėti nešiojamą basoną, kad esant skubiam reikalui, galėtų jį greitai pasiekti.
  5. Priminti pacientui, jog reikia dažniau šlapintis.
  6. Šalinti šlapimo nelaikymo padarinius, apiplauti pacientą vandeniu ir muilu kasdien bei po kiekvieno šlapimo nelaikymo, pakeisti baltinius, mokyti higienos.
  7. Skirti skysčių iki 3 l nuo 8 val. iki 20 val., vėliau skysčius riboti.
  8. Naudoti specialią šlapimo pūslės treniravimo programą: a) paprašyti ligonį nusišlapinti 30 min. prieš nustatytą nevalingo šlapinimosi laiką; b) šlapinimąsi sukelti, paleidus vandenį iš čiaupo, patarus įtempti ir atpalaiduoti dubens raumenis, siūbuojant pirmyn ir atgal, pilant šilto vandens ant išorinių lytinių organų; c) matuoti šlapimo kiekį, spaudžiant pilvą šlapimo pūslės projekcijoje, išspausti likusį šlapimą (Krede metodas) ir jį pamatuoti; d) 4 kartus per dieną skirti Kėgelio pratimus: liepti pakaitomis įtempti ir atpalaiduoti tarpvietės raumenis, kad pagerėtų raumenų tonusas ir sfinkterio kontrolė.
  9. Padėti pacientui atlikti kvėpavimo pratimus, norint išlaikyti norą šlapintis. Drąsinti pacientą, kad jis sutelktų visas pastangas, kad atsinaujintų šlapimo laikymas.
  10. Nelaikantiems šlapimo vyrams naudojami prezervatyvo tipo surinkėjai (svarbu, kad jie nebūtų per ankšti ). Moterims – įklotai arba sauskelnės. Svarbu pasirinkti tinkamus. Skystį sugeriantis sluoksnis turėtų būti padengtas specialia medžiaga, kuri visuomet išlieka sausa, ir šlapimas nedirgina odos. Iš kraštų turėtų būti apsauginės juostelės, kurios neleidžia skysčiui pratekėti pro kraštus. Sauskelnių priekyje ir užpakalyje turėtų būti tamprios juostelės, kurios sauskelnes tvirtai priglaudžia prie kūno. Sauskelnių išorėje būtinas indikatorius, kuris parodo, kada būtina keisti sauskelnes ar įklotą.
  11. Kai kur šlapimo nelaikančioms moterims naudojami specialūs makštiniai tamponai, kurie plėsdamiesi užspaudžia šlaplę ir šlapimas savaime neišteka. Numatytu laiku tamponas pašalinamas, šlapimas išbėga, po to tamponas vėl įdedamas.

Nelaikančių šlapimo pacientų mokymas

Nustačius šlapimo inkontinencijos priežastis, pradedamas paciento gydymas, kartu turėtų vykti ir paciento mokymas. Reikia nustatyti modelį, kaip pertvarkyti paciento su inkontinencija gyvenimą visuomenėje, kad jis jaustųsi visaverčiu žmogumi, išliktų aktyviu, dalyvautų socialiniame gyvenime.

Pacientams reikia patarti kuo greičiau mesti rūkyti, negerti svaigalų. Papasakoti, kad stiprūs dubens ir pilvo raumenys gali padėti apsaugoti nuo šlapimo nelaikymo. Pamokyti moteris atlikti Kėgelio pratimus.

Patarti riboti maistą, dirginantį šlapimo pūslę. Tai maistas ir gėrimai, turintys kofeino ( juodasis šokoladas, kava, arbata, kokakola ). Matuoti pasišlapintą valingai ir sulaikytą šlapimo kiekį. Paaiškinti, jog vengiant gerti mažiau skysčių, pacientas neapsisaugos nuo šlapimo nelaikymo, patarti skysčių negerti nakties metu ir apriboti vakare po 18 valandos.

Sureguliuoti paciento vidurius. Šlapimo nelaikymą gali sukelti šlapimo pūslės ir šlaplės spaudimas, todėl patariama valgyti daug ląstelienos turinčio maisto.

Papasakoti, kaip atlikti visas procedūras ir vartoti priemones, gerinančias ar valdančias šlapimo nelaikymą. Nurodyti pacientui šlapintis nustatytu laiku, nesvarbu, kad jis nenori. Jei reikia šlapintis papildomai, nurodyti jam tai atlikti nedelsiant. Taip pat patarti nusišlapinti prieš einant miegoti. Pamokyti pacientą, kaip pritaikyti ir nešioti prezervatyvinį kateterį ir nurodyti būdus, kaip išvengti komplikacijų (kateterinis dermatitas, varpos nusilpimas, išemija, obstrukcija ). Išmokyti pacientą, kaip taisyklingai įsikišti kateterį. Moterys pradžioje naudojasi veidrodėliais ( jie laikiklių pagalba fiksuojami tarp pražergtų kojų ), vėliau išmoksta apčiuopos būdu.

Pastebėjus infekcijos požymius, pranešti apie tai gydytojui. Aptarti apsauginių drabužių ir įklotų dėvėjimą. Paaiškinti, kad šios sugeriamosios priemonės padeda patogiau jaustis ir pasitikėti savimi. Pamokyti pacientą, kaip apsaugoti odą nuo sudirginimo ir pažeidimo. Kiekvienąkart nesulaikius šlapimo patarti nuplauti odą muilu ir vandeniu, tada patepti apsauginiu kremu.

Sąmoningiems pacientams galima patarti vesti šlapinimosi dienyną, kuriame būtų fiksuojama šlapinimosi data, apsilankymų tualete skaičius, sunaudotų įklotų ar sauskelnių skaičius, šlapimo tūris bei informacija, kodėl šlapimas buvo nesulaikytas (pvz.: fizinis krūvis, kosulys, tualetas nepasiekiamas ir kt. ).

Ir dar… 

Teigiama, jog rimta problema šlapimo nelaikymas tampa mažiau kaip 5 proc. žmonių ir dažnai tai yra laikinas reiškinys. Šlapimo nelaikymas gali būti gydomas ir pagydomas bet kokio amžiaus žmonėms. Juolab, kad atsiranda vis daugiau medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių ir būdų sprendžiančių šlapimo nelaikymo problemą – taikoma elektrinė stimuliacija, siūloma vartoti vaistus, silpninančius padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą, atpalaiduojančius raumenis, stiprinančius raumenis aplink šlapimo pūslės kaklelį ir šlaplę, kai kurioms moterims skiriami pesarai, įšvirkščiama implantų, šlapimo pūslė pakeliama operaciniu būdu ir kt.

Svarbiausia, kad žmogus neužsisklęstų savyje, netaptų socialiai izoliuotas, o gyventų pilnavertį visuomeninį gyvenimą, išliktų aktyvus. Pacientas turi būti motyvuotas sprendžiant šlapimo nelaikymo problemą, pats aktyviai dalyvauti slaugos procese, pasitikėti slaugytoju. Pasitikėjimu grįsti slaugytojo ir paciento santykiai visada garantuoja aukštą slaugos kokybę, lengviau sprendžiamos iškilusios problemos.

Paskelbta

Arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimo ypatumai didelio svorio pacientams

Jei savo darbe nuolat tenka matuoti pacientams AKS, tuomet sutiksite su manimi, jog ši iš pirmo žvilgsnio paprasta procedūra, gali virsti sudėtingu uždaviniu, jei pacientas yra nutukęs. Ne visada turime jam tinkančios manžetės, manžetę šiaip ne taip uždedame, tačiau matavimo eigoje ji išsiskečia, tada matuojame ant riešo, bet nežinome, ar tikrai tinkamai elgiamės. Tad bandysiu apžvelgti šios ypatingos situacijos ypatumus.

Kraujo spaudimas yra apibrėžiamas kaip jėga, kuria kraujas spaudžia kraujagyslių sienelę. Arterinis spaudimas skirstomas į sistolinį ir diastolinį. Sistolinis spaudimas yra kraujo spaudimas į arterijų sieneles, kai širdis susitraukia, o diastolinis, kai širdis ilsisi. Paprastai kraujo spaudimas matuojamas ant rankos virš alkūnės auskultuojant a.brachialis. Amerikos širdies asociacija (AHA) rekomenduoja, kad kameros ( manžetės dalis, kuri prisipučia) ilgis atitiktų 80 proc. paciento rankos viršutinės dalies apimties, o kameros plotis 40 proc. Tyrimai rodo, jog matuojant AKS nutukusiems pacientams įprastine manžete, gaunamas aukštesnis spaudimas nei jis yra iš tikro. Didesnės apimties rankai reikalinga manžetė su ilgesne ir platesne kamera.

Kai kurių ekspertų nuomone, jei tinkamos manžetės nėra, tuomet galime matuoti AKS ant riešo standartine manžete. Tačiau reikia žinoti, jog matuojant ant riešo gaunama 7 – 15 mmHg paklaida. Kyla klausimas, kokia paklaida yra toleruotina? Gibbs ir kt. siūloma paklaida 9 mmHg ir mažiau  atrodo daugumai priimtina. Šis standartas buvo nustatytas 1991 m. remiantis anesteziologų atliktais tyrimais. Kitas labiau patikimas atrodo Tarptautinės Standartų Organizacijos standartas ISO 81060-2:2009, kuris numato ±5 mmHg nuokrypį, bet ne daugiau kaip 8 mmHg.

Šiuo metu sveikatos priežiūros specialistai matuodami AKS nutukusiems pacientams gali rinktis iš trijų manžečių: standartinės suaugusiųjų, didelės suaugusiųjų arba manžetės, skirtos matuoti AKS ant šlaunies (ji yra ilgesnė ir platesnė). Tačiau kiekvienu atveju susiduriama su daugybe problemų. Didelė manžetė gali būti per maža  didelės apimties rankai ir blogai ją apjuosti, tuomet gausime aukštesnį AKS nei jis yra iš tikro.

Matuojant AKS manžete, skirtą šlaunies AKS matavimui, iškyla kiti nepatogumai. Paprastai ji gerai apjuosia ranką, tačiau yra gana plati, tuo tarpu žmonių, turinčių antsvorį, rankos nėra ilgesnės, tad dažnai vienas manžetės kraštas atsiduria pacientų pažastyje, o kitas galas nutįsta ties alkūnės sulenkimu. O tai nėra teisingas manžetės uždėjimas.

Kita problema – nutukusių žmonių rankos dažnai yra apversto kūgio formos, t.y. rankos viršutinės dalies apimtis yra žymiai platesnė nei ties alkūnės sulenkimu, todėl manžetė blogai prisispaudžia ties a.brachialis ir gaunami netikslūs duomenys.

Kai kurie gamintojai ėmė gaminti ilgesnes manžetes, tačiau kamera manžetės viduje dažnai naudojama standartinio dydžio arba didelė suaugusiųjų. Tuo tarpu Amerikos širdies asociacija ypač pabrėžia būtinybę naudoti tinkamo dydžio kamerą. Vieno tyrimo metu nustatyta, jog matuojant ilgesne manžete su standartine kamera ir matuojant AKS įprastine manžete ant riešo, tikslesni duomenys gaunami matuojant AKS riešo srityje.

Tad žiūrint iš praktinės pusės, jei neturime tinkamos manžetės, didelio svorio pacientams geriausia matuoti AKS riešo srityje ir laikyti paciento riešą širdies lygyje.

Bendros rekomendacijos matuojant AKS

  • Pacientas turėtų sėdėti atsirėmęs arba gulėti, įspėkite pacientą, kad jis nejudintų rankos ir nekalbėtų matavimo metu, paciento ranką padėkite širdies lygyje, jei įmanoma, paprašykite, kad pacientas prieš matavimą pasišlapintų. Manžetę dėkite ant apnuogintos iki peties rankos, jei manžetę dėsime ant drabužių, gausime netikslius duomenis.
  • Pirmą kartą AKS pamatuokite abiejose rankose, o vėliau matuokite toje rankoje, kurioje yra sąlyginai „blogesnis“ kraujospūdis.
  • Naudokite tinkamo dydžio manžetę. Jei matuosime AKS per didele manžete, gausim klaidingai žemą kraujospūdį, jei per maža – klaidingai aukštą kraujospūdį. Jei tinkamos manžetės neturime, tuomet matuokime ant riešo įprasto dydžio manžete.
  • Prieš matavimą įsitikinkite, jog manžetė uždėta tinkamai, gerai prigludusi, jei po manžete galime prakišti daugiau negu vieną pirštą, ji uždėta per laisvai. Įsitikinkite, jog kameroje nėra likusio oro, manžetės vamzdeliai eina tiesiai ir nėra susisukę.
  • Jei manžetę pripūsime per lėtai ar  per kelis kartus su pauzėmis, sukelsime venų persipildymą, o tai lems netikslius duomenis. Jei būtina matuoti AKS pakartotinai, tuomet pilnai išleiskite orą, palaukite bent 15 sekundžių, o tuomet vėl matuokite.
  • Jei pacientui sutrikęs širdies ritmas, tuomet geriau nenaudoti elektrinio AKS matuoklio, šiuo atveju tikslesni duomenys bus matuojant rankiniu aparatu.
  • Jei būtina pacientui pamatuoti AKS pakartotinai, tuomet matuokite toje pačioje rankoje, kaip matavote prieš tai.

Paskelbta

Kas yra pacientų autonomija?

-<…>Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam!<…>Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos!

~Ištrauka iš A. Solženicyno „Vėžininkų korpusas“

 

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi  teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais,  pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės. Tai didelis šuolis tiek medicinoje, tiek slaugoje.

Medicinos etikoje egzistuoja keturi pagrindiniai etikos principai:

  • autonomijos gerbimo,
  • gėrio siekimo,
  • nepakenkimo,
  • teisingumo principai.

Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės – gr. autonomia<autos „pats“ + nomos „įstatymas, dėsnis“. Pirmieji jį pavartojo filosofai, o jos reikšme sveikatos priežiūroje susidomėta 1950 metų pabaigoje. Autonomijos suvokimą medicinos etikoje labiausiai įtakojo filosofų I. Kanto bei J. S. Mill mintys [Hendrick, 2000]. Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Mill teigė, kad mes galime daryti ką tik norime, jei tik nekenkiame kitiems.

Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku – tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Toks „gyvenimo planas“ – tai ne tik savo asmeniškumo suvokimas, bet ir galimybių, prasmės, pasirinktų veiksmų pasekmių suvokimas [Rowson, 1996].

Autonomijos priešingybė – paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai – kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Tačiau paternalistiniai veiksmai pateisinami trim atvejais:

  1. subjektas tam tikromis aplinkybėmis visiškai nesuvokia reikalingos informacijos arba yra pažeistas gebėjimas racionaliai mąstyti.
  2. subjektas labai nukentės, jei neįsikišime.
  3. subjektas, turėdamas daugiau žinių arba atgavęs gebėjimą racionaliai mąstyti, leis įsikišti ir tai patvirtins [Benjamin, Curtis, 1985].

Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Šioje vietoje galime padaryti išvadą, jog besąlygiška pacientų autonomija neįmanoma, ją riboja daugelis veiksnių.

Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Hewitt – Taylor (2003) teigia, jog medicinos personalas paciento nesugebėjimą komunikuoti verbaliai dažnai painioja su jo nesugebėjimu mąstyti autonomiškai.  Tačiau tikroji problema dažnai yra personalo nesugebėjimas tinkamai pateikti informacijos bei nenoras išklausyti.

Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. Kai kurie atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie pacientai, atiduodami save į gydytojų rankas nesijaučia praradę autonomiją, tiesiog labai pasitiki gydytojais –  „jie geriau žino, kas man geriausia“.

J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Jei galiu rinktis, vadinasi galiu rinktis kam save atiduoti.

Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali  suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis – skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę – t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. Kitais žodžiais tariant, slaugytojai turi skatinti pacientus prisiimti atsakomybę.

Naudota literatūra:

                                                           

  1. Anzenbacher, A. (1998) Etikos įvadas, Vilnius, p. 55-59; 94-101.
  2. Apie pacientų teises Lietuvoje. Teisės aktai (1997), Vilnius, p. 10-15.
  3. Beauchamp, T.,L. (1997) Informed consent. Medical ethics (ed. Veatch, R.,M.), London, p. 33-40.
  4. Benjamin, M., Curtis, J. (1985) Ethics in nursing, Oxford, p. 3-25.
  5. Evans, D., Evans, M. (1999) Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra, Vilnius, p. 100-103.
  6. Gastmans, C., Dierckx de Casterle, B., Schotsmans, P. (1998) Nursing considered as moral practice: a philosophical – ethical interpretation of nursing// Kennedy institute of ethics journal, vol.8, no.1, p. 64-65.
  7. Gastmans, C. (2003) Towards integrated clinical ethics approach: caring, clinical and organisational// Healthy thoughts. European perspective on health care ethics, p. 81-102.
  8. Gefenas, E. (1993) Hipokrato etika: tradicija ir dabartis, Vilnius, p.
  9. Gillon, R. (1985) Philosophical medical ethics, Chichester, p. 85.
  10. Hendrick, J. (2000) Law and ethics in nursing and health care, Cheltenham, p. 30-35; 118-125.
  11. Hewitt-Taylor, J. (2003) Issues involved in promoting patient autonomy in health care// British journal of nursing, vol. 12, no.22, p.1323-1330.
  12. Lietuvos Medicinos Norma MN:20:1994. Slaugos etikos pagrindai. Valstybės žinios, 1994 12 30, Nr.469, 3-63.
  13. Rowson, R. (1996) Informed consent, London, p. 15-18.
  14. Scott, P.,A., Valimaki, M., Leino-Kilpi, H. etc. (2003) Autonomy, privacy and informed consent3: elderly care perspective// British journal of nursing, vol. 12, no.3, p.158.
Paskelbta

Geras blogas cholesterolis

Širdies ir kraujagyslių ligos pasiekė epidemijos lygį, kasmet Lietuvoje jos nusineša daugiau kaip 23 tūkst. žmonių gyvybių. Nacionalinė sveikatos programa, siekusi iki 2010 m. sumažinti mirštamumą nuo šių ligų 15 proc., deja, taip ir liko neįgyvendinta. Cholesterolio ir kitų riebalų kiekio kraujyje rodikliai Lietuvoje išlieka vieni didžiausi ES šalyse. Aukštas cholesterolis, ypač padidėję mažo tankio lipoproteinai, yra pagrindinė aterosklerozės priežastis. Aterosklerozė – tai lėtinė uždegiminė liga, kai dėl arterijų sienelėse besikaupiančių riebalų ir kalcio, susidaro opėjančios ir randėjančios plokštelės. Jos siaurina kraujagyslių spindį ir sukelia kraujotakos sutrikimus. Dažniausiai pažeidžiamos galvos smegenų bei širdies vainikinės kraujagyslės. Slaugytojai gali atlikti svarbų vaidmenį padėdami pacientams kontroliuoti cholesterolio lygį kraujyje.

Kas yra cholesterolis?

Tai į riebalus panaši medžiaga, gaminama kepenyse. Štai keletas jo funkcijų:

  • dalyvauja ląstelių membranų statyboje,
  • dalyvauja kai kurių hormonų gamyboje (androgenų, estrogenų ir aldosteronų),
  • dalyvauja tulžies rūgščių gamyboje,
  • dalyvauja vitamino D sintezėje,
  • dalyvauja riebaluose tirpstančių vitaminų apykaitoje,
  • įeina į neuronų dangalo, mielino, sudėtį.

Cholesterolis netirpsta nei kraujyje, nei vandenyje. Jis tarsi supakuojamas į baltymo molekulę, vadinamą lipoproteinu. Ši molekulė lengvai įsimaišo į kraują ir jo pagalba keliauja. Vienos molekulės yra didelės ir lengvos, kitos – mažos ir sunkios. Svarbiausi lipoproteinai yra šie:

  • Mažo tankio arba MTL
  • Didelio tankio arba DTL
  • Labai mažo tankio arba LMTL
  • Trigliceridai

Visų šių lipoproteinų suma sudaro bendrą cholesterolio lygį.

MTL cholesterolį ima iš kepenų ir išnešioja po visą kūną. Ląstelės pagauna MTL ir pasisavina iš jo cholesterolį. Esant dideliam MTL kiekiui, jis nusėda kraujagyslių sienelėse, o tai skatina cholesterolinių plokštelių formavimąsi. Bėgant laikui plokštelės didėja, užkirsdamos kelią normaliai kraujo tėkmei arterijose. Šis reiškinys vadinamas ateroskleroze. MTL sudaro apie 60-70 proc. viso cholesterolio kiekio. Optimalus MTL kiekis kraujyje yra mažiau nei 3 mmol/l. Tyrimais įrodyta, jog sumažinus MTL kiekį, žymiai sumažėja rizika susirgti širdies –kraujagyslių ligomis.

DTL „sugeria“ cholesterolį iš arterijų sienelių ir kraujo bei nuneša jį atgal į kepenis, kur jis pašalinamas. Tai sumažina MTL kiekį. Kuo didesnis DTL kiekis, tuo mažesnė rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis. DTL sudaro apie 20-30 proc. viso cholesterolio kiekio. Optimalus DTL kiekis – daugiau nei 1,2 mmol/l.

Trigliceridai sudaryti iš riebiųjų rūgščių, kurios gaminamos kepenyse bei gaunamos su maistu. Kepenys šalina trigliceridus iš kraujo ir „supakuoja“ juos į LMTL molekules. Šios dalelės sunkiai juda kraujyje ir ypač prisideda prie aterosklerozės bei širdies – kraujagyslių ligų atsiradimo. Optimalus trigliceridų kiekis kraujyje yra mažiau nei 1,7 mmol/l.

Dislipidemija – kas tai?

Sutrikus lipoproteinų apykaitai organizme labai padidėja rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis. Šis sutrikimas vadinamas dislipidemija, kuri gali būti pirminė ir antrinė.

Pirminė dislipidemija atsiranda dėl genetinių pakitimų lipoproteinų apykaitoje. Dažnai pasireiškia jauname amžiuje.

Antrinė dislipidemija pasireiškia sutrikusia lipoproteinų apykaita. Šio sutrikimo priežastys – sulėtėjusi skydliaukės funkcija, kepenų, inkstų ligos, nutukimas, diabetas, nesaikingas alkoholio vartojimas. Lipoproteinų apykaita gali sutrikti vartojant antihipertenzinius, antipsichotinius vaistus, estrogenus. Kepenys atlieka esminį vaidmenį cholesterolio gamyboje bei jo išskyrime į kraują. Jei žmogaus kepenys pažeisti, jos turi mažiau ląstelių, galinčių pašalinti cholesterolį iš kraujo, o tai didina cholesterolio kiekį.

Gerieji ir blogieji

DTL kartais vadinama „geruoju“ cholesteroliu, kadangi jis šalina MTL ir tokiu būdu palaiko normalią kraujo tėkmę arterijose. MTL vadinamas „bloguoju“ cholesteroliu, jo padidėjimas kraujyje skatina kaupti riebalus ar plokšteles arterijose, o tai blogina kraujo tekėjimą kraujagyslėse. Šių plokštelių atitrūkimai gali iššaukti miokardo infarktą ar smegenų insultą. Trigliceridai – tai tam tikri riebalai kraujyje. Visos kalorijos, kurios lieka mūsų organizmo nesunaudotos, paverčiamos trigliceridais ir saugomos riebalų ląstelėse. Aukštas trigliceridų kiekis kraujyje rodo, jog žmogus nuolat suvartoja daugiau kalorijų negu sudegina.

Cholesterolio mažinimas

Pakeitus gyvenimo būdą ir sureguliavus dietą, įmanoma kontroliuoti cholesterolio lygį kraujyje. Svarbu sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą bei visiškai atsisakyti trans – riebalų. Nustatyta, jog atsisakius trans – riebalų maiste širdies ir kraujagyslių ligų pavojus sumažėja iki 19 proc.

Sočiuosius riebalus sumažinsime pašalindami matomus riebalus nuo mėsos prieš ją gaminant. Pieno produktus patariama rinktis mažesnio riebumo. Derėtų vengti margarino, salotų padažų, majonezo. Kepimui bei salotoms reikėtų rinktis alyvuogių arba rapsų aliejų. Mokykite pacientus skaityti maisto etiketes ir vengti greito maisto užkandinių.

Skaidulos taip pat padeda sumažinti cholesterolio lygį. Ypač naudingos tirpiosios skaidulos, kurios susiriša su cholesteroliu, gaunamu su maistu ir padeda jį pašalinti. Beje, yra atlikta tyrimų, įrodančių, jog tirpiosios skaidulos gali sumažinti cholesterolio gamybą kepenyse ir MTL daleles paversti didesnio tankio bei lengviau judančias kraujyje. Tirpiųjų skaidulų gausime valgydami avižinių dribsnių, lęšių, pupelių, obuolių, kriaušių, apelsinų, braškių, riešutų, linų sėmenų, agurkų, salierų, morkų.

Kitas žingsnis – fizinio aktyvumo didinimas. Skatinkite pacientą pradėti nuo mažiausio žingsnio – tebūnie tai kasdieniai pasivaikščiojimai, trunkantys mažiausiai 30 minučių. Vėliau krūvis palengva turėtų būti didinamas, įtraukiant nesunkių fizinių pratimų iki 40 minučių 5 kartus savaitėje. Nepamirškite, jog didelės permainos gali sukelti nemažai streso pacientams, tad čia svarbiausia neskubėti ir viską daryti palengva. Tegu pacientas pasirenka tuos pratimus, kurie jam patinka. Pasiūlykit daugiau judėti kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, vietoj lifto naudotis laiptais.

Cholesterolį mažinantys vaistai

Jei gyvenimo būdo bei dietos pokyčiai tik nežymiai sumažina cholesterolio lygį kraujyje, tuomet galima apsvarstyti vaistų vartojimą. Pagrindiniai vaistai, naudojami dislipidemijos gydymui yra šie:

  • Statinai,
  • Tulžies rūgščių surišikliai – rezinai,
  • Cholesterolio absorbcijos inhibitoriai,
  • Nikotininės rūgšties derivatai
  • Fibrinės rūgšties derivatai.

Kiekvienas šių vaistų turi savų pliusų ir minusų. Tad apie kiekvieną trumpai.

Statinai yraypač efektyvūs vaistai, kurie mažina MTL cholesterolį. Jie blokuoja kepenyse fermentus, atsakingus už MTL gamybą. Mažėjant MTL lygiui, mažėja aterosklerotinių plokštelių formavimasis, kraujagyslių uždegimas bei trombai. Statinai tik šiek tiek mažina trigliceridų kiekį ir nežymiai didina DTL lygį. Pagrindiniai šios grupės vaistai yra : pravastatinas, lovastatinas, atorvastatinas, simvastatinas.

Statinai neblogai toleruojami, bet gali varginti  nedideli virškinimo nepatogumai bei galvos skausmas. Sunkesnė pašalinė reakcija – tai raumenų skausmas ir silpnumas, tai gali būti miozito ar rabdomiolizės (raumenų irimo) požymiai. Tokiu atveju būtina ištirti fosfokinazės (CFK) lygį kraujyje. Vartojant statinus kartu su eritromicinu, niacinu ar gemfibroziliu raumenų pakenkimo rizika dar labiau padidėja. Tad jei pacientas kenčia stiprius raumenų skausmus ar kojų mėšlungį, patarkite jam apie tai pranešti gydytojui.

Kita rimta pašalinė reakcija – kepenų pakenkimas. Prieš pradedant vartoti statinus būtina ištirti kepenų fermentus kraujyje. Vėliau jie tikrinami po mėnesio vaistų vartojimo, dar sykį- po 3 mėnesių ir galiausiai kas pusė metų. Jei pacientas serga kepenų ligomis ar gausiai vartoja alkoholį, tuomet statinai nėra tinkamiausi vaistai. Be to, šiuos vaistus atsargiai turėtų vartoti pacientai su sutrikusia inkstų funkcija. Jiems gali atsirasti baltymo šlapime.

Kurį statiną pasirinkti nėra didelio skirtumo. Atorvastatino efektyvumas priklauso nuo dozės, didesnė dozė labiau sumažins cholesterolio lygį kraujyje. Simvastatinas mažina trigliceridų kiekį bei padidina DTL kiekį, tad šis vaistas tinkamas pacientams, siekiantiems sureguliuoti visų trijų rodiklių duomenis. Jei statinai vartojami kartu su antihipertenziniais ar antiaritminiais vaistais, gali padidėti statinų koncentracija serume.

Daugelis statinų vartojami prieš miegą, nes naktį į kraują išskiriamas didžiausias cholesterolio kiekis. Išskyrus lovastatiną, kuris geriausiai pasisavinamas vartojant kartu su maistu ir atorvastatinas, kuris pasižymi ilgu veikimu, tad gali būti išgeriamas anksčiau.

Tulžies rūgščių surišikliai – rezinai suriša tulžies rūgštis žarnyne ir užkerta kelią jų pasisavinimui klubinėje žarnoje. Šis tulžies rūgščių cirkuliacijos sutrikdymas mažina MTL kiekį, o taip pat trigliceridų kiekį. Keletas šios grupės vaistų pavadinimai – cholestiraminas, kolestipolis.

Kadangi tulžies rūgštys neabsorbuojamos, tai pašalinės reakcijos yra minimalios. Dažniausiai pasitaiko virškinimo sutrikimai – viduriavimas, dujų susikaupimas, pykinimas ir svorio mažėjimas. Tulžies rūgščių surišikliai turi būti vartojami kartu su maistu, kadangi jie cholesterolį užblokuoja virškinamajame trakte.

Šie vaistai dažnai būna miltelių ar granulių pavidalu ir vartojami sumaišant juos su vandeniu, sultimis geresniam įsisavinimui. Rezinai lengvai jungiasi su kitais vaistais – skydliaukės hormonais, riebaluose tirpstančiais vitaminais ar antibiotikais, tokiu būdu sumažėja vaistų efektyvumas. Patarkite pacientams šiuos vaistus vartoti 1 val. prieš arba 4 val. po tulžies rūgščių surišiklių vartojimo.

Cholesterolio absorbcijos inhibitoriai, vienas šios grupės vaistų – ezetimibas (ezetrolis), šiek tiek sumažina MTL rodiklius, tačiau neefektyvus, siekiant padidinti DTL kiekį ar sumažinti trigliceridus. Šie vaistai sumažina cholesterolio atgalinę absorbciją į kraują plonajame žarnyne, o kartu mažiau jo patenka į kepenis. Pašalinės reakcijos – galvos skausmas, viduriavimas, pilvo skausmas. Jei pacientas ima skųstis raumenų skausmais ir silpnumu, verta ištirti CFK kraujyje.

Nikotininės rūgšties derivatai slopina laisvųjų riebiųjų rūgščių kaupimąsi periferiniuose audiniuose bei sumažina trigliceridų sintezę kepenyse. O tai sumažina trigliceridų bei MTL kiekius kraujyje ir padidina DTL kiekį. Pacientai, pavartoję niacino, gali pajusti karščio pylimą bei dilgčiojimą kurį tai laiką. Karščio pylimą sukelia padidėję prostaglandinai ir gali būti pašalinama vartojant 325 mg aspirino prieš geriant niaciną. Vartojant niaciną gali padidėti kepenų rodikliai kraujyje, šlapimo rūgštis, gliukozė. Prieš vartojant šį vaistą būtina ištirti gliukozę bei kepenų rodiklius, o vėliau sekti juos dinamikoje. Taip pat niacinas nėra labai tinkamas pacientams, sergantiems diabetu ar podagra.

Fibrinės rūgšties derivatai tokie kaip fenofribatas ir gemfibrozilis, stabdo LMTL gamybą ir pagreitina trigliceridų pašalinimą. Šios grupės vaistai ypač efektyvūs, siekiant sumažinti trigliceridų kiekį. Vaistas gemfibrozilis šiek tiek padidina DTL kiekį. Dažniausiai pasitaikančios pašalinės reakcijos – meteorizmas, dispepsija, pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Kaip ir kiti cholesterolį mažinantys vaistai, šie taip pat gali sukelti kepenų pakenkimą, todėl juos vartojant būtina sekti kepenų rodiklius dinamikoje.

Slaugytojo vaidmuo

Slaugytojai gali atlikti svarbų vaidmenį padėdami pacientams reguliuoti lipidų kiekį kraujyje. Daugybė tyrimų atskleidė, jog dalyvaujant slaugytojams gerėja klinikinės išeitys bei mažėja rizikos faktorių. Slaugytojas, dalyvaudamas lipidų reguliavimo programoje, pacientą

  • moko
  • įvertina ir seka
  • konsultuoja
  • apsvarsto tyrimo rezultatus su kitais sveikatos priežiūros darbuotojais bei pačiu pacientu.

Mokykite pacientą apie cholesterolį bei kokią įtaką tai turi širdies ir kraujagyslių sistemai. Papasakokite, kaip būtina pakeisti gyvenimo būdą, siekiant sumažinti cholesterolio lygį kraujyje.

Supažindinkite pacientą su jam paskirtais vaistais, paaiškinkite kaip juos vartoti, kartu aptarkite kraujo tyrimų rezultatus, atsakykite į iškilusius klausimus. Jūs galite tapti paciento „treneriu“ lipidų mažinimo programoje.

Šiek tiek apie riebalus

Riebalai, vartojami su maistu, suteikia mums energijos. Riebalai skirstomi į nesočiuosius, sočiuosius ir trans – riebalus.

Nesotieji riebalai randami augaliniuose produktuose – riešutuose, sėkluose ir augaliniame aliejuje. Jie gali sumažinti cholesterolio lygį kraujyje bei sumažinti uždegimą kraujagyslėse.

Sočiųjų riebalų šaltiniai – mėsa, jūros gėrybės, vištienos oda, riebūs pieno produktai, kokoso ir palmių aliejai. Šie riebalai didina rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis, nes didina MTL kiekį kraujyje. Žmogaus organizmas geba pats pasigaminti sočiuosius riebalus tiek, kiek jam reikia, tad valgyti jų su maistu nėra būtina.

Trans – riebalai gaunami kaitinant skystus augalinius riebalus iki labai aukštos temperatūros, o paskui pridedama vandenilio molekulė. Šis procesas vadinamas hidrogenacija. Trans – riebalai ypač didina MTL kiekį, mažina DTL kiekį, didina uždegimą kraujagyslėse. Trans – riebalų šaltiniai – margarinas, tepieji riebalų mišiniai, majonezas, kepiniai, kur naudojamas margarinas, greitojo maisto patiekalai.

Patarimų lapas pacientui

Dietos pokyčiai

  • Ruošdami mėsos patiekalus, pašalinkite matomus riebalus.
  • Kelis kartus savaitėje valgykite žuvį, rinkitės lašišą, upėtakį.
  • Rinkitės neriebius sūrius, pieną, jogurtą.
  • Kepimui naudokite alyvuogių ar rapsų aliejų.
  • Venkite majonezo ir kitų padažų.
  • Daugiau vartokite vaisių, daržovių, pupelių.
  • Atidžiai skaitykite produktų etiketes.
  • Rinkitės tamsesnę duoną, pilnagrūdžius makaronus, ruduosius ryžius.
  • Jei valgote kavinėje, suvalgykite pusė porcijos, kitą dalį neškitės namo.
  • Greitojo maisto kavinėse rinkitės neriebius produktus, venkite padažų ir bulvyčių fri.

Fizinio aktyvumo didinimas

  • Nusistatykite realų, jūsų kūno galimybes atitinkantį sporto planą. Rinkitės mėgstamus pratimus ir pradėkite nuo 15 min. kasdien, vėliau laiką ilginkite.
  • Vietoj lifto naudokitės laiptais.
  • Automobilį statykitės toliau nuo durų, kad šiek tiek prasivaikščiotumėt.
  • Per pietų pertrauką, jei yra galimybė, išeikite pasivaikščioti.

 

Kažkur, už vaivorykštės, aukštai danguje, yra šalis, kurioje niekas nėra girdėję apie cholesterolį. ~Allan Sherman