Paskelbta

Apie duoną – kitokią, sveiką ir labai skanią

Taip taip, žinau, jog šis tinklaraštis visai ne kulinarinis, tačiau jau kurį laiką taip norisi pasidalinti neseniai atrastu nuostabiu duonos receptu. Ši duona kepama be miltų, be kiaušinių, o tik iš riešutų ir sėklų.

IMG_1450

Pats netikėčiausias komponentas šiame recepte man pasirodė gysločių sėklų luobelės. Gysločių sėklų luobelės mums labiau pažįstamos kaip maistinės skaidulos, užkertančios kelią vidurių užkietėjimui, palengvinančios tuštinimąsį, o neretai vartojamos norint sulieknėti. Gysločių sėklose yra tiek tirpiųjų, tiek netirpiųjų skaidulų. Plonajame žarnyne jos nesuvirškinamos, o tik iš dalies suskaidomos. Gaubtinėje žarnoje gysločių sėklos virsta savotiška kempine, kuri palaipsniui didėja absorbuodama vandenį, toksinus bei šalinimo produktus, tokiu būdu lengvai ir greičiau pasituštinama.

IMG_1479

Gysločių sėklos ypač tinkamos vartoti žmonėms, kurie su maistu gauna mažai ląstelienos. 100 gramų gysločių sėklose yra 71 gramas tirpiųjų skaidulų. O tai ypač svarbu gerai medžiagų apykaitai. Žmonėms, turintiems aukštą cholesterolio lygį kraujyje, reikėtų vartoti kuo daugiau tirpiųjų skaidulų, kadangi jos suriša blogąjį cholesterolį. Gysločių sėklos taip pat reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, gerina virškinimą, padeda viduriuojant, gerina žarnyno būklę.

Kitas komponentas vertas dėmesio – chia sėklos. Tiesa, pirmą kartą kepdama šią duoną, iš skūpumo šių sėklų neįdėjau ir …pasigailėjau. Duona gavosi skani, tačiau jai trūko tvirtumo. Kiek vėliau sužinojau, jog šios sėklos, be visų gerųjų savybių, šiame recepte atlieka kiaušinio vaidmenį, mat išbrinkusios vandenyje jos virsta želatinine mase. Chia sėklos yra praktiškai beskonės, tačiau kiek naudingų savybių juose slypi! Didžiausias jų nuopelnas- omega-3 ir omega-6 riebiosios rūgštys. Įtraukę šias sėklas į savo mitybą praturtinsite savo organizmą kalciu, fosforu, kaliu, cinku, manganu. Be to, jos puikus baltymų bei maistinių skaidulų šaltinis.

IMG_1459

Šios duonos kepimui rekomenduojama naudoti kokosų aliejų arba sviestą ghee, tai vieninteliai riebalai, turintys aukštą „degimo“ tašką, tad ypač tinka kepimui. Aliejai, turintys  žemą degimo tašką arba kitaip tariant, degantys aukštoje temperatūroje, suyra ir išskiria laisvuosius radikalus, žalojančius mūsų ląsteles ir ląstelių membranas. Vėliau tai gali iššaukti tokias ligas kaip aterosklerozę bei vėžį. Šiuo atveju alyvuogių aliejus net ir pats geriausias, nėra tinkamas kepimui, o pradėjęs degti gali tapti nuodingu.Tad šį aliejų pasilikime geriau salotoms gardinti.

IMG_1465

Duoną kepiau silikoninėje formoje, visada lengva iš jos išimti kepinius, tačiau tiks ir įprastinė forma.

IMG_1471

Duonos kepaliukui reikės:

1 puodelio lukštentų saulėgrąžų

0,5 puodelio linų sėmenų

0,5 puodelio mėgstamų riešutų

1,5 puodelio avižinių dribsnių

2 valgomi šaukštai chia sėklų

4 valgomi šaukštai gysločių sėklų luobelių

1 arbatinis šaukštelis jūros druskos

1 valgomas šaukštas medaus

3 valgomi šaukštai kokosų aliejaus ar sviesto ghee (rinkausi kokosų aliejų)

1,5 puodelio vandens.

  1. Pirmiausiai inde sumaišome visus sausus ingredientus, riešutus galima šiek tiek pasmulkinti.
  2. Kitame inde sumaišome medų, aliejų ir puodelį vandens bei gautu mišiniu užpilame sausąją masę, gerai viską išmaišome. Jei trūksta lipnumo, pilame dar šiek tiek vandens.
  3. Gautą masę dedame į kepimo formą, sulyginame kraštus, patapšnojame, uždengiame rankšluostuku ir paliekame mažiausiai porai valandų, o geriausiai per naktį, kad viskas susistovėtų, išbrinktų ir suliptų. Viską padarėte gerai, jei patraukus už silikoninės formos krašto, jūsų duona išlaiko savo formą, o nesukrinta.
  4. Kitą dieną galima kepti. Kepame 175 ° C temperatūroje apie 50-60 minučių. Pjaustome tik atvėsusią. Skanaus 🙂

Recepto šaltinis: mynewroots.org
Paskelbta

Fizinis aktyvumas po ūmaus miokardo infarkto

Miokardo infarktas – tai negrįžtamas miokardo ląstelių pažeidimas ir nekrozė, kurie atsiranda dėl ilgalaikės ischemijos. Miokardo infarkto lokalizacija ir išplitimo pobūdis priklauso nuo vainikinių kraujagyslių būklės ir kolateralinės kraujotakos ypatybių. Gali būti transmuralinis ir netransmuralinis miokardo infarktas. Netransmuralinis infarktas apima ne daugiau kaip pusę sienos storio, o transmuralinis – pusę ir daugiau širdies sienos storio.

Susirgę miokardo infarktu, dauguma pacientų jaučia stiprų skausmą už krūtinkaulio. Skausmas plinta į kairiąją ranką, petį, kaklą, viršutinę pilvo dalį. Savaime skausmas neišnyksta, nepadeda ir nitroglicerinas. Miokardo infarktą išprovokuoja didelis emocinis arba fizinis krūvis. Pasitaiko ir kitos miokardo infarkto klinikinės formos – gastralginė, cerebralinė, aritminė, besimptomė ir kt. Miokardo infarkto diagnostikoje svarbiausias vaidmuo tenka elektrokardiogramai. Jos dinamika turi būti nuolat sekama.

Lietuvoje sergamumas miokardo infarktu yra gana didelis, o dėl šios ligos mūsų šalyje kasmet įvyksta 56,1 procentas visų mirčių. Nors ligoninėje gydyto infarkto mirštamumas šiuo metu mažėja – širdies ir kraujagyslių ligos yra viena pagrindinių gyventojų invalidumo priežasčių. Šios ligos sutrikdo fizinio krūvio toleranciją, socialinį aktyvumą, ekonominį nepriklausomumą. Gyvenimo kokybę sunkina tai, kad ligoniai priversti ilgą laiką reguliariai vartoti vaistus. Dažnai sutrinka tokių ligonių dėmesys, budrumas, atmintis, orientacija, mąstymas, suvokimas. Į tai būtina atsižvelgti taikant kineziterapiją. Fizinės treniruotės tikslas – atkurti fizinį pajėgumą, atnaujinti profesinės bei darbinės veiklos įgūdžius, stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis ir savarankiškumą.

Širdies raumens infarkto eiga reabilitacijos požiūriu sąlyginai skirstoma į tris fazes:

–          ūminė – nuo simptomų atsiradimo iki išleidžiant iš stacionaro ( šis laikotarpis trunka iki 2 – 3 savaičių );

–          rekonvalescencijos – tai sveikimo fazė ( trunka 2 – 3 mėn., kol ligonio būklė atsistato artimai buvusiai iki susirgimo );

–          palaikomoji – po reabilitacijos.

Kineziterapija šiems ligoniams pradedama nuo pirmųjų dienų. Fiziniai pratimai – tai organizuota judėjimo forma, o fizinis krūvis yra stipriausias fiziologinis dirgiklis, nuo kurio suintensyvėja širdies darbas ir padidėja deguonies poreikis. Fizinio krūvio metu dėl nervinio ir humoralinio poveikio sumažėja vainikinių kraujagyslių tonusas ir padidėja vainikinė kraujotaka, taip pat pagerėja širdies raumens medžiagų apykaita. Maisto medžiagos įsisavinamos ekonomiškiau, jų daugiau susikaupia širdies raumenyje. Ankstyvas sergančiųjų širdies infarktu aktyvinimas sumažina jų nervinę įtampą, tromboembolijų, hipostazinės pneumonijos ir žarnyno atonijos pavojų, širdies ir kraujagyslių sistemos jautrumą ortostatiniams poveikiams, pagerina periferinę ir vainikinę kraujotaką.

Ūminės fazės metu ligonis mokomas atpalaiduoti raumenis, diafragminio kvėpavimo, siekiant išvengti hipostatinio plaučių uždegimo. Pratimus kojų, rankų smulkiems raumenims ligonis turi atlikti ne mažiau, kaip penkis kartus per dieną. Jei nėra skausmų, ritmo sutrikimų, pirmomis susirgimo dienomis 2 – 3 kartus per dieną ligonis sodinamas, sėdi kaskart po 5 – 10 minučių. Pereinant iš horizontalios ( gulimos ) padėties į sėdimą, galūnių ir liemens judesiai turi būti atliekami nuosekliai, tam tikra tvarka, padėti ligoniui pakelti viršutinę liemens dalį ir nuleisti kojas. Jeigu yra funkcinė lova, jau pirmomis dienomis, pakėlus galvūgalį 45º kampu, ligoniui leidžiama nusiprausti veidą, valytis dantis, valgyti, naudotis basonu. Trečią – septintą dieną ligonis sėdėdamas atlieka pratimus – suka rankas ir pečius, kelia rankas virš galvos, lenkia ir tiesia kojas. Pratimai atliekami lėtai. Tempas turi atitikti ligonio kvėpavimą. Po kiekvieno pratimo numatoma atsipalaidavimo ir poilsio pertraukėlė. Darant pratimus, reikia sekti ligonio pulsą. Padidėjus pulso dažniui daugiau kaip 15 – 20 tvinksnių, reikia daryti poilsio pertraukėlę. Ketvirtą – septintą dieną ligonis pradeda stovėti ir vaikščioti.

Pirmomis ligos dienomis rekomenduojamas gydomasis masažas, kuris normalizuoja nervų, kraujagyslių ir kitų sistemų funkcijas, gerina bendrą kraujo ir koronarinių kraujagyslių apytaką, medžiagų bei audinių apykaitą. Masažas padeda pašalinti stazę, palengvina kairiosios širdies pusės darbą. Dar svarbu, kad masažas sukelia ligoniui malonias emocijas, padeda nugalėti baimę ir abejones dėl ateities.Efektyviausias kojų, nugaros, pečių ir širdies srities masažas, masažas šalčiu. Masažas atliekamas praėjus vienai valandai po valgio. Procedūros trukmė – 8 – 15 minučių, po to rekomenduotinas vienos valandos poilsis. Procedūros atliekamos kasdien arba kas antra diena ( iš viso 10 – 15 procedūrų ). Masažas negali sukelti skausmų, nes tai gali refleksiškai paveikti vegetacinę nervų sistemą ir sukelti miokardo ischemiją.

Fizinės reabilitacijos metu svarbu dalykinis bendradarbiavimas su ligoniu. Būtina aptarti, kokius pratimus ir kada geriausia atlikti. Ligonį reikia skatinti, kad aktyvi veikla didėtų, pratimus daryti ne tuoj pavalgius, nusiprausus ir t. t.

Aktyvindami ligonį, stebime jo subjektyvią ( nuovargis, silpnumas, skausmai, dusimas ) bei objektyvią ( ligonio išvaizda, pulso, kraujo spaudimo, EKG kaita ) būklę. Pratimai neturi sukelti skausmo, dusulio, galvos svaigimo, orientacijos sutrikimo, tachikardijos. Širdies susitraukimų dažnis gali padidėti iki 30%, palyginti su pradine būkle, kraujo spaudimas – 30 mmHg stulpelio. Needekvati tachikardija, sumažėjęs sistolinis kraujo spaudimas, pulsas rodo blogą pratimų toleranciją. Po pratimų pulsas ir kraujospūdis turi sunormalėti greičiau kaip per 5 minutes.

Pratimų metu arba pirmąją minutė po jų registruojamoje elektrokardiogramoje gali suplokštėti arba nežymiai padidėti T dantelis ( + 1 mm), šiek tiek pasislinkti ST segmentas ( +0,5 mm ), atsirasti atskiros ekstrasistolės.

Baigiantis stacionariniam periodui, kiekvienam ligoniui reikia nustatyti individualų slenkstinį krūvį, t. y. tokį krūvį, kuris sukelia subjektyvius ar objektyvius miokardo ischemijos požymius. Slenkstiniams krūviams nustatyti atliekami fizinio krūvio mėginiai ( Mastero, veloergometrinis, tredmilo ar orientaciniai mėginiai ).

Fiziškai aktyvinant ligonį stacionare, siekiama, kad jis galėtų pats apsitarnauti, lengvai nueiti 200 – 300 metrų, vieną aukštą užlipti laiptais be nepageidaujamų simptomų.

Sveikimo fazėje ligoniui skiriamas tausojantis bei treniruojantis judėjimo režimas. Pamažu didinamas krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai, skiriama rytinė higieninė mankšta, gydomoji gimnastika, dozuotas ėjimas, lipimas laiptais. Gydomosios gimnastikos trukmė – 25 – 35 minutės, ji daroma lėtu ar vidutiniu tempu. Dozuotas ėjimas skiriamas 2 – 3 kartus per dieną. Rekomenduotina pradėti vaikščioti lauke tik esant geram orui. Kai vėjuota, šalta, geriau nevaikščioti. Vaikštant aktyviai dirba kojų ir liemens raumenys, dėl to pagerėja kraujo ir limfos apytaka galūnėse bei vidaus organuose, suaktyvėja medžiagų apykaita ir kvėpavimas, stiprėja viso kūno raumenys. Einama lėtu tempu. Ligonis lygia vietove turi nueiti 1 – 3 km. Pajutus nuovargį, pradėjus dusti ir širdžiai smarkiai plakti, sulėtinti ėjimo tempą, sustoti ir pailsėti ( geriausia sėdint ). Pailsėjus 2 – 5 minutes, galima eiti toliau. Vėliau gydomosios gimnastikos trukmė pratęsiama iki 45 minučių, o dozuotas ėjimas iki 3 – 5 km raižyta vietove. Gydomąją gimnastiką galima atlikti baseine.

Taip pat ligonis mokomas lipti laiptais. Iš pradžių lipa vieną laiptų maršą, paskui du maršus, t. y. vieno aukšto laiptus. Laiptais ligonis turi lipti šitaip: ramybės būsenoje įkvepia, iškvėpdamas jis palipėja dvi ar tris laiptų pakopas. Įkvepiama ramybės būsenoje, t. y. sustojus. Palipėjęs vieną laiptų maršą, ligonis turi ramiai eiti laiptų aikštele. Pirmąją dieną ligonis įveikia tik vieną laiptų maršą, vėliau, atsižvelgiant į ligonio reakciją, laiptų maršų skaičius pamažu didinamas. Šį krūvį reikia kruopščiai tikrinti. Būtinai reikia nustatyti, kiek kartų susitraukinėja širdis per minutę, arterinį kraujospūdį, klinikinius simptomus.

Stenokardijos priepuoliai, aritmija, staigus dusulys, tachikardija, pamažu grįžtant iki pradinio širdies susitraukimų dažnio, staigūs arterinio kraujospūdžio poslinkiai ( dažniausiai sumažėjimas ), silpnumas ir diskomforto jausmas, pablyškusi oda, akrocianozė rodo, kad organizmas nepalankiai reaguoja į fizinį krūvį. Tuomet reikia laikinai nutraukti treniruotes.

Sveikimo laikotarpiu didinant fizinį aktyvumą, ligoniai dažnai jaučia greitą nuovargį, silpnumą. Tai neretai skatina depresiją, nerimą, dirglumą, formuoja neigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą. Čia svarbu reikiamai nuteikti ligonį ir jo šeimos narius. Tiek ligoniai, tiek jo šeimos nariai turi žinoti:

  1. Širdies raumens infarkto priežastį, jo eigą;
  2. Individualią reabilitacijos programą, jos tikslus, reabilitacijos komandos sudėtį;
  3. Rizikos veiksnius ir būtinumą keisti gyvenimo būdą;
  4. Vaistų vartojimo režimą ir galimus pašalinius reiškinius;
  5. Rekomenduotiną dietą;
  6. Rekomenduojamą fizinį aktyvumą;
  7. Ligos požymius, kurie gali atsirasti bet kurios veiklos metu.

Didelę reikšmę šiuo laikotarpiu turi profesinė reabilitacija. Ligonį darbui reikia pradėti rengti jau sveikimo laikotarpiu, skirti jam darbo terapiją. Šiuo atveju didėja fizinio krūvio tolerancija, maksimalus deguonies naudojimas, mažėja hipochondrija, depresija, nerimas. Ligoniui rekomenduotinas darbas, nereikalaujantis didelių energijos sąnaudų.

Viena dažnai ligonius jaudinanti yra sekso problema. Tai dažnai skatina ligonius susilaikyti nuo lytinių santykių arba jų metu jie jaučia nerimą. Lytinius santykius galima atnaujinti, praėjus 6 – 12 savaičių po infarkto, jeigu ligonis toleruoja ne mažesnį kaip 75 vatų fizinį krūvį. Ligoniui būtina patarti: vengti lytinių santykių gausiai pavalgius, neįprastomis sąlygomis, kai labai karšta ar šalta. Jei lytiniai santykiai provokuoja skausmus, prieš juos rekomenduotina paimti nitroglicerino tabletę. Lytinių santykių metu pasirinkti padėtį, nereikalaujančių viso kūno raumenų įtempimo.

Ligonis turi žinoti, kad jam sveikimo fazėje privalu:

1)      Miegoti per parą nuo 6 iki 10 valandų, ilsėtis 20 – 30 minučių po kiekvieno valgymo ir pavargus;

2)      Planuoti dienos aktyvumą pagal nurodytą programą, sunkiai nedirbti, neskubėti;

3)      Vengti sulaikyti kvėpavimą, įsitempti, pavyzdžiui, tuštinantis, kelti sunkius daiktus, atidarinėti sunkiai atsidarančius langus ir kt.;

4)      Nedirbti darbų iškeltomis rankomis;

5)      Vengti bet kokio darbo karštyje ar šaltyje;

6)      Atsiradus skausmui, sustoti, atsisėsti ar atsigulti, po liežuviu pasidėti nitroglicerino tabletę;

7)      Vengti tokio krūvio, kuris dažnina pulsą daugiau kaip 110 kartų per minutę, ar daugiau kaip 25 proc., palyginti su ramybės būsena;

8)      Dusinant be priežasties, kai nepraeina skausmas nuo nitroglicerino, būtina kviesti gydytoją.

Palaikomosios fazės metu atliekami jau sudėtingesni pratimai, naudingas čia ir lėtas bėgimas, žaidimai su kamuoliu, lazdomis, pratimai su 1 – 2 kg svarsčiais. Atlikimo tempas vidutinis, mankštos trukmė nuo 45 iki 60 min. Standartinė fizinės reabilitacijos trukmė – 8 – 12 savaičių. Reabilitacija laikoma efektyvi, jei ligonis pasiekia 7 MET krūvį. Fizinio aktyvumo sėkmė visų pirma priklauso nuo reabilituojamojo pastangų ir požiūrio į savo sveikatą.

Ligoniui būtina paaiškinti, kad norėdamas grįžti į darbą, jis turi atlikti atitinkamo intensyvumo fizinius pratimus, kurie padės atkurti jo fizinį pajėgumą ir raumenų jėgą. Būtina skatinti pacientą savarankiškai mankštintis namuose, kiekvieną rytą atlikti rytinę bei gydomąją gimnastiką, vandens procedūras, pasimasažuoti ar apsitrinti rankšluosčiu. Rekomenduojamas dozuotas vaikščiojimas, laipsniškai didinant nuotolį iki 5 – 6 km, žiemą slidinėjimas lygumoje.

Miokardo infarkto raida priklauso ne tik nuo fiziologinės žmogaus būklės, bet ir nuo jo būdo, elgesio. Sergantiesiems buvo nustatyti būdingi elgesio bruožai – skubėjimas, nekantrumas, per didelis įsitraukimas į savo darbą, ambicingumas ir kt. Nugalėjus skubotumą, nekantrumą, kaitaliojant darbą su poilsiu, nuolat sportuojant, sumažėja emocinė įtampa, atsipalaiduojama. O tai turi teigiamos įtakos sveikstant po patirto ūmaus miokardo infarkto.

Ligonis turi būti nuteiktas ilgalaikei fizinei reabilitacijai, nes teigiami širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai išlieka tol, kol pacientas mankštinasi ( treniravimo poveikis išnyksta po 3 savaičių ). Tad būtina nuolat judėti, palaikyti aktyvumą. Fizinis judėjimas yra vienas iš elementariausių žmonių gyvenimo apraiškų. Nuo to, kaip ir kiek mes judame, labai priklauso mūsų sveikatos būsena.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Daugėlaitė M. Sergančiųjų miokardo infarktu fizinė reabilitacija. – Vilnius, 1978.
Finkelštenaitė J., Valužienė N. J., Damanskas J. Masažas. – Vilnius, 1998.
Kibarskis Ch., Kaunaitė D. Koronarinė širdies liga. – Vilnius, 1995.
Krutulytė G., Vatėnienė K. Fizinė medicina ir reabilitacija. – Vilnius, 1995.
Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius, 1990.
Kauno medicinos universitetas Kardiovaskulinė reabilitacija. – Kaunas, 2001.
Krausas H. Fizioterapija namuose. – Vilnius, 1994.
Kriščiūnas A., Klimavičius R., Kimtys A. Reabilitacija. – Kaunas, 1996.
Zabiela P. Vidaus ligos I t. – Vilnius, 1996.
 
Paskelbta

MRSA grėsmė

Meticilinui rezistentiškas auksinis stafilokokas (MRSA) tapo ko ne pagrindine diskusijų tema ligoninėse, slaugos namuose ir net prie pietų stalo namuose. Pranešama, jog kai kurie pacientai JAV atšaukia arba atideda planuotas operacijos, bijodami užsikrėsti MRSA infekcija. Tai kas gi tas MRSA, ar įmanoma nuo jo apsisaugoti?

MRSA yra viena iš auksinio stafilokoko (S. aureus) atmainų. Dauguma sveikų žmonių auksinį stafilokoką nešiojasi ant odos ir gleivinių, nepasireiškiant jokiems simptomams. Auksinis stafilokokas yra gana lanksti, lengvai prisitaikanti prie įvairiausių aplinkos sąlygų, plačiai paplitusi bakterija. Apie 1940 metus dauguma auksinių stafilokokų buvo jautrūs naujai išrastam penicilinui. Po dešimties metų daugiau nei pusė auksinių stafilokokų tapo atsparūs šiam antibiotikui.

1960 metais buvo išrastas pusiau sintetinis penicilinas – meticilinas, gydyti penicilinui atsparias bakterijas. Tačiau auksinis stafilokokas vistiek „išgyveno“ ir tapo atsparus ne tik meticilinui bet ir daugumai pirmos kartos antibiotikų. Atsparios bakterijos ėmė greitai plisti, o ypač tarp ligoninės pacientų. Šiuo metu MRSA laikomas hospitaliniu patogenu.

Yra išskiriamos dvi MRSA rūšys:

  • MRSA įgyta sveikatos priežiūros įstaigose (HA-MRSA)
  • MRSA įgyta tarp žmonių, visuomenėje, už sveikatos priežiūros įstaigų ribų  (CA-MRSA)

Ir nors šios dvi infekcijos turi daug skirtumų, tačiau dauguma ekspertų teigia, jog greitai tarp jų skirtumų nebeliks, kadangi vis dažniau į sveikatos priežiūros įstaigas patenka MRSA iš „gatvės“, o MRSA iš ligoninių neretai parsineša namo darbuotojai. Tokia maišatis gali paskatinti atsirasti dar galingesnę ir atsparesnę MRSA rūšį.

MRSA visuomenėje

1982 m. MRSA iš ligoninių persikėlė į visuomenę. Manoma, jog tai susiję su intraveninių narkotikų era, o taip pat MRSA išplatino išrašyti iš ligoninių pacientai, kurių kūne kolonizavosi ši bakterija. Visuomenėje įgyta MRSA (CA-MRSA) apibūdinama kaip infekcija, pasireiškusi pacientui iki 48 val po hospitalizacijos.

CA-MRSA dažniausia sukelia minkštųjų audinių infekcijas, pasireiškiančias folikulitu, abscesu, furunkulu, celiulitu, nekroziniu fasciitu, piomiozitu ir kt.

Kartais CA-MRSA gali iššaukti ypač sunkias ligas – hemoraginę nekrozinę pneumoniją, kuri neretai baigiasi mirtimi.

Galvojama, jog CA-MRSA infekcija dažniau plinta tarp žmonių, gyvenančių prastomis higienos sąlygomis, kai gyvenama susigrūdus mažame plote, dalijamasi užterštais daiktais, kai patiriamos traumos.

Šios infekcijos proveržis pastebimas tarp kontaktinių sporto šakų sportininkų – imtyninkų, futbolistų, regbio žaidėjų. Manoma, jog tam įtakos turi odos sužeidimai, plaukų skutimas, aukštas kūno masės indeksas, įrangos dalijimasis, kontaktas su kitais žaidėjais. O taip pat ši infekcija dažnesnė tarp vyrų homoseksualų, kalinių, nakvynės namų darbuotojų, benamių, uždarų religinių grupių, metamfetamino vartotojų bei tatuiruotų asmenų

Kaip plinta MRSA?

Manoma, jog trečdalis visų žmonių yra stafilokokų nešiotojai. Tarp sveiktatos priežiūros darbuotojų jų dar daugiau – 50-90proc. Nosies priekinė gleivinės dalis yra pirminis HA-MRSA rezervuaras. Tyrimai rodo, jog jei nosies gleivinėje atliktas MRSA tyrimas yra neigiamas, šių bakterijų dažniausiai nerandama ir kitose kūno vietose.

Tuo tarpu CA-MRSA mėgsta kolonizuotis pažastyje, kirkšnyje, tiesiojoje žarnoje, tarpupirščiuose. MRSA lengvai plinta nuo žmogaus žmogui tiesioginio kontakto metu liečiantis odai, o ypač jei oda yra pažeista.

Sveikatos priežiūros įstaigose šis patogenas perduodamas trim keliais:

  • Pacientas perduoda sveikatos priežiūros darbuotojui
  • Pacientas perduoda kitam pacientui (sveikatos priežiūros darbuotojas yra tarsi vektorius)
  • Sveikatos priežiūros darbuotojas perduoda pacientui

 Šios bakterijos gali ištisas savaites išgyventi aplinkoje ant negyvų objektų. Tad sveikatos priežiūros įstaigose jos įsikuria ant pacientų lovų, lovos stalelių paviršių, šviesos jungiklių,  iškvietimo mygtukų, medicininių rūbų, stetoskopų, instrumentų, darbastalių. Visuomenėje MRSA plinta per skutimosi mašinėles, rankšluosčius, gabalinį muilą, sūkūrines vonias.

 Bet kas gali tapti MRSA nešiotoju, tačiau ne visi nešiotojai suserga. Manoma, jog nešiotojas susirgs ar nesusirgs lemia individualios kūno savybės bei kokia stafilokų rūšis kolonizavo organizmą. O taip pat vienas svarbiausių barjerų prieš bet kokią MRSA rūšį – sveika oda.

Kam užsikrėsti HA-MRSA kyla didžiausias pavojus?

Didesnis pavojus užsikrėsti sveikatos priežiūroje MRSA iškyla:

  • Pacientams, ilgai gulintiems ligoninėse ar slaugos namuose (14 dienų ir ilgiau),
  • Pacientams, gulintiems intensyvios terapijos ar nudegimų skyriuose,
  • Pacientams, sergantiems chroniškomis ligomis, turintiems pragulų
  • Pacientams, kuriems yra ar buvo taikytos invazinės gydymo priemonės
  • Tiems, kuriems neseniai taikyta ar buvusi didelė antibiotikų terapija
  • Labai jauniems (kūdikiams) ar vyresnio amžiaus žmonėms. Teigiama, jog nuo 65 metų amžiaus didėja rizika užsikrėsti MRSA.

Kuo pasireiškia HA-MRSA?

Sveikatos priežiūros įstaigose įgyta MRSA infekcija gali sukelti pneumoniją, šlapimo takų infekcijas, bakteremiją, sepsį, chirurginių žaizdų infekcijas. Ši infekcija pailgina buvimo ligoninėse laiką, jos gydymas yra labai brangus ir gali kainuoti pacientų gyvybes.

Slaugytojo vaidmuo

Mūsų pagrindinė užduotis apsaugoti nuo MRSA pacientus, jų šeimos narius, savo kolegas bei artimuosius ir visus kitus, su kuriais mes kontaktuojam.

  • Vienas svarbiausių veiksmų – tinkama rankų higiena. Plaukite rankas prieš ir po kiekvieno kontakto su pacientu (manoma, jog tai viena efektyviausių priemonių, užkertanti kelią MRSA plitimui). Visada kruopščiai nusiplaukite rankas prieš eidami į bufetą, namo ar kitas vietas už gydymo įstaigos ribų. Rankas dezinfekuokite dezinfektantu, kurio sudėtyje yra alkoholio
    •  Darbo vietoje dėvėkite švarius rūbus. Prieš išeidami iš gydymo įstaigos persirenkite darbo rūbus. Grįžę namo nusimaudykite po karštu dušu su muilu. Darbo rūbus laikykite ir skalbkite atskirai nuo kitų skalbinių. Geriausia jei darbo rūbų skalbimu užsiims įstaiga, kurioje dirbate, tada dar labiau sumažės pavojus MRSA parsinešti į namus.
    • Rūpinkitės asmenine higiena. Dirbtiniai nagai ar ilgi nagai didina pavojų užsikrėsti ir užkrėsti kitus MRSA. Darbo vietoje stenkitės rankomis neliesti savo veido.
    • Mokykite pacientus atsakingai vartoti antibiotikus. Jei jie paskirti, būtina suvartoti visą kursą, nes nutraukus anksčiau laiko, iškyla grėsmė atsparių antibiotikams bakterijų formų atsiradimui. Antibiotikai virusų neveikia, tad kiekvienas persišaldymas negali būti gydomas antibiotikais. Tai būtina paaiškinti pacientams, kurie nuolat reikalauja, kad jiems būtų išrašyta antibiotikų.
    • Laikykitės sveikatos priežiūroje nustatyto dezinfekcijos plano. Visada dėvėkite vienkartines pirštines kontaktuodami su krauju, kūno skysčiais ar patogenais. Jei reikia dėvėkite apsaugines kaukes, akinius.
    • Atviras žaizdas visada prisidenkite tvarsčiu išeidami iš namų. Tai atviri vartai bakterijoms. To mokykite ir pacientus.
    • Pacientai su MRSA infekcija turi būti izoliuojami nuo kitų pacientų. Jei darbuotojui nustatoma MRSA, jam būtina skirti gydymą ir vengti kontakto su pacientais.

Ir dar šiek tiek apmąstymams

Nuo 2011 m. atsiranda pranešimų, jog vis dažniau MRSA randama žalioje pardavinėjamoje mėsoje. Tinkamai termiškai ją apdorojus pavojaus žmogaus sveikatai kaip ir nėra, tačiau MRSA užsikrėtimo tikimybė iškyla ruošiant žalią mėsą. Tad jei jūsų rankose yra žaizdelių, būtinai dėvėkite pirštines apdorodami mėsą, o visus paviršius, kurie lietėsi su mėsa, kruopščiai nuvalykite.

 

 

Paskelbta

AR MES MOKAME BENDRAUTI?

Bendravimas arba komunikacija – tai savo minčių perdavimas vienas kitam. Tinkamas bendravimas yra svarbus klinikinėje praktikoje, palankaus darbo klimato sukūrimui, komandos subūrimui. Žmonės bendrauja verbaliai – t. y. pateikdami informaciją žodžiais ir balso tonu, bei neverbaliai – naudodami gestus ir veido išraiškas. Pastarasis bendravimas turi didelę reikšmę informacijos perdavime, todėl svarbu, kad kūno kalba atitiktų verbaliai perduodamą informaciją.

Bendravimo stilius atlieka didžiulį vaidmenį vienas kito supratime. Paprastai išskiriami trys bendravimo stiliai:

  • pasyvusis,
  • agresyvusis,
  • pozityvusis.

Žmogus, bendraujantis pasyviuoju stiliu, yra drovus, nelinkęs dalyvauti pokalbiuose, atrodo nesusidomėjęs. Agresyviai bendraujantys asmenys linkę konfrontuoti, jų gestai bei žodžiai daugeliui atrodo įžūlūs, sarkastiški. Tuo tarpu pozityviai bendraujantis žmogus pasižymi atvirumu, pasitikėjimu, kalba maloniu tonu, žodinę informaciją papildo akių kontaktu ir atitinkamais gestais bei veido išraiškomis. Tačiau bendraujant net ir šiuo stiliumi, kyla bendravimo problemų.

Efektyviam bendravimui kenkia patarinėjimas, teisinimasis, globėjiškos manieros, klaidingi įtikinėjimai, kitų kaltinimas. Iš tiesų, kartais būna labai sunku susilaikyti nuo patarinėjimų, tačiau tai stabdo komunikacijos procesą. Geriau leisti pačiam žmogui, susidūrusiam su problema, ieškoti išeities, o kilusias idėjas išsakyti dėmesingam klausytojui. Teisinimasis yra kitas komunikacijos barjeras. Gavus priešišką savo atžvilgiu informaciją, daugeliui “įsijungia” gynybiniai mechanizmai. Tačiau prieš rengiant žodinę ataką būtina išsiaiškinti, kas tokį bendravimo elgesį išprovokavo – baimė, stresas ar kt. Jei bendravimą pradedate agresyviai, paieškokite fiziologinių ar psichologinių tokio bendravimo išraiškų ( padažnėjęs kvėpavimas, pakilęs kraujospūdis, nepasitikėjimas, baimė ). Jie padės atpažinti savo susierzinimą. Tuomet sustokite, įkvėpkite, pripažinkite, jog tai ne ta informacija, kurią norėjote išsakyti ir pradėkite iš naujo. Globėjiškumas arba kalbėjimas iš aukšto uždaro komunikacijos procesą. Mes, slaugytojai, esame motyvuoti padėti kenčiantiems, sergantiems, tačiau turime išmokti atsispirti pagundai klaidingai įtikinėti. Užtenka prisiminti, jog slaugytojai visų problemų niekada neišspręs ir visų neišgelbės. Šiuo atveju labiau tiktų terapeutinė strategija – išklausyti ir paremti žmones, mėginančius išspręsti nemalonias situacijas.

Beveik visada bendravimo efektyvumas priklauso nuo abiejų bendraujančių asmenų. Jūs visada galite valdyti nemalonias situacijas, tiesiog pasakydami: “šiuo metu apie tai nenoriu šnekėti, pakalbėsime apie tai vėliau, dar turiu apie tai pagalvoti”.

Komunikacijos procesą taip pat įtakoja lyčių skirtumai. Tyrimai parodė, jog vyrai ir moterys naudoja skirtingus bendravimo stilius ir šie skirtumai dažnai tampa nesusipratimų priežastimis. Šiuos skirtumus taip pat nulemia kaip vyrai ir moterys dirba – grupėse ar vieni, kaip bendraujama darbo vietoje. Vyrams bendravimas reikalingas tikslų įgyvendinimui, tuo tarpu moterys bendrauja tam, kad susidraugautų ar palaikytų tarpusavio santykius. Vyrai naudoja tiesmuką, valdingą bendravimo stilių, moterys linkusios bendrauti ramiu, kartais net pasyviu ar nedrąsiu būdu. Bendravimo ekspertai pataria vyrams tobulinti gebėjimą išklausyti moteris, o moterims patariama aiškiau reikšti savo nuomonę ir būti labiau tolerantiškoms, kai išsiskiria nuomonės. Taip pat tyrimai rodo, jog tiek vyrai, tiek moterys retai sugeba kontroliuoti savo pyktį, nors juos supykdo skirtingi dalykai. Vyrai dažniausiai pratrūksta, kai sistemoje trūksta efektyvumo, o personalui – profesionalumo. Moterys širsta, kai jų nesiklausoma, kai elgiamasi nenuoširdžiai, kai nenorima su jomis bendrauti.

Kaip pasakyti “ne”?

Reaguoti į pacientų prašymus yra viena iš integralių slaugytojo vaidmenų. Be to, dažnai tenka reaguoti ir į kolegų, sveikatos priežiūros komandos narių, lankytojų, vadovų prašymus. Jus gali užgriūti patys įvairiausi prašymai – bendradarbis gali paprašyti pasikeisti darbo dienomis, pacientas gali paprašyti jūsų telefono numerio ar kt. Kiekvienam prašančiajam jo prašymas atrodo realus ir įgyvendinamas, tačiau ar jis realus, įvertinsite tik jūs. Paprastai prašymai yra laikomi nerealiais, jei jie kertasi su jūsų vertybėmis, įsitikinimais, trukdo asmeniniam gyvenimui. Be abejo, kai kuriose situacijose, nori nenori turi prašymą įvykdyti, ypač jei to prašo vadovas.

Slaugytojams dažnai būna sunku aiškiai ir tiesiai pasakyti “ne”, kadangi daugeliui atrodo, jog mes turime visada padėti. Ištarę “ne”, mes imame atsiprašinėti, o po to pasijaučiame bejėgiais ir žlugdome save. Kartais neadekvatus kaltės jausmas mumyse iššaukia  agresyvumą. Tačiau šioje situacijoje kompromisas bus pasiektas tik tuo atveju, jei išmoksime atskirti tinkamus prašymus nuo netinkamų ir atsisakydami išlaikysime savigarbą.

Atsisakymas yra priskiriamas pozityviam bendravimo stiliui. Būdamas atviras apsidrausite, neprisiimti to, ko nesugebate padaryti, o kartu priversite prašantįjį apmąstyti savo prašymą. Jei ketinate žmogui atsakyti, pasakykite tai pokalbio pradžioje. Nėra reikalo užsiimti pašalinėmis kalbomis, o neigiamą atsakymą nustumti į pokalbio galą. Jei norite, pateikite keletą trumpų priežasčių, kodėl negalite to padaryti. Naudinga pasakyti, jog jūs suprantate prašantįjį, pasiūlykite alternatyvių veiksmų. Tačiau jokiu būdu neparodykite, nei verbaliai, nei neverbaliai, jog jūsų ištariamas “ne” yra netvirtas, kitaip nedidelis spaudimas jus privers pasielgti priešingai.

Kaip įveikti pyktį?

Įvairios reorganizacijos sveikatos priežiūros sistemoje dažnai iššaukia darbuotojų, pacientų, jų artimųjų pykčio protrūkius. Akyli pacientai bei jų lankytojai greitai pastebi, jei juos aptarnaujančio personalo yra per mažai, o pyktis bei nepasitenkinimas nukreipiamas į slaugytojus. Mums tenka atlaikyti įvairius pagrįstus ir nepagrįstus skundus, piktus išpuolius, o tam prireikia nemažai kantrybės ir ištvermės. Šioje situacijoje svarbu mokėjimas išklausyti. Užgriuvus pikto žmogaus skundui ar prašymui, sustokite, įvertinkite, ką šis žmogus galvoja, ko jis prašo, ar jo prašymas tinkamas. Čia taip pat svarbi neverbalinė kalba. Piktam žmogui svarbu suprasti, kad jo yra klausomasi, todėl nutraukite darbą, atsisukite į žmogų, pašalinkite garsinius trukdžius ir visą dėmesį skirkite kalbančiajam. Jei įmanoma, nueikte abu į ramią vietą, nepertraukinėkite. Daugeliui slaugytojų laikas yra brangus dalykas, o toks žmogus jo gali pareikalauti išties nemažai, tačiau tai protinga investicija, nes panašu, jog tik tokiu būdu problema bus išspręsta.

Kitas atvejis – bendradarbių pyktis. Tokioje situacijoje svarbu išsiaiškinti, kodėl pykstama, kas išprovokavo pyktį. Susidūrus su įtūžusiu kolega galima pasakyti: “aš matau, kad esate piktas, bet norėčiau sužinoti, ką aš padariau, kad jus taip supykdžiau?”. Kitas žingsnis – parodyti žmogui negatyvų agresyvaus bendravimo poveikį. Pozityviai bendraujant reikia pasakyti: “gydytojau P. jūs galbūt nesuprantate, bet šiuo metu jūs ant manęs šaukiate. Aš jaučiuosi nepatogiai, o tokiu būdu mes problemos neišspręsim. Norėčiau pakalbėti tuomet, kai nuleisite savo balso toną”. Svarbu išlikti ramiu, tai privers agresyviai nusiteikusį asmenį suvokti, jog jo išpuoliai nereikalingi. Būtina nustatyti netinkamo elgesio ribas. Jei supykęs kolega nenusileidžia ir toliau jus užgaulioja, informuokite jį, jog jūs nesitaikstysit su tuo ir pranešite apie tai vadovybei.

Mes nuolat savo darbe bendraujame su pačiais įvairiausiais žmonėmis, sprendžiame įvairias situacijas, esame priversti atremti pacientų, lankytojų skundus, prašymus, atlaikyti  kolegų pyktį, pažaboti savo pačių agresyvumą. Šiose situacijose gali pagelbėti komunikacijos proceso išmanymas, sugebėjimas išklausyti, tinkamai pasakyti “ne”, mokėjimas valdyti savo emocijas, pozityvus bendravimas. Sėkmės ir kantrybės.

Paskelbta

INFORMUOTAS SUTIKIMAS

Informuotas sutikimas yra būtina sąlyga bet kokiai medicininei intervencijai. Jos tikslas yra suteikti pacientui galimybę nuspręsti, kas bus su juo daroma ir kas turi būti daroma bei įsitikinti, jog jis suprato tos intervencijos, kuriai neprieštaravo, reikalingumą, rezultatus ir galimus pašalinius poveikius. Sveikatos priežiūros darbuotojai, pacientai ir jų šeimos sujungia savo pastangas pagelbėti pacientui priimti sprendimą per informuoto sutikimo procesą. Tai apima išsamią informaciją apie tai, kas planuojama atlikti, pacientui suteiktos informacijos paaiškinimas ir etinių principų taikymas slaugoje [Schopp, 2003].

Beauchamp [1997] nurodo šiuos informuoto sutikimo elementus:

1.Komunikacija. Bendravimas su pacientu yra pagrindinė geros praktikos sąlyga. Tai ne tik informacijos atskleidimas, perteikimas, bet ir vienas svarbiausių būdų, užtikrinančių bendradarbiavimą bei sutikimą. Komunikacija apima paciento išklausymą, bendravimą jam suprantama kalba.
2. Informacijos suteikimas. Neturėdamas išsamios informacijos pacientas negali priimti racionalių sprendimų ir todėl negali veikti autonomiškai. Praktikoje informacijos perteikimas ir jos gavimas gali būti suprantamas kaip tęstinis procesas nuo paciento mokymo iki jo tapimo autonomišku. Informacija turėtų apimti:

  • pacientui svarbius faktus ir apibūdinimus, kurie padėtų duoti sutikimą ar atsisakyti intervencijos;
  • informaciją, kuri atrodo svarbi medicinos specialistui;
  • specialistų rekomendacijas;
  • sutikimo tikslą.

3. Teisingumas. Įsipareigojimas sakyti tiesą slaugytojams reiškia nemeluoti ir neapgaudinėti pacientų. Pacientams, norintiems žinoti tiesą, turi būti suteikiama tokia teisė. Tačiau ne visi pacientai nori savarankiškai priimti sprendimus, o kai kurie nenori žinoti tiesos apie savo sveikatą ar gydymą. Teisė nežinoti taip pat turi būti gerbiama.
4. Savanoriškumas. Sutikimas negali būti išgaunamas prievarta, apgaule ar manipuliuojant. Pacientas turi būti laisvas, neįtakojamas kitų.
5. Kompetencija. Sutikdamas su intervencija pacientas turi būti protiškai kompetentingas. Kompetencija apibūdinama kaip sugebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus. Reikalingas kompetencijos lygis įvairuos priklausomai nuo pasiūlytos medicininės intervencijos sudėtingumo ir rimtumo.
6. Paciento pasirinkimo gerbimas. Pagarba paciento autonomijai reiškia, kad mes turime gerbti kompetentingo suaugusiojo pasirinkimą, net jei jo sprendimas sutrumpins jo gyvenimą [Hendrick, 2000].

Etikoje informuotas sutikimas tai ne tik autonomiškas individo sutikimas medicininei intervencijai, bet tai yra ir formalus procesas, kurio reikalauja medicininės institucijos prieš atliekant procedūras, ir kuris sumažina gydytojo atsakomybę. Informuoto sutikimo šerdis – gydytojo ir paciento pokalbis apie pasiūlytą gydymą, alternatyvas, gydymo atsisakymą bei riziką ir naudą, teikiamą šių pasirinkimų. Informuotas sutikimas neįvyksta tuomet, kai pasirašoma tam tikra forma, jis vyksta tuomet, kai pacientas ir gydytojas aptaria problemą ir kartu pasirenka intervenciją.

Minimalus informuoto sutikimo rezultatas – paciento sprendimas priimti ar atsisakyti pasiūlytos intervencijos, o toliau yra ieškoma kitų alternatyvų. Šiuo požiūriu, informuotas sutikimas tai schema, kurioje gydytojas apmąsto ir pasidalina mintimis su pacientu visose klinikinėse situacijose [Valimaki, 2003].

Etikoje ir medicinoje svarbūs skirtumai tarp informuoto sutikimo ir paprasto sutikimo. Informuotas sutikimas siejamas su rizika. JAV galioja taisyklė, jog informuotas sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jei intervencijos atlikimas ar jos neatlikimas kelia didelę riziką paciento sveikatai. Tuomet medicininio sprendimo priėmimas remiasi naudos ir rizikos svarstymu. Jei rizika nedidelė arba jos nėra, tuomet sprendimo priėmimo procesas nelaikomas informuotu sutikimu – tai paprastas sutikimas. Didelė rizika reiškia, jog intervencijos atlikimas ar neatlikimas gali sukelti rimtų ir negrįžtamų pašalinių reakcijų. Jei medicininiai pasirinkimai iššaukia nuspėjamus, kliniškai valdomus pašalinius reiškinius – rizika maža.

Informuotame sutikime sutikimas visada yra išreikštas, o tai reiškia, kad pacientas aiškiai suvokė intervenciją, o paprastame sutikime sutinkama netiesiogiai ( tikimasi, jog pacientas sutiks ). Paprastą ir informuotą sutikimą atspindi žemiau pateikta lentelė:

Paprasto ir informuoto sutikimo charakteristika

Charakteristika

Paprastas sutikimas

Informuotas sutikimas

Sprendimo tipas

Mažos rizikos

Didelės rizikos

Elementai

 Intervencijos paaiškinimas, lydimas paciento sutikimo ar atsisakymo (išreikštas arba numanomas); kiti elementai kaip diskusija apie riziką, naudą ir alternatyvas naudojami pagal situaciją. Diskusija apie pasiūlytos intervencijos pobūdį, tikslą, riziką bei naudą, alternatyvų, gydymo atsisakymo aptarimas, lydimas aiškaus paciento sutikimo ar nesutikimo.

( Šaltinis: Whitney S., McGuire A. and McCullough L. A typology of shared decision making, informed consent, and simple consent. 2004. Annals of internal medicine, p. 55 ).

Visapusiškas informavimas – visos informacijos suteikimas pacientui ar jį atstovaujančiam asmeniui, kad “racionalus žmogus” galėtų padaryti atitinkamą sprendimą. Papildoma informacija priklauso nuo pačio žmogaus savybių ( amžiaus, lyties, fizinės būklės, išsilavinimo lygio, padėties ir kt. ). Laisvas sutikimas asocijuojasi su savanoriškumu. Visapusiškai informuotas, laisvai besirenkantis pacientas turi teisę padaryti autonominį sprendimą, nepriklausomai, ką galvoja kiti, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimas gali pakenkti kitiems. Autonominis sprendimas gali lemti net tragišką pasirinkimą (žvelgiant kitų akimis)[Benjamin, Curtis, 1985].

Paskelbta

Periferinės intraveninės terapijos komplikacijos

Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas į veną yra įprasta procedūra gydymo įstaigose. Venos punkcija daugeliui pacientų sukelia nedidelį, tačiau greitai praeinantį skausmą.  Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas nemalonių pojūčių pacientams nesukelia, jei vaistai yra tinkamai atskiedžiami ir paskirti, teisingai pasirenkamas intraveninis kateteris (ne per didelis venai , kad kraujo tėkmė aplink intraveninį kateterį būtų  pakankama), kateteris tinkamai imobilizuotas. Atsiradę nemalonūs pojūčiai, skausmas infuzijos metu rodo, jog kažkas vyksta ne taip. Pagrindinės periferinės intraveninės terapijos komplikacijos yra šios:

  •       Infiltracija
  •       Ektravazacija
  •       Flebitas
  •       Jautrumas vaistams
  •       Infekcija

freedigitalphotos.net

Infiltracija

Infiltracija įvyksta tuomet, kai intraveniniai skysčiai patenka į aplinkinius audinius. Viena dažniausių priežasčių – blogai įvestas intraveninis kateteris ar jo išslinkimas iš venos. Kai intraveninis kateteris įvedamas galūnėje per sulenkimą, jis dažnai išslenka iš venos pacientui judant. Infiltracijos rizika taip pat yra didelė senyviems pacientams bei pacientams, sergantiems cukriniu diabetu.

Infiltracijos požymiai yra šie:

  • Patinimas
  • Deginimas
  • Tempimo jausmas
  • Vėsi oda
  • Odos pabalimas
  • Skausmas

Jei infiltracijos požymius sunku identifikuoti, palyginkite abi galūnes. Apžiūrėkite vietą virš kateterio ir žemiau kateterio. O taip pat nepamirškite pasukti galūnės kita puse, kartais intraveniniai skysčiai „subėga“ į užpakalinę venos sieną.

Jei į aplinkinius audinius pateko nedidelis kiekis fiziologinio tirpalo, tuomet pacientas jus tik nedidelius nepatogumus. Pastebėjus infiltraciją:

  • Nutraukite infuziją ir pašalinkite kateterį
  • Galūnę, kurioje buvo kateteris, pakelkite aukščiau
  • Patikrinkite, ar čiuopiate paciento pulsą a. radialis vietoje, ar pacientas gali laisvai pajudinti pirštus.
  • Informuokite gydytoją bei vykdykite jo nurodymus
  • Jei infuziją būtina pratęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina priešingoje galūnėje.
  • Nuolat tikrinkite vietą, kurioje laša infuzija
  • Būtinai dokumentuokite apie infiltraciją slaugos istorijoje ar kituose, įstaigos numatytuose, dokumentuose.

Pastebėjus infiltracijos požymius, ne visada norisi pašalinti kateterį, ypač jei paciento venos yra problematiškos, sunku jas punktuoti. Tačiau atminkite, jog delsdami, galime prišaukti dar didesnes problemas. Ši komplikacija gali baigtis galūnės nervų, kraujagyslių bei raumenų pažeidimu. Tokiu atveju, gali prireikti net skubaus chirurginio įsikišimo, siekiant išsaugoti galūnės funkcijas.

Ekstravazacija

Tai intraveninių skysčių patekimas į aplinkinius audinius, kai leidžiami ar lašinami vezikantiniai vaistai (iš anglų kalbos žodžio „vesicant drugs“, lietuviško atitikmens šiam žodžiui neradau). Dažniausiai naudojami vezikantiniai vaistai – tai kalcio chloridas, kalcio gliukonatas, soda, manitolis, tiopentalis, propofolis, dauguma citotoksinių vaistų, kai kurie antibiotikai, parenteriniam maitinimui skirti skysčiai, dopaminas ir kt. Visą vezikantinių vaistų sąrašą rasite tinklapyje www.ivaccess.com. Vezikantiniai vaistai patekę ne į veną, o į aplinkinius audinius gali sukelti sunkų vietinių audinių pakenkimą, audinių nekrozę, fizinį defektą, funkcijų netekimą ir net baigtis amputacija.

Ekstravazacijos požymiai:

  • Intraveninės infuzijos vietoje jaučiamas deginimas, diskomfortas, gali pabalti oda
  • Vėsi oda aplink intraveninę vietą
  • Matomas patinimas intraveninėje vietoje ar virš jos

Įtarus ektravazaciją būtina:

  • Nutraukti infuzją ir pašalinti intraveninį kateterį. Kateteris gali būti paliekamas tuo atveju, jei per jį leisite antidotą
  • Įvertinkite, kiek galėjo patekti vezikantinių vaistų į paodį ir praneškite apie tai gydytojui
  • Suleiskite antidotą, jei tai numatyta jūsų įstaigoje
  • Pakelkite „nukentėjusią“ galūnę
  • Įrašykite į paciento dokumentus apie ekstravazaciją, jos dydį, paciento simptomus bei pritaikytą gydymą
  • Uždėkite ant pakenktos vietos ledą ar šildantį kompresą, atsižvelgiant į vaistų gamintojų rekomendacijas

Siekiant išvengti ekstravazacijos:

  • Punktuodami veną, jei įmanoma, pasirinkite stambesnę veną, kuri nebūtų per sulenkimą. Jei periferinės venos prastos, apsvarstykite su gydytoju  galimybę punktuoti centrinę veną.
  • Jei vaistų į veną paskirta keletas, pirmiausia suleiskite nedirginančius vaistus, o galiausiai vezikantinius.

Flebitas

Flebitas arba venų uždegimas yra dažna intraveninių terapijų komplikacijų lašinant rūgštinės ar šarminės terpės tirpalus, o taip pat tirpalus, pasižyminčius aukštu osmoliariškumu. Kitos priežastys, galinčios iššaukti flebitą:

  • Venos trauma punkcijos metu
  • Kai lašinimui pasirenkama labai smulki vena
  • Naudojamas per didelis intraveninis kateteris venai
  • Kai vaistai ilgą laiką lašinami į tą pačią veną – 2-3 dienas.

Flebitas dažniau išsivysto distalinėse venose, o ne tuose, kurios yra arčiau širdies. Kai kurie vaistai, pavyzdžiui diazepamas, flebitą gali iššaukti ir po vieno suleidimo į veną. Taip pat flebitą gali sukelti didelės dozės tirpalai su kalio chloridu, amino rūgštys, dekstrozės tirpalai, multivitaminai. Eritromicinas, vankomycinas, tetraciklinas gali sukelti flebitą, kai lašinami vienoje intraveninėje linijoje su kitais dirginančiais vaistais.

Norėdami apsaugoti pacientą nuo flebito:

  • Pasirinkite tinkamą veną ir laikykitės visų venos punkcijos procedūrinių reikalavimų
  • Vaistus atskieskite, taip kaip numato vaistų gamintojai ar pagal nustatytas normas
  • Sekite vaistų lašėjimo greitį
  • Dažnai tikrinkite punkcijos vietą
  • Keiskite intraveninį kateterį taip dažnai, kaip numatyta jūsų įstaigoje
  • Intraveninį kateterį fiksuokite permatomu pleistru, kad aiškiai matytųsi dūrio vieta ir sritis aukščiau

Flebito požymiai:

  • Paraudimas ar sukietėjimas ties i/v kateterio galu
  • Pabrinkimas venos vietoje
  • Pakilusi temperatūra.

Flebito klasifikacija

Naudokitės šia schema, kuomet dokumentuosite apie flebitą.

Laipsnis Aprašymas
0 Nėra flebito požymių
1+ Stebima eritema, gali skaudėti
2+ Eritema, skausmas

Gali būti edema
3+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Stebimas pabalimas pagal venos projekciją

Čiuopiamas sukietėjimas
4+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Pabalimas pagal venos projekciją

Sukietėjimas didesnis nei 2,5 cm

Skiriasi pūlingas sekretas

Šaltinis: Infusion Nurses Society, Infusion Nursing Standarts of Practise

Įtarus flebitą atlikite šiuos žingsnius:

  • Pastebėjus paraudimą ar sukietėjimą, nutraukite infuziją
  • Uždėkite ant pakenktos vietos šiltą kompresą
  • Įrašykite apie tai paciento dokumentose
  • Jei vaistus būtina tęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina kitoje rankoje. Rinkitės stambesnę veną, mažesnio spindžio i/v kateterį.

Jautrumas vaistams

Prieš pradėdami leisti vaistus ar infuziją, paklauskite paciento:

  • Ar pacientas alergiškas kokiems nors vaistams, maistui ar žiedadulkėm.
  • Ar šeimoje pasitaikė alergijos atvejų. Jei taip, gali būti, kad pacientas taip pat turi polinkį alergijai.
  • Jei pacientas kūdikis iki 3 mėnesių, išklausinėkite kūdikio mamą dėl alergijos, kadangi mamos antikūnai vaiko organizme vis dar gali funkcionuoti.

Atlikę injekciją stebėkite pacientą 5-10 minučių, kad laiku pastebėtumėte vaistų jautrumo požymius – staigų šaltkrėtį, sąnarių patinimą, bėrimą, dilgėlinę, bronchospazmą, atsiradusį švokštimą.

Pastebėjus jautrumą vaistams:

  • Nedelsiant nutraukite infuziją ir informuokite gydytoją.
  • Suleiskite gydytojo paskirtus vaistus.
  • Stebėkite paciento gyvybines funkcijas ir rodiklius, suteikite pacientui emocinę paramą.

Infekcija

Pacientui, gaunančiam intraveninius vaistus ar tirpalus, gali išsivystyti lokali ar sisteminė infekcija. Siekiant laiku pastebėti šią komplikaciją, būtina nuolat sekti punkcijos vietą, ar nėra paraudimo, ar nėra išskyrų iš dūrio vietos, matuokite paciento temperatūrą. Jei išsivysto sisteminė infekcija :

  • Nutraukite infuziją
  • Praneškite apie pasikeitimus gydytojui
  • Pašalinkite kateterį
  • Paimkite pasėlį iš punkcijos vietos ir kateterio
  • Sekite paciento gyvybinius rodiklius.

Dokumentuokite ir dar kartą dokumentuokite!

Įvedus intraveninį kateterį būtinai apie tai parašykite slaugos istorijoje ar kituose jūsų įstaigos numatytuose dokumentuose.

Nurodykite tikslią vietą, kur įvedėte kateterį. Užrašas, jog kateteris įvestas į dešinę ranką, bus netikslus, kadangi rankoje ne viena vena. Nurodykite tikslią veną arba pavaizduokite tai grafiškai nubraižytame paveikslėlyje.

Kiekvienos pamainos metu užrašykite savo pastebėjimus apie punkcijos vietą bei i/v kateterio būklę. Net jei nėra jokių komplikacijų, būtina tai pažymėti.

 

Paskelbta

Pacientų autonomijos suvaržymai

Tęsiant pacientų autonomijos temą, būtina apžvelgti jos apribojimus. Išskiriami vidiniai ir išoriniai autonomijos suvaržymai.

Prie vidinių autonomijos suvaržymų norėčiau priskirti du aspektus:

  1. paciento autonomiškumo netekimas dėl fizinių ar/ir protinių galimybių sumažėjimo;
  2. paciento nenoras būti autonomišku.

Gastmans [2003] teigia, jog žmonės gimsta priklausydami nuo kitų, ir tol, kol jie tampa suaugusiaisiais, jiems reikalinga pagalba. Ką tik gimęs kūdikis visiškai priklausys nuo savo tėvų, vaikui augant, jo autonomiškumas didėja, o suaugęs sveikas žmogus dažnai traktuojamas kaip savarankiška, autonomiška būtybė. Deja, senstant autonomiškumas vėl mažėja. Tai įtakoja silpnas regėjimas, prasta klausa, ribotas judėjimas, silpnėjanti atmintis, nesugebėjimas apsitarnauti ir kt. Tad jei kalbame apie autonomiškumą kaip gebėjimą gyventi be kitų pagalbos, galima jį tapatinti su sveikata. Kuo mes esame sveikesni, tuo autonomiškesni.

Pagarbos autonomijai principas yra neginčijamas. Autonomija yra apibūdinama kaip individo galimybė savarankiškai pasirinkti, ir apima nepriklausomybę, galimybę apsispręsti ir sprendimų priėmimą. Mažindami paciento autonomiją užkertame kelią paciento gerovei, o paciento autonomijos negerbimas paveikia moralinį poreikį skatinti paciento sveikatą [Hewitt-Taylor, Wilmot, 2003]. Moralinė autonomijos vertė yra tiek susijusi su moraliniu imperatyvu stiprinti sveikatą, kiek liga sumažina individo autonomiją. Sveikatos ir autonomijos koncepcijos sąveikauja: padėdami individui siekti sveikatos didinsime jo autonomiškumą, o įgalindami pacientą būti autonomišku padėsime siekti sveikatos.

Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo, jog autonomijos skatinimas yra vienas pagrindinių, neginčijamų sveikatos priežiūros funkcijų, o visi veiksmai, varžantys autonomiją, gali būti klasifikuojami kaip amoralūs. Tačiau jei sveikata ir autonomija apibūdinamos kaip moraliniai imperatyvai iškyla klausimas, ar individo autonomijos suvaržymas yra moraliai pateisinamas, jei asmuo tai daro, siekdamas pagerinti kito asmens sveikatą. Juk dažnai tai įvardijama kaip paternalistinis sprendimas paciento labui [Hewitt-Taylor, 2003].

Kita autonomijos problema – pačio paciento nenoras būti autonomišku. Modernioji medicinos etika vis griežčiau atskiria gydytojo atsakomybę nuo paciento teisių. Iš paciento net reikalaujama, kad jis pats sąmoningai apsispręstų prieš kiekvieną tam tikrą rizikos laipsnį numatančią gydymo ar tyrimo procedūrą ir, be to, dar duotų raštišką sutikimą. Gydytojas, savo ruožtu, įpareigojamas išsamiai informuoti pacientą apie gydymo ar tyrimo procedūrą, numatomus pavojus bei nepatogumus, alternatyvius gydymo metodus ir daugelį kitų dalykų, užtikrinančių sąmoningą paciento apsisprendimą. Ligos prislėgtas pacientas lengvai perleidžia savo asmens ir piliečio teises savo gelbėtojui, nors naujieji medicinos etikos principai skelbia, jog reikia naudotis savo teisėmis, nepatikėti jų medikams, nesuprantant, kas laukia, nesuprantant savo padėties. Modernioji medicinos etika siekia išplėsti savarankiškų asmenų teises iki kūdikio ir net apvaisintos kiaušialąstės arba gemalo, teisių [Stoškus, 2001].

Išoriniai autonomijos suvaržymai tai:

  1. slaugytojų bejėgiškumas;
  2. sveikatos priežiūros įstaigų taisyklės ir režimas;
  3. sveikatos priežiūros resursų ribotumas.

Skirtingais laikotarpiais slaugytojai vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Nuo XIX a. pagrindiniai slaugų etikos principai buvo paklusnumas ir ištikimybė. Buvo manoma, kad slaugytoja turi visiškai paklusti gydytojui, juo pasitikėti. Tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime slaugai turėjo laikytis šių etinių savybių: kantrybės, labdarybės, ištikimybės, tyrumo, drąsos, orumo, išminties, pasišventimo, teisingumo. Per pastaruosius 20 metų slaugų mokymo lygis išaugo, prasidėjo slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos. Slauga, buvusi medicinos tarnaite, tampa sveikatos priežiūros dalimi [Arendas, 1996].

Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Tačiau dauguma slaugytojų vis dar nėra patenkinti savo darbu, nėra patys autonomiški. Slaugytojų profesinis savarankiškumas apibrėžiamas kaip profesinės veiklos veiksmų laisvė darant sprendimus, susijusius su pacientų sveikatos palaikymu, prevencija bei gydymu. Profesinį savarankiškumą sudaro asmeninės žinios ir įgūdžiai, kurie leidžia lanksčiai reaguoti į permainas sveikatos priežiūros institucijose. Profesinis savarankiškumas realizuojamas taikant profesijos normas ir etikos kodeksą [Blaževičiutė, 2003]. Kaip teigė S. Breir – Mackie [2001], slaugytojai dažnai paveikiami medicininio paternalizmo, kaip ir pacientai ir anot A. Narayanasamy, nors daugumas slaugytojų turi pakankamai galių būti savarankiškais, jie tuo nesinaudoja, nenorėdami įtampos savo darbe. Hewitt-Taylor teigia, kad ne tik slaugytojai jaučiasi bejėgiais, bet ir pacientai linkę juos tokiais matyti. Tad ir slaugytojai, norėdami skatinti pacientus būti autonomiškais, pirmiausia patys turi pasirūpinti savo padėtimi medicinoje bei savo profesijos suvokimu. O tam reikalingi iššūkiai.

Slaugytojai jausis nejaukiai bandydami didinti pacientų autonomiją, nejausdami palaikymo iš sveikatos priežiūros įstaigos vadovybės. Todėl geriausia būtų jei slaugytojai dirbtų komandoje su kitais sveikatos priežiūros specialistais, tai geriausiai atitiktų paciento interesus. Interdisciplininiai pokalbiai, skirtingos nuomonės komandos neišardys, o priešingai, ugdys partneriškumą, pagarbą vienas kitam [Hewitt-Taylor, 2003]. Kaip teigia Gastmans [2003], klinikinis – etinis procesas bei jo rezultatai dažnai priklauso nuo gydytojų ir slaugytojų tarpusavio santykių, komandos konkrečių darbo santykių būnant kartu ir atskirai, santykių tarp medicinos personalo ir vadovybės. Todėl svarbu kaip medikai išspręs tam tikrą problemą ir dalyvaus ( ar nedalyvaus ) etinėje konsultacijoje, ar išdrįs slaugytojai pareikšti savo nuomonę.

Kiti paciento autonomijos suvaržymai iškyla dėl sveikatos priežiūros įstaigoje galiojančių taisyklių. Neretai pacientai, patekę į ligoninę, žodžiu ar raštu supažindinami su vidaus taisyklėmis ir dienotvarke, kurios privalomos visiems. Kelios valandos dienotvarkės, skirtos pacientų laisvalaikiui, tačiau ir jis varžomas taisyklių. G. Erlander Švedijoje bei pietinėje Anglijoje atliktas tyrimas parodė, jog pacientai nenorėdami kelti rūpesčių stengiasi gyventi pagal ligoninės taisykles ir linkę paminti apsisprendimo laisvę. G. Jang tyrimas atskleidė, jog pacientai retai gali užsiimti ta veikla ligoninėje, kuri jiems yra svarbi, nebent personalas linkęs skatinti tam tikrą veiklą.

Tačiau pacientai turi teises. 1973 m. Amerikos Ligoninių Asociacija išleido “Pacientų teisių bilį”, kuriame išskiriama 12 paciento teisių. I. Thompson [1994] išskiria 3 fundamentalias pacientų teises:

  • teisė žinoti
  • teisė į privatumą
  • teisė į gydymą.

Autonomiškumo realizacijai pacientams ypač svarbus yra privatumas. Teisė į privatumą apima paciento orumą bei paslapties išsaugojimą. Slaugant turi būti sudaroma galimybė atviram, intymiam pokalbiui. Asmeninę paciento informaciją slaugos personalas privalo laikyti paslaptyje, neskleisti jos [Lietuvos Medicinos Norma MN 20: 1994]. Tačiau dauguma patekę į ligoninę pacientų jaučiasi praradę privatumą, neretai ligoninės skiria mažai dėmesio pacientų privatumo išsaugojimui, ypač mirštančiųjų. [Thompson, 1994]. Scott ir kt. [2003] atlikti tyrimai, liečiantys pacientų autonomiją, privatumą bei informuotą sutikimą, parodė, jog medicinos personalui trūksta etinio suvokimo ir jautrumo pacientų orumui bei teisėms, o tam yra reikalingas mokymas.

Trečioji autonomijos suvaržymų priežastis – riboti sveikatos priežiūros resursai. Sveikatos priežiūros resursai – tai visi daiktai ir paslaugos, turintys teigiamą poveikį sveikatai. Tai sveikatos mokymas ir ugdymas, ligų profilaktika, medicinos personalas, medicininė įranga, tyrimų projektai ir pastatai [Hendrick, 2000]. Gastmans [1998] teigia, jog tyrimai rodo, kad klinikiniai – etiniai sprendimai dažnai susiję su instituciniais – organizaciniais pasirinkimais. Sveikatos priežiūros organizacijų politika įvardijami kaip tretieji asmenys. Jie diktuoja sąlygas nepaisydami medikų – pacientų santykių, apsprendžia aplinkybes ir periferines klinikinės praktikos sąlygas. Tačiau etinės problemos negali būti svarbios tik medikams, jos turi rūpėti ir ligoninių politikos vykdytojams.

Kita problema sveikatos priežiūroje – teisingas resursų paskirstymas. Daugumai filosofų, ieškojusių būdų kaip teisingai paskirstyti ribotus sveikatos priežiūros išteklius, pradiniu tašku laikė teisingumo principą [Hendrick, 2000]. Teisingumo principas siekia užtikrinti visiems individams vienodą pagrindinių poreikių, kaip pavyzdžiui sveikatos, prieinamumą [Hewit – Taylor, Wilmot, 2003]. Lietuvos Medicinos Norma MN 20:1994 teisingumo principą apibrėžia sekančiai: “Slaugos personalas neturi teisės dėl subjektyvių priežasčių teikti pirmumą kai kuriems pacientams. Jei nėra galimybių visus slaugyti vienodai, sprendimai turi būti grindžiami etikos komiteto priimtomis nuostatomis”. Tačiau pasiekti lygybės, teisingumo nėra lengva, kadangi tai apima vietinius ir nacionalinius lėšų paskirstymus įvairioms sveikatos problemoms spręsti [Hewit – Taylor, Fletcher, 1999]. Augant medicinos technologijos galimybėm lengviau pasidarė spręsti sunkias sveikatos problemas, tačiau sunkiau pasidarė racionaliai paskirstyti lėšas [Hewit – Taylor, Boosfeld, 2000]. Racionalaus sprendimo paieškai dažnai pasitelkiamas utilitarizmo principas – kuo didesnis gėris kuo didesniam skaičiui žmonių [Jenkins, 1997] bei produktyvus lėšų panaudojimas [Hewit – Taylor, 2003]. Tai gali būti naudinga prielaida, tačiau turint omeny, jog žmonės skirtingai suvokia, kas yra sveikata, skirtingai suvokia prioritetus, naudą, žalą, sąveiką su autonomija, ir siekti teisingumo kartu su autonomija sveikatos priežiūroje yra problematiška [Hewit – Taylor,2003].

Sveikatos priežiūroje biudžeto apkarpymas dažnai pasireiškia personalo skaičiaus mažinimu. Be abejo tai atsiliepia slaugos kokybei, slaugos paslaugų prieinamumui. Kaip teigia Thompson [1994], slaugytojai, kaip ir gydytojai vienu metu būna įsipareigoję keliems pacientams. Slaugytojas, turėdamas tik vieną porą rankų bei negalėdamas tuo pačiu metu būti keliose vietose, yra priverstas spręsti, kam teikti pirmenybę ir kaip siekti viso ko geriausio visiems savo pacientams.

Paslaugų prieinamumas taip pat įtakoja paciento pasirinkimus, o realybė teigia, jog pasirinkimai yra ribojami nacionalinių rekomendacijų, sveikatos politikos. Tačiau pacientai apie visa tai turi būti informuojami, o slaugytojai turi išmanyti sveikatos politiką, finansavimą, kad galėtų kartu su pacientais dalyvauti tokioje diskusijoje [Hewitt-Taylor, 2003].

Tad ir paciento autonomijos vystymas, palaikymas bei skatinimas susijęs tiek su vidiniais, tiek su išoriniais jos suvaržymais.

Paskelbta

Šypsenos terapija

Šypsena – tai laimė, kurią surasi po savo nosimi. ~Tom Wilson

Ausys pagauna malonų garsą, akys išvysta seniai matytą mielą draugą, ranka jaučia kitos rankos švelnų prisilietimą, o visa ši informacija keliauja į kairiąją smilkininę smegenų dalį, tam, kad būtų įjungti du veido raumenys, atsakingi už šypseną – didysis žandikaulio raumuo, kuris slypi skruostuose bei pakelia lūpų kampučius į viršų, bei akies žiedinis raumuo, kurio pagalba akių išorinėje pusėje susimeta „žąsies kojelė“. Visas šis procesas teužtrunka nuo 2/3 – 4 sekundžių, tačiau mums, žmonėms, ši akimirka be galo svarbi ir maloni.

Devyniolika šypsenų

Būtent tiek šypsenų atmainų suskaičiavo psichologai. Iš jų net aštuoniolika šypsenų laikoma nenuoširdžiomis, tačiau žmonių santykiuose jos labai naudingos. Šios šypsenos tampa puikiomis kaukėmis kasdieniniame gyvenime. Žmonės šypsosi ne tik iš laimės, bet ir iš mandagumo, baimės, noro pritapti.

Pačia tikriausia šypsena vadinama Diušeno (Duchenne) šypsena. Ji pavadinta prancūzų anatomo Guillaume Duchenne garbei, kuris tyrinėjo žmonių emocines išraiškas, stimuliuodamas veido raumenis elektros srove. Kalbama, jog ši technika buvusi labai skausminga, o tyrinėtojas  savo bandymo objektais rinkosi myriop nuteistus nusikaltėlius. 1862 m. jis rašė, jog mes galime priverstinai nusišypsoti, pakeldami lūpų kampučius, tačiau žiedinis akies raumuo susitraukia tik “kai mūsų sielą aplanko malonios emocijos”. Tikrosios nesuvaidintos šypsenos metu ne tik pakyla burnos kampai, bet ir truputį prisimerkia akys, jų kertelėse susimeta vadinamosios juoko raukšlelės, kilsteli viršutinė skruostų dalis, o veide atsispindi džiaugsmas. Manoma, jog žiedinio akies raumens veiklos beveik neįmanoma valdyti valios pastangomis.

Šypsokitės, kad būtumėte laimingi

Mokslininkai nuo senų laikų žino, jog mūsų emocijos neatsiejamos nuo fiziologinių pakitimų organizme – išgyvenant stiprias emocijas pakinta daugelio organų ir sistemų veikla, susitraukia kraujagyslės, širdis ima plakti dažniau ir t.t. Tačiau ne taip seniai sužinota, jog mūsų smegenys kreipia dėmesį į tai, ką atlieka mūsų kūnas, o tai suformuoja atitinkamas emocijas. Šis atradimas buvo pavadintas “veido grįžtamąja hipoteze”. T.y. smegenys jaučia tam tikrų veido  raumenų susitraukimą ir tai interpretuoja: “aš esu laimingas”. Jei šypsenos raumenys nesusitraukia, tai interpretuojama: “aš esu nelaimingas”. Tad jei jaučiatės prislėgti, prisiverskite nusišypsoti, o jei tai padaryti sunku, psichologai pataria atlikti štai tokį paprastą pratimą:

 Sukąskite pieštuką taip, kad jis atsidurtų lygiagrečiai su lūpomis ir stenkitės dantimis jį išlaikyti. Jūsų išraiška įgaus kažką panašaus į šypseną, tikėtina, jog  smegenys išskaitys, jog jūs esate šiuo metu laimingas.

Šypsenos privalumai

Šypsena – galingas įrankis. Dauguma žmonių galvoja, jog jei mes šypsomės, vadinasi esame laimingi, tačiau galima perfrazuoti ir kitaip – mes esame laimingi, nes šypsomės. Pasak Mark Stibich, Kolumbijos universiteto konsultanto bei “Ilgaamžiškumo vadovo” autoriaus, šypsotis būtina, nes:

  • Kai šypsomės, tampame patrauklesni kitiems.
  • Šypsena pakelia nuotaiką, net jei esate prastos nuotaikos, pasistenkite šypsotis, tai pagerins savijautą.
  • Šypsena yra užkrečiama. Įrodyta, jog tie, kurie šypsosi dažniau, turi daugiau draugų. Šypsena pritraukia žmones.
  • Šypsena mažina stresą. Stresas beveik visada palieka pėdsakus mūsų veiduose, tačiau dažnai šypsantis nuovargio žymės veide mažėja.
  • Šypsena stiprina imuninę sistemą, tai paremta atsipalaidavimu.
  • Šypsantis gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas.
  • Šypsantis išsiskiria endorfinai ir serotoninas, o tai mažina skausmą, suteikia laimės.

 Jei jaučiatės puikiai, praneškite tai kitiems savo šypsena, jei nuotaika prasta, prisiverskite nusišypsoti arba atlikite pratimą su pieštuku. Veide atsiradusi šypsena nusiųs signalą smegenims, jog jūs  esate laimingas, tikėtina, jog tokiu ir tapsite.

Išmokite vidinės šypsenos

Būdami slaugytojai savo darbe nuolat patiriame daugybę stresų, neigiamų emocijų, matome žmonių kančias, skausmą, mirtį, tad nuolat būti geros nuotaikos ir šypsotis, deja,  ne visada pavyksta. Sunkios emocinės situacijos, prasta nuotaika dar labiau didina streso lygį, o prislėgta nuotaika tarsi virusas gali paplisti ir tarp kolegų. Tad ką daryti? Išmokite vidinės šypsenos, o tai visai nesudėtinga.

Susiraskite ramią vietą, patogiai įsitaisykite ir užmerkite akis. Pabandykite nusišypsoti. Tai padaryti gali būti sunku, atrodyti nenatūralu, tačiau pabandyti verta. Kai veidą papuoš šypsena, tuomet įjunkite savo vaizduotę ir pabandykite nusišypsoti savo nosiai, įsivaizduokite, jog nosis jums taip pat nusišypso. Nusišypsokite savo ausų galiukams ir įsivaizduokite, jog ausys jums taip pat šypsosi. Vėliau keliaukite žemyn ir šypsokitės krūtinei, pilvui, šlaunims, keliams ir net kiekvienam kojos pirštui, neskubėkite, sulaukite, kol jie jums irgi „nusišypsos“. Tada keliaukite savo nugara, rankomis ir kiekvienu rankos pirštu. Jauskite jų šypseną.

Kai visą kūną apgaubs šypsena, pailsėkite truputėlį. Pajuskite savo viduje šypseną. Kuo dažniau tai praktikuosite, tuo lengvesnė ims atrodyti ši technika. Tai puikus būdas pasikrauti geromis emocijomis bei atsikratyti streso.

Jei nori būti laimingas, tai būk.~L. Tolstojus

 

Paskelbta

Medus žaizdų priežiūroje

Medus žaizdų priežiūroje naudojamas nuo Antikos laikų. Aristotelis medų vadino dievų nektaru, o Dioskoridas, gyvenęs apie 50 m. teigė, jog medus tinka „visom pūvančiom ir giliom žaizdom“. Šiuo metu atlikti in vitro tyrimai patvirtino medaus antibakterines savybes, o atlikti bandymai su gyvūnais parodė, jog jų žaizdos, gydomos medumi, gyja greičiau. Patikimų duomenų, jog medus tinka žmonių žaizdoms gydyti, vis dar trūksta, tačiau beveik neabejojama, jog medus terapeutiniais tikslais gali būti naudojamas gydant nedidelius nudegimus, o taip pat naudojamas pacientams, kuriems taikoma spindulinė terapija, burnos uždegimo (mukozito) prevencijai.

Apie žaizdas

Žaizdos skirstomos pagal :

  • jas sukėlusį veiksnį – pjautinės, kirstinės, kąstinės, nudegimai ir kt.,
  • gylį – paviršinės, gilios, kiaurinės, prasiskverbiančios ir kt.,
  • gijimo laiką – ūminės ir lėtinės,
  • užteršimą mikroorganizmais – aseptinės, infekuotos, užterštos.

Ūminės žaizdos atsiranda dėl aiškių priežasčių – mechaninių sužalojimų, terminio poveikio, radiacijos ir kt. Didžioji dalis lėtinių žaizdų ( kojų opos, diabetinės opos, pragulos ) išsivysto dėl kraujotakos sutrikimų.

Klinikinis žaizdos gijimas skirstomas į 4 stadijas:

  • Hemostazė (trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių),
  • Uždegimo (trunka 3-5 dienas),
  • Proliferacijos (4-14 dienų),
  • Rando formavimosi (nuo 8 dienų iki 1 metų).

Įvykus sužalojimui, smulkios arterijos ir arteriolės susitraukia, išsiskiria įvairios aktyvios medžiagos, susiformavę trombai užkemša atvirą kraujagyslės spindį. Tokiu būdu organizmas sustabdo kraujavimą. Uždegimo metu į žaizdą priplūsta daugiau kraujo, šalinamos bakterijos, audinių likučiai, kartu vyksta jungiamojo ir epitelinio audinio regeneracija bei žaizdos kontrakcija proliferacijos fazėje. Rando maturacija prasideda epitelizavus žaizdai, buvusio sužeidimo vietoje išsidėsto kolagenas, o audinio perteklius pašalinamas apoptozės būdu (pašalinamos pažeistos ar nereikalingos ląstelės, nesukeliant uždegiminio atsako). Žaizdos gijimo laikas pailgėja senyviems pacientams, jei žaizda infekuota, o taip pat esant kraujotakos sutrikimams.

Žaizdų priežiūroje svarbiausi aspektai – pašalinti žaizdą sukėlusį veiksnį bei sukurti kuo geresnes sąlygas žaizdos gijimui. Bakterijų kontroliavimas žaizdoje pats svarbiausias faktorius optimalios gydančios aplinkos sukūrime. Bakterijų kiekis didesnis nei 105 organizmų grame žaizdos audinyje laikoma žalingu tiek chirurginės, tiek lėtinės žaizdos gijime. Žaizdų gydyme naudojama daugybę įvairiausių produktų, tačiau, kad ir kaip keista, daugumai jų vis dar trūksta tvirtų įrodymų apie jų efektyvumą.

Medaus savybės

Pirmą kartą medaus antibakterinės savybės aprašytos 1892 m. 1960-1970 m. keletas autorių aprašė medaus naudojimą žaizdų priežiūroje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukta 1980 – 1990 m., kuomet rekordiniu greičiu ima plisti antibiotikams atsparios bakterijos, tad medus imtas naudoti kaip alternatyva antibiotikams bei kitiems cheminiams vaistams.

Pradžioje manyta, jog medaus antibakterinės savybės slypi jo osmosiškume, kadangi jis turi daug cukrų. Medus, kaip ir cukraus sirupai, pasižymi osmoliariškumu, galinčiu slopinti bakterijų augimą. Tačiau kai medus žaizdoje prasiskiedžia žaizdos eksudatu, osmoliariškumas sumažėja iki tiek, jog nebegali kontroliuoti infekcijos. Tačiau tyrimai parodė, jog žaizda infekuota Staphylococcus aureus tampa sterili po sąlyčiu su medumi, kai tik medus praranda savo osmoliarines savybes ir gebėjimą slopinti bakterijų augimą. Šis paradoksas atskleidė dar vieną medaus savybę – praskiestas medus išskiria fermentą, gliukozės oksidazę, kuris gliukozę konvertuoja į vandenilio peroksidą. Paveikus medų aukšta temperatūra, šis fermentas išnyksta, tad kaitintas medus netenka dalies savo gerųjų savybių.

Pašalinus iš medaus vandenilio peroksidą katalazės būdu, buvo pastebėta, jog medus turi ir kitų antibakterinių faktorių- fitocheminių, kurių kol kas atskleisti dar nepavyksta.

In vitro tyrimai patvirtino, jog įvairios medaus rūšys veikia antibakteriškai prieš Alcaligenes faecalis, Citrobacter freundii, Escherichia coli, Enterobacter aerogenes, Klebsiella pneumoniae, Mycobacterium phlei, Salmonella california, Salmonella enteritidis, Salomenella typhimurium, Shigella sonnei, Staphylococcus aureus ir Staphylococcus epidermidis. Įdomu, jog medus neslopina Serratia marcescens ir Candida albicans augimo. O štai manuka medus, kuris gaunamas iš manuko augalų, artimų arbatmedžio giminaičių, geba slopinti net Pseudomonas aeruginosa, meticilin atsparias S aureus (MRSA) bei vankomycinui atsparias enterococcus kultūras. Medus taip pat pasižymi priešgrybeliniu poveikiu tam tikroms grybelių rūšims.

Tyrimai parodė, jog infekcija žaizdoje mažėja ne tik dėl antibakterinio medaus poveikio, 0,1 % medaus tirpalas skatina periferiniame kraujyje B-limfocitų ir T-limfocitų gamybą. 1% medaus tirpalas audinių kultūrose stimuliuoja monocitus, o tai paskatina citokinų bei kitų faktorių išsiskyrimą. Visi šie veiksniai skatina imuninės sistemos atsparumą prieš infekciją.

Be to, meduje esantis didelis gliukozės kiekis bei rūgštinis pH (paprastai 3-4 pH) padeda makrofagams greičiau pašalinti bakterijas.

Medaus naudojimas ūmioms ir lėtinėms žaizdoms

Su gyvūnais atlikti tyrimai patvirtino, jog naudojant žaizdų gydyme medų, sutrumpėja žaizdos gijimo laikas, tuo tarpu gydant medumi žmones, gauti skirtingi rezultatai. Nedidelis tyrimas atskleidė, jog medus apsaugo galvos ir kaklo vėžiu sergančius pacientus nuo mukozito (burnos gleivinės uždegimo) atsiradimo.

Kitas tyrimas parodė, jog gydant nedidelius įdrėskimus ir nedideles plėštines žaizdas medumi, gijimo laikas išliko toks pat, kaip ir gydant hidrogeliu. Gydant nuplėštą kojos nagą medumi, taip pat nepastebėtas spartesnis gijimas lyginant gydymą  parafino tvarsčiais bei jodu.

Keletas studijų atskleidė, jog gydant nedidelius nudegimus medumi, gijimo laikas sutrumpėjo, lyginant įprastinį gydymą sidabro sulfadiazinu.

Dauguma lėtinių žaizdų atsiranda dėl kraujotakos sutrikimų, kadangi naudojamos priemonės žaizdoms, kraujotakos problemų neišsprendžia, tad jų nauda abejojama. Tyrinėjant kaip medus veikia kojos veninę opą, pastebėta, jog tiek naudojant medų, tiek hidrogelį, efektas pasiektas panašus, tad medaus pranašumo nepastebėta. Dar vienas tyrimas teigia, jog medus šiek tiek pagerino pragulų gijimą, lyginant su kitomis priemonėmis.

Visi tyrimai atlikti naudojant saugų sterilų medicininį medų. Tačiau visiems šiems atliktiems tyrimams vis dar trūksta patikimumo, tad tikimasi ateityje žinosime daugiau.

Kaip uždėti tvarstį su medumi?

Kiek medaus reikės žaizdai priklauso nuo žaizdos išskiriamo eksudato, nes medaus naudingosios savybės mažėja, kai jis gausiai praskiedžiamas. Kuo gilesnė infekcija, tuo medaus reikės daugiau. Paprastai 20 ml medaus (25-30 g) reikalinga 10 cm skersmens tvarsčiui. Medus tepamas ant tvarsčio (marlinio, medvilninio ar kt.) ir dedama ant žaizdos bei pritvirtinama pleistru, kad laikytųsi. Tvarstį dėkite šiek tiek didesnį nei pati žaizda, kad uždegimo zona taip pat būtų uždengta.

Tvarstis keičiamas priklausomai nuo eksudato. Jei eksudato išskiriama daug ar žaizda labai infekuota, gali prireikti tvarstį keisti iki trijų kartų per dieną, tačiau jei eksudato nedaug, pakaks ir vieno karto. Medus, veikdamas priešuždegimiškai bei antibakteriškai, turėtų sumažinti eksudato kiekį, tad tvarstį vėliau užteks keisti kas dvi tris dienas. Jei tvarstis prilimpa prie žaizdos, tai rodo, kad jį būtina keisti dažniau. Jei problema išlieka, net keičiant tvastį dažniau, tuomet medų tepkite ant nelimpančio absorbuojančio tvarsčio, kad kuo mažiau traumuotųsi oda.

Giluminės žaizdos, ertmės užpildomos medumi, o paskui dedamas tvarstis. Šiais atvejais saugiausia naudoti sterilų medicininį medų.

Meduje slypintys pavojai

Maistui naudojamas medus gali būti pavojingas dėl botulizmo infekcijos. Tuo tarpu medicininis sterilus medus šio pavojaus nekelia, nes jis išvalomas nuo smulkių dalelių bei gama iradiacijos būdu pašalinamos galimos klostridijų sporos, tuo pačiu išsaugomos medaus antibakterinės savybės.

Taip pat prieš gydantis medumi, reikėtų įsitikinti, jog žmogus nėra alergiškas medui ir jo produktams.

Šaltiniai:

Jason J. Song, Richard Salcido Use of honey in wound care: an update/Clinical management extra/January 2011.

Peter Charles Molan Honey as a topical antibacterial agent for treatment of infected wounds/World Wide Wounds/December  2001.

Peter Molan, Julie Betts Using honey dressings: the practical considerations/NursingTimes/December 2000.

Val Robson, Susanna Dodd, Stephen Thomas Standardized antibacterial honey (Medihoney_) with standard therapy in wound care: randomized clinical trial/Journal of advanced nursing/November 2008.

Paskelbta

Mažyčiai gyvenimo malonumai…

*Knyga, kurią rekomenduoju – A. Solženicynas“Vėžininkų korpusas”.

*Puikus filmas savaitgaliui “Misery” (1990).

*Gyvenimas gražus “Lamų slėnyje”

*Planas uoliesiems, kaip išmokti užsienio kalbos per 90 dienų

Gražūs ir prasmingi žodžiai “…visai ne gerovės lygis daro žmones laimingus, o širdžių santykiai ir mūsų požiūris į savo gyvenimą. Ir viena, ir kita – visada mūsų valioje, vadinasi, žmogus visada laimingas, jei jis to nori, ir niekas negali jam sutrukdyti.”~A. Solženycinas.

Jaukaus artumo su tais, kuriuos mylime…

IMG_0319